captcha

Jūsų klausimas priimtas

Knygnešį J. Bielinį vaikai vadino „dėde“

Knygnešio Jurgio Bielinio vaikai jį vadindavo „dėde“, nes patys jo nepažino, LRT RADIJUI sako Knygnešio draugijos pirmininkė daktarė Irena Kubilienė. Jos teigimu, tai buvo daroma dėl vaikų saugumo. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys primena, kad J. Bielinis buvo ir publicistas.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Anot A. Vaišnio, J. Bielinis vadinamas viena ryškiausių knygnešystės figūrų pirmiausia dėl to, kad turimas mintyse visas sukurtas knygnešystės tinklas.  Jis pabrėžia, kad šį tinklą kurti pradėjo vyskupas Valančius, todėl ryškiausias nuopelnas priklauso būtent jam. „Jis gebėjo paskatinti ir paraginti kitus. Taip išaugo tokia tinklinė organizacija – maždaug 2 tūkst. asmenų užsiėmė šia ypatinga veikla“, – tvirtina A. Vaišnys.

Jis primena, kad kovo 19 d. minima ir kita svarbi diena – šią dieną 1972 m. buvo išleista Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. „Taigi pogrindinė informacijos platinimo patirtis iš tikrųjų yra gana ilga mūsų istorijoje“, – sako A. Vaišnys.

Anot I. Kubilienės, sunku pasakyti, kaip J. Bielinis tapo knygnešiu, nes apie jį sukurta daug legendų. Ji akcentuoja, kad galiausiai ir pats J. Bielinis tapo legenda, knygnešystės simboliu. „Turbūt visada paskatina poreikis kažkam, ką turi labai giliai savo širdyje, ir protu suvoki, ką galima daryti. Įdomiausia tai, kad J. Bielinis tapo legenda, simboliu ir netgi Juozo Zikaro paminklas, pastatytas Kaune ir skirtas knygnešiams, irgi vaizduoja tą patį J. Bielinį“, – tvirtina I. Kubilienė.

A. Vaišnio teigimu, Vytauto Merkio ir kitų tyrėjų buvo nustatyta, kad apskritai tuo metu spausdinta apie 2,7 tūkst. leidinių. Bendras jų tiražas per 40 metų – apie 5 mln. „Turime įsivaizduoti tuos mastelius. Taip pat –nepamiršti, kad kai kuriems nepasisekdavo [pernešti leidinius – LRT.lt]. Kiekvienais metais 30–40 tūkst. egzempliorių būdavo sulaikoma. Dėl to šiame knygnešystės tinkle nukentėdavo tam tikri žmonės“, – atkreipia dėmesį A. Vaišnys.

Biografai rašo, kad J. Bielinis buvo sumanus ūkininkas – taikė sėjomainą, kasė griovius vandeniui nutekėti, rovė kelmus, kirto krūmus. Biografus stebina įdomus faktas – J. Bielinis gerai sutvarkytą ūkį išnuomojo ir išvyko pasižvalgyti po Vakarų Europą, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją. Po kurio laiko per mažąją Lietuvą jis grįžo į gimtinę ir vėl prasidėjo knygnešystės epopėja.

I. Kubilienė pastebi, jog sklando ir kita legenda, kad J. Bielinis vis dėlto nebuvo labai geras ūkininkas arba po kurio laiko, pasinėręs į knygnešystę, jis tapo prastesniu ūkininku. „Paskui net jo vaikai jo nevadino tėvu. Vadino kažkokiu dėde. Jie nebepažino jo. Tai, žinoma, buvo daroma konspiracijos sumetimais. [...] 40 metų trukęs spaudos draudimas pagimdė knygnešystės specializaciją. Vieni spausdino, antri nešė iki sienos, treti slėpė, ketvirti dalino. Tai buvo organizacija“, – sako I. Kubilienė.

J. Bielinis buvo ir publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. A. Vaišnio teigimu, dažniausiai ta publicistika, kurią kūrė J. Bielinis ar kiti autoriai, buvo nulemta aplinkybių. „Ši publicistika įdomi kitokiu, didaktiniu, aspektu. Stengiamasi orientuotis į tuos žmones, kurie turėjo poreikį to laikotarpio knygai. Ta publicistika neišsiskyrė kažkokia ypatinga charakteristika. [...] Tie žmonės, kurie rašė ir apskritai prisidėjo, jautė poreikį, kas tuo metu reikalinga ir iš ko žmonės galėtų skaityti tam tikras aktualijas, mokytis skaityti“, – teigia A. Vaišnys.

Rusijos imperijos valdžiai po 1863 m. sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, ją keturis dešimtmečius į Lietuvą gabeno ir platino knygnešiai. Vienas ryškiausių buvo J. Bielinis. Šios asmenybės garbei kovo 16-oji minima kaip knygnešių diena.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close