captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai: ką gorbačiovinė viešuma iš tikrųjų reiškė Baltijos šalims

Jau 1936 m., kai Stalinas masiškai naikino rusų, ukrainiečių ir kitų tautų inteligentiją ir ūkininkus, pokario metais iš Amerikos grįžę Lietuvon komunizmo simpatikai sušilę aiškino, kaip tada jau „demokratėjo“ Sovietų Sąjunga. Deja, manoma, kad tame revoliucijų ir tariamo demokratėjimo procese žuvo, buvo sušaudyta ir nukankinta 60 mln. žmonių, 1987 m. „Amerikos balsui“ kalbėjo mokslininkas, žinomas ekologas Kazys Ėringis.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Tada sovietijoje vyko pasibaisėtinas žmonių naikinimas, o buvo skelbiama, kad vyksta esminiai revoliucijos sukurtos santvarkos demokratėjimo poslinkiai, kad ten darbininkai ir valstiečiai neva patys renkasi savo atstovus į visus valdžios ir valstybės lygmenis, renkasi tuos, kurie jiems geriausiai atstovauja.

Apie teroristinę viską galinčios partinės klikos veiklą mažai kas kalbėjo. O jeigu kas geriau pažinęs rusų revoliucijos ir porevoliucinį laikotarpį ir kalbėjo, tai tokios kalbos sklido netoli. Šiandien, kai su ypatingu pabrėžtinumu Maskva vėl garsina naujo sovietų kompartijos vadovo Michailo Gorbačiovo viešumus ir visokio demokratėjimo ir persitvarkymo užmojus, kyla klausimas, ką visa tai reiškia okupuotai Lietuvai ir lietuviams.

Į tokį klausimą ieškant atsakymo neužtenka džiūgauti ten pasitaikančiais spaudoje atvirumo dvasia parašytais straipsniai, nagrinėjančiais menų ir ūkinės veiklos problemas. Nors meno srityje sovietų ideologijos ir cenzūros varžtai buvo ir lieka grubūs bei represiniai, tačiau menų laukuose kai kam buvo leidžiama ir anksčiau plėtoti „triuškinančią“ kritiką neesminiais ar pusėtinai esminiais klausimais. Panašiai atsitikdavo ir ūkinės veiklos baruose, kai patikimi ir patyrę specialistai konferencijose, net spaudoje pasisakydavo gana drąsiai juos žlugdančiais klausimais.

Deja, gorbačiovinė viešuma, ta toli garsinamoji „otkrytost“, visai nieko nekalba apie valstybinio suverenumo atkūrimą Lietuvai, Latvijai ir Estijai, kurias Maskva 1940 m. okupavo, laužydama dvišales ir daugiašales sutartis, ir, pamindama tarptautinę teisę, išteriojo maždaug vieną trečdalį minėtų Baltijos šalių gyventojų. Užuot šalinęs pirmapradį blogį, sovietų valstybės ir kompartijos vadovas M. Gorbačiovas, atskubėjęs Rygą ir Taliną, kvietė tų kraštų okupacinės valdžios vadovus imtis eksperimento pertvarkyti ekonomiškai ir morališkai pašlijusį užgrobtų kraštų ūkį ir tuo suteikti visai šaliai impulsą jo gal ir sveikintinai iniciatyvai, ne tik nieko nekalbant apie suverenumo atkūrimą Baltijos valstybėms, bet aiškiai pasisakant prieš jį.

Užgrobtų Baltijos valstybių faktinasis šeimininkas iš Maskvos Rygoje nudavė, kad, jo manymu, Baltijos kraštuose neva nėra suverenumo siekių, o išeivių Lietuvos, Latvijos ir Estijos suverenumo siekio kovos organizacijas saviapgaulei jis pavadino separatistinėmis. Baltijos valstybių vietiniai gyventojai (tų kraštų pavergtos tautos) Maskvai ir generaliniam kompartijos sekretoriui M. Gorbačiovui nedviprasmiškai daug duoda progų suprasti, kad Sovietų Sąjunga, 1940 m. okupavusi Lietuvą, Latviją ir Estiją, jau 47 metus laiko tuos kraštus užgrobusi ir specifiniais šio nusikaltimo maskavimo socialiniais tikslais engia tų kraštų tautinę kultūrą, nesirengdama atkurti valstybinio suverenumo.

Betgi pavergtos Baltijos valstybių tautos seniai laukia iš Sovietų Sąjungos vyriausybės bent pripažinimo, kad karo su Vokietija grėsmės akivaizdoje Sovietų Sąjunga, siekdama užimti palankesnes savo armijoms pozicijas ir sušvelninti Vokietijos armijos smūgį, įvedė savo kariuomenę į Baltijos kraštus ir pastatė marionetines vyriausybes Baltijos valstybėse. Dabar, kai sutriuškinus vokiškąjį nacizmą jo grėsmė visiems laikams yra pašalinta, Sovietų Sąjunga iškilmingai privalėtų paskelbti Jungtinėms Tautoms ir pasauliui, kad artimiausiu laiku ji atkurianti Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybinį suverenumą ir išvedanti savo kariuomenę atsisakydama teisių į bet kokį kolonijinį turtą.

Taip pasielgti didžioji valstybė gali ir turi surasti dvasinių jėgų, nes to pagaliau reikalauja ir be paliovos augantis Sovietų Sąjungai pasaulio priešiškumas. Tokiam elgesiui yra ir gėriui pasitarnavusių istorinių pavyzdžių. Kadaise JAV, pavyzdžiui, suteikė valstybinę nepriklausomybę savo dominijonui Filipinams. Naujaisiais laikais savo kolonijų atsisakė Ispanija ir Portugalija. Kalbant apie Baltijos tautų išeivių organizacijų kovą už Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybinį suverenumą, tai, kol Sovietų Sąjunga įvairiais „išlaisvinimo“ pretekstais ves gėdingą kolonijinę politiką tų kraštų ir tautų atžvilgiu, tol visi išeivijos sluoksniai padarys viską, kas įmanoma, kad pasaulio priešiškumas Sovietų Sąjungai be atvangos didėtų.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...