captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: margučiai – ne mūsų, o paukščių „išradimas“

Kovas, baltinęs žemę sniegais, gąsdinęs šalteliu, pagaliau apsisprendė vesti pavasarin, o svarbiausius darbus pradėti nuo šventės – nuo Velykų. Ši didelė ir miela pavasario šventė mums yra lyg dovana. Jos laukiame labai pakiliai, kiek kitaip nei Kalėdų, Naujųjų metų. Velykos – mūsų ir gamtos šventė, kuri kasmet būna vis kitokia.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Kintanti Velykų data kasmet pateikia įdomių staigmenų: juk šventė gali būti lydima žibuoklių kilimo, gali būti ir balta nuo sniego. Šiemet Velykos ankstyvos, sniego pusnys, ką tik bolavusios laukuose ir miškuose, jau ištirpo. Tačiau žydinčio pavasario dar neregėsime. Bus tiesiog paprasto pavasario pradžios Velykos.

Šių metų Velykos tikrai ankstyvos. Tačiau mums visai nesvarbu, kada jos ir kaip atrodo. Šventė yra šventė... Kad šventė būtų smagesnė, šiandien dar galime suspėti sukalti inkilą varnėnui ar zylei ir jį iškabinti savo sode, sodyboje, girioje. Paukščiams namai labai pravers, o po tokios dovanos mūsų pačių Velykos bus daug šviesesnės.

Pavasarį reikia ir kitus gerus darbus dirbti, o paskui – švęsti. Įdomu, kaip atrodys pavasario augalai tokiu metu... O kaip jausis gyvūnai? Jiems, ko gero, viskas paprasta. Tiesa, visi mes prisimename prieš savaitę staiga iškritusį sniegą, kuris atrodė lyg žiemos sugrįžimas. Tačiau taip galėjo pasirodyti mums, bet ne gamtai.

Teko stebėti vieversius, ramiai besikapstančius sniege, lesinėjančius sėkleles. Pempės tupinėjo ant ledo, paskui linksėdamos bėginėjo pabaliais – matyt, rado ką lesti. O štai pulkai žąsų, kurias stebėjau Trakų rajone, kartu su gulbėmis giesmininkėmis braidė po sniegą ir iš jo traukė želmenis.

Žinoma, tai truko gal parą, iki pirmadienio. Net pirmadienio sniegelis negalėjo nugalėti iš žemės kylančios šilumos – apypiečiu laukai numargo ir kantrūs paukščiai sugrįžo į savo įprastas vietas – kas į dirvonus, kas prie balų.

Išeitų, niekas sniego neišsigando ir juo nenusivylė. Sako, vorai juo lyg niekur nieko bėginėjo. O kaip jautėsi augalai? Juk jie buvo kažkur po sniegu. Ir šiaip juk Velykos, kaip ir Verbos, pažymėtos augalų ženklais. Beje, mes turime ką pasakyti apie Velykas ir jų simbolius.

Jų daug – tai margučiai, pavasario žalumynai, želmenys ir (man net sunku suprasti kodėl) kiškiai ar triušiai. Jeigu nežiūrėsime į triušius, kurie su Lietuva neturi nieko bendra, visa kita yra labai gamtiška – juk pavasarį kiekvienas daigas, kiekvienas lapelis yra svarbus, o paukščių kiaušiniai, naujos gyvybės nešėjai, yra tikri pavasario stebuklai.

Manau, kad kas tik norėjo, pasisėjo žalumynų, kurie sudygo ir džiugins per Velykas. Dar kiti šeštadienį prisiskynė puokštelę žibuoklių. Žinoma, būtų gerai, kad ji būtų ne per didelė – juk žiedų tokiu metu labai reikia ir pačiai gamtai. Pirmosios kamanės, kiti ankstyvieji vabzdžiai labai brangina kiekvieną žiedą ir jame esantį nektarą ar žiedadulkes. Tai ne tik maistas, tai – garantija ateičiai, galbūt net visai vasarai. Neturime teisės to iš jų atimti.

Beje, margučiai – ne mūsų, o paukščių „išradimas“. Tai jie juos pradėjo dėti tokius dailius, margus, skirtingų dydžių ir formų. Patys seniausi paukščių protėviai ir pirminiai paukščiai dėdavo vienspalvius, blyškius kiaušinius. Gali būti, kad jie juos saugodavo arba kiaušiniai nebuvo potencialus kitų gyvūnų maisto objektas.

Tik kintant klimatui, tobulėjant prisitaikymui prie gamtinių sąlygų, kiaušinių lukštų spalva pradėjo varijuoti. Tie, kas savo kiaušinius galėjo apsaugoti, juos dėdavo baltus ar šviesius, lengvai pastebimus. Tokius pat dėdavo perintys drevėse, urvuose. Visiems kitiems perėjimo sėkmę ir išlikimą garantavo tik prie aplinkos priderintų spalvų kiaušiniai.

Mūsų netolimi protėviai pirmuosius paukščių (pempių, ančių, žąsų, laukių) kiaušinius rinkdavo ir valgydavo – tikėtina, kad tai nebuvo visos šeimynos valgis, o daugiau – džiaugsmas vaikams. Pempės kiaušinis pats buvo labai margas, o kitus tekdavo padailinti. Kaip? Pagal pempės kiaušinių raštus arba pagal savo svajones.

Apie ką svajojo mūsų protėviai, margindami kiaušinius? Jie piešė Saulę, žvaigždes, augalinius ornamentus ir paukščius, žalčius, o dažniausiai – Gyvybės medį, visus simbolius sujungiantį į įsivaizduojamą žemės pradą.

Tiesa, mes žinome, kad jau peri jūriniai ereliai, didieji apuokai ir krankliai. Tačiau Juodkrantės kolonijoje didžiųjų kormoranų lizduose jau yra pirmieji kiaušiniai. Paklausite, o kas į juos įlipo, kas tuo kiaušinius matė? Juk pušys ten tokios aukštos, daugelis jų išdžiūvusios, visai netinkamos laipioti...

Tačiau to ir nereikia. Tie, kam teko lankytis paukščių kolonijos krašte įruoštoje stebėjimo aikštelėje, negalėjo nematyti varnų pulko. Jos skraidinėja, stebi, laukia. Pirmuosius kiaušinius varnos paprastai pagrobia ir sulesa, o mes iš surastų lukštų žinome, kada paukščiai pradeda dėti.

Nelabai koks stebėjimo būdas, bet ką jau padarysi – taip vyksta gamtoje. Beje, apie tai rašo, pasakoja stebėtojai ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio. Varniniai paukščiai, išradingesni už kitus, visada moka pagrobti kiaušinius net iš po perinčio paukščio. Ypač nuo to kenčia garniai.

Kiaušinio pagrobimo schema yra tokia: savo kiaušinius aptūpusį garnį ar kormoraną pradeda erzinti viena varna, ji tupinėja prie pat jo, karksi. Garnys pakyla ir taikosi kirsti snapu, vyti šalin įsibrovėlę. Užtenka jam pakilti, kai iš uodegos pusės kita varna kapteli kiaušinį ir nusineša. Dar du tokie bandymai – ir garnys ar kormoranas pajaučia lizde neturintis nė vieno kiaušinio. Taigi perėti nėra ką...

Varnos akiplėšiškumas kartais neturi ribų. Štai pernai estų įrengtoje transliacijos iš jūrinio erelio lizdo vietoje varna pagrobė vieną iš dviejų šio paukščio kiaušinių. Užteko valandėlės, kai kiaušiniai liko be priežiūros, ir... ereliai tais metais užaugino tik vieną jauniklį

O dabar keliaujame pas žuvis. Tiksliau, į pamarį, Nemuno deltą, kur šiuo metu jau atplaukė stintos. Į nerštavietes iš Baltijos jūros jos pradėjo plaukti labai anksti, tačiau žiema pasitaikė neįprasta, jų migracijos kelias buvo kiek kitoks nei kasmet.

Daug kas stintų gyvenime yra kitaip. Ne visada mes atsimename, kad jos – ne šiaip sau žuvelės, o iš lašišų giminės, taigi taurios, vertingos. Jos taip maloniai kvepia, kad žvejybos sezono metu stintomis prakvimpa visi pamariai.

Stintos – ne pačios įprasčiausios žuvys. Dabar, daug kur ištirpus ledams, o kitur tvyrant labai pavojingam plonam ledeliui, į atitirpusias ir potvynio užlietas pievas, seklesnes ežerų vietas neršti plaukia lydekos. Jų apsauga neršto metu – mūsų visų rūpestis. Mes galime apsaugoti neršiančias didžiąsias žuvis, bet kaip apginti, padėti ikrams, kai senka potvynio vanduo, pasakyti sunku. Ne visur ir ne visada mes galime padėti.

Tačiau mes pavasarį galime daug ką. Štai prieš Velykas suspėsime apkuopti aplinką, surinkti šiukšles, sugrėbti žolę, iškelti inkilus. Džiūstant pievoms, prireiks mūsų visų pastabumo ir dėmesio saugant laukus nuo žolės padegėjų. Juk šie gaisrai nekyla šiaip sau – juos paleidžia kažkieno pikta ranka. Neleiskime to daryti, išsaugokime visas iki vienos pavasario gyvybes.

Velykos – didelė gamtos ir mūsų šventė. Sutikime jas atvira širdimi. Būkime drauge, dalinkimės gerais darbais, gerais žodžiais. Juk gėrio niekada nebus per daug.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...