captcha

Jūsų klausimas priimtas

Penktąsias Fukušimos metines mininti Japonija vis dar nesugeba atsitiesti

Praėjus penkeriems metams po Fukušimos atominės jėgainės tragedijos, Japonija vis dar nesugeba susitvarkyti su jos padariniais: tūkstančiai žmonių nebegyvena laikinuose būstuose, dirba atominio kuro užterštoje teritorijoje. Nepaisant to, daugybė žmonių tebepalaiko atominę energetiką, o kai kurie apie tragediją tiesiog pamiršo ir jau gyvena pasiruošimų 2022-ųjų olimpinėms žaidynėms.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Dalis žmonių vis dar palaiko atominę energetiką

Prieš penkerius metus, kovo 11-ąją Japoniją sukrėtęs stiprus žemės drebėjimas sukėlė milžinišką cunamio bangą rytinėje šalies pakrantėje ir sugriovė Fukušimos atominę elektrinę. Nelaimė nusinešė tūkstančius gyvybių, o dešimtis tūkstančių paliko be namų. Nors pasaulio žiniasklaida apie Fukušimą gana greitai pamiršo, branduolinė krizė Japonijoje tęsiasi.

Japonijos televizijos reportaže – prie teismo rūmų, lyjant lietui, džiūgauja grupelė ieškovų. Vietos gyventojams nerimaujant dėl saugumo, teismas nurodė sustabdyti sausį vėl pradėjusių veikti dviejų Takahamos branduolinių reaktorių darbą.

Žurnalistų pakalbinta moteris sako, kad, kaip Fukušimos gyventoja, ji labai džiaugiasi teismo sprendimu, nes branduolinė krizė nėra išspręsta. Dabartinė Japonijos vyriausybė laikosi nuostatos, kad atitinkantys po avarijos sugriežtintus reikalavimus reaktoriai turėtų atnaujinti darbą. Prieš penkerius metus šalyje jų veikė dešimtys ir užtikrino net trečdalį šalies elektros poreikio. Šiandien elektrą gamina vos keli.

Japonijos vyriausybė nori išlaikyti atominę energetiką ne tik kaip energijos šaltinį, bet ir kaip technologiją, kurią šalis eksportuoja į kitas šalis. Taip tvirtina lenkų žurnalistė Kasia Boni, kuri baigia rašyti knygą apie Fukušimą nusiaubusį cunamį, sugriovusį ir atominę jėgainę.

„Tai svarbus pajamų šaltinis Japonijai. Jei nebeliks jėgainių ir nebus išvalytos per avariją užterštos teritorijos, jie negalės parodyti, kad gali suvaldyti tai, ką parduoda. Tuomet parduoti reaktorius ir technologiją bus sunku“, – sako K. Boni. Rinkdama medžiagą autorė ne kartą lankėsi Japonijoje ir kalbėjosi su žmonėmis, kuriuos paveikė ši nelaimė.

„Dalis žmonių yra už atominę [energetiką], nes tai jų pragyvenimo šaltinis. Tai gerai apmokamas darbas, geresnis nei žemdirbio ar žvejo, tačiau tie, kuriuos palietė nelaimė, galvoja kiek kitaip. Dalis susibūrė į grupę, kuri teisiasi su vyriausybe, kiti siekia problemų sprendimo. Vienas vyras nori įkurti privatų Fukušimos muziejų, kuriame galima būtų parodyti tragedijos pasekmes. Jo manymu tai yra geresnis būdas diskutuoti apie sudėtingus klausimus, susijusius su atomine energetika, nei gatvių protestai“, – pasakoja K. Boni.

Anot jos, japonai apskritai labai atsargiai reiškia savo nuomonę, tačiau tikrai tenka girdėti, kad žmonės nebenori atominės. „Ilgus metus jie gyveno tikėdami saugumo mitu. Buvo manoma, kad Japonija pati pažangiausia šalis pasaulyje ir nieko blogo čia nutikti negali, todėl dabar jie sako – jei vyriausybė nori išlaikyti atominę, jie privalo žmonėms atvirai paaiškinti ir apie susijusią riziką“, – tvirtina K. Boni.

Teritorijoje tebedirba 8 tūkst. žmonių

Hirokis Azuma organizuoja keliones iš Japonijos į Černobylio avarijos paveiktą zoną. Prieš trejus metus jis su bendraminčiais sumanė pradėti panašų turizmo projektą Fukušimoje. Jis mano, kad tai būtų švietimo priemonė, kuri padėtų užkirsti kelią panašioms tragedijoms ateityje, tačiau kol kas jo planams priešinasi visuomenė. Agentūros „Reuters“ žurnalistams vyras sako, kad žmonėms net laisvai kalbėti apie tai, kas įvyko, yra sunku. Ką jau kalbėti apie turizmą.

Išvertus iš japonų kalbos „Fukušima“ reiškia „laimingą salą“, tačiau, kaip pasakoja ten apsilankiusieji, šiandien apylinkių realybė yra absoliučiai priešinga. Prieš penkerius metus, kovo 11-ąją Japoniją sukrėtęs stiprus žemės drebėjimas sukėlė milžinišką cunamio bangą rytinėje šalies pakrantėje. Cunamis nušlavė ne tik ištisas gyvenvietes, bet ir užliejo Fukušimos atominę elektrinę, kurios apsauginė siena neatlaikė. Nutrūkus aušinimui, išsilydė atominis kuras, o trijuose reaktoriuose nugriaudėję sprogimai paskleidė teršalus į visas puses.

Kaip pastebi apžvalgininkai, nepaisant dedamų pastangų, jėgainė išlieka pavojinga. Teritorijoje vis dar dirba 8 tūkst. specialistų ir kaupiasi tūkstančiai talpyklų ypač užteršto vandens, kuriuo aušinami pažeisti jėgainės blokai.

Fukušimos-Daiči atominės elektrinės uždarymui vadovaujantis Naohiro Masuda šią savaitę žiniasklaidą patikino, kad padėtis suvaldyta ir pernai pasiekta didelė pažanga, tačiau pasak žiniasklaidos pranešimų, jėgainės valdytojams iki šiol nepavyko nustatyti, kur yra visas avarijos metu išsiliejęs kuras.

Didžioji dalis taršos pateko į vandenį

Bendrovė TEPCO kaltinama dėl to, kad per vėlai paskelbė apie tikrąją jėgainės būklę ir dėl to laiku nebuvo evakuoti tūkstančiai žmonių. Buvusiems įmonės vadovams pirmieji kaltinimai baudžiamojoje byloje buvo pateikti tik šiemet.

„Svarbu suprasti, kad apie 70 proc. Fukušimos apylinkių yra miškais apaugusios kalvos. Avarijos metu iškritęs radioaktyvus cezis yra susikaupęs medžiuose, lapuose, krūmuose. Dalis jo išsiplauna su upelių ir šaltinių vandeniu ir sklinda aplinkoje, galiausiai patekdamas į vandenyną. Bėda ta, kad miško neįmanoma išvalyti. Tas radiologinis eksperimentas tęsis dar ištisus šimtmečius“, – sako nevyriausybinės gamtosaugos organizacijos „Greenpeace“ narys Shaunas Burnie`is.

Drauge su kolegomis jie stebi padėtį avariją patyrusios jėgainės apylinkėse nuo pat pradžių, ypač labiausiai užterštose vietovėse. Pasak pašnekovo, mėginių analizė rodo, kad radiacijos poveikis gamtinėms ekosistemoms panašus į tą, kuris fiksuotas po avarijos Černobylio jėgainėje, tačiau poveikis vandens ekosistemoms – nepalyginamai didesnis.

Sh. Burnie`io tvirtinimu, apie 80 proc. taršos su oro pernašomis apteko į vandenyną. Pakartojus dar 2011 m. balandį pirmą kartą atliktus tyrimus, paaiškėjo, kad šiemet radiacijos lygis sumažėjęs, nes teršalai išsisklaidė.

„Tačiau mus domina radiacijos koncentracija priekrantėje. Maždaug 1–10 km spinduliu palei Fukušimos pakrantę, kuri driekiasi apie 100 km. Nuosėdose susikaupę teršalai daro neigiamą poveikį jūrų organizmams. Branduolinė avarija nesibaigė, teršalai vis dar išsiskiria į aplinką. Praėjus penkeriems metams, aplinkiniai miškai išlieka radioaktyvūs, o pažeisti reaktoriai su išsilydžiusiu branduoliniu kuru tebekelia didelę grėsmę aplinkai“, – tvirtina Sh. Burnie`is.

Fukušimos gyventojus prilygina Hirošimos ir Nagasakio gyventojams

Per katastrofą žuvo apie 16 tūkst. žmonių. Daugiau kaip 300 tūkst. gyventojų turėjo palikti namus, o trečdalis ir šiandien vis dar nežino, ar kada nors galės ten grįžti. Žurnalistė K. Boni tvirtina, kad šioje situacijoje ją labiausiai nustebino vienas dalykas – japonų nesugebėjimas sutvarkyti su nelaimės padariniais.

„Kai atvykau į Japoniją, vieną turtingiausių ir pažangiausių valstybių, ypač technologijų srityje, buvau įsitikinusi, kad ši šalis turi žinoti, kaip susitvarkyti su katastrofomis, kaip atstatyti miestus, vėl įkurdinti žmones ir panašiai. Važiavau ten po metų, dvejų, trejų, ir niekaip negalėjau patikėti, kad šiandien 60 tūkst. žmonių vis dar gyvena laikinuose būstuose. Tai tokie 30 kv. m konteineriai, kuriuose žmonės gyvena po keturis penkis. Mane tai labai nustebino.“

Pati branduolinė pramonė skelbia, kad dėl per evakuaciją įvykusių nelaimių, sužalojimų ir traumų mirė apie 3 tūkst. žmonių. Kaip ir po Černobylio avarijos, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbia, kad didžiajai visuomenės daliai žymaus neigiamo poveikio sveikatai dėl Fukušimos nebus, nors ir pripažįsta, kad vaikų skydliaukės vėžio atvejų skaičius gali išaugti.

K. Boni pastebi, kad nepaisant Antrojo pasaulinio karo patirčių, ir išvystytos branduolinės energetikos, japonams sunku susidoroti su psichologine tokios nelaimės trauma. „Mane taip pat stebina, kad šalis, naudojanti tiek daug atominės energijos, tiek mažai skiria visuomenės švietimui apie tai, kaip elgtis nelaimės atveju. Kalbėjau su viena mergina, kuri, praėjus keliems mėnesiams po avarijos, pradėjo mokslus universitete. Kai ji bendramoksliams pasakė, kad yra iš Fukušimos, jie nusijuokė, kad nepavydi jos būsimam sutuoktiniui“, – pasakoja K. Boni.

Anot jos, lygiai tokius pat komentarus girdėjo Hirošimos ir Nagasakio gyventojai. Dalis šeimų iširo arba niekada nebuvo sukurtos, nes tėvai nepritarė vedyboms su žmonėmis iš šių regionų. „Žmonės jautėsi diskriminuojami tada ir dabar vyksta tas pats. Psichologinis poveikis akivaizdus“, – tvirtina K. Boni.

Reaktoriai sensta, bet licencijos jiems pratęsiamos

Visuomeninės organizacijos atstovai kritikuoja Tarptautinę atominės energetikos agentūrą, kuri esą nuvertina galimą ilgalaikį šios avarijos neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai. Sh. Burnie`is iš „Greenpeace“ negaili aštrių žodžių valstybių priežiūros institucijoms, kurios esą nepajėgios užtikrinti senstančių jėgainių saugumo.

„Jei būtų laikomasi saugumo reikalavimų, neturėtume veikiančių reaktorių. Saugumo neįmanoma užtikrinti. Deja, priežiūros institucijos silpnos, pasiduoda politinei ir pramonės įtakai. Mes jais nepasitikime, tačiau yra išimčių. Prancūzijos pareigūnai pripažįsta, kad yra galimybė panašiai tragedijai pasikartoti. Šią savaitę, vienas iš jų vadovų pripažino, kad tai gali nutikti Europoje. Deja, panašu, kad tokia pozicija nesulaukia platesnio palaikymo“, – tikina Sh. Burnie`is.

Jo teigimu, bėda ta, kad reaktoriai sensta, o jų licencijos pratęsiamos. Fukušimos reaktoriui buvo išduotas leidimas dar dešimčiai metų, o po dviejų mėnesių jis patyrė avariją. „Šita pramonė išgyvena krizę, todėl ir šiandien panašios, ar dar rimtesnės avarijos tikimybė išlieka reali“, – sako Sh. Burnie`is.

Atominė energetika tampa nepopuliari dėl augančių reikalavimų

Malcolmas Keay`ius yra Oksfordo energetikos tyrimų instituto mokslininkas. Ekspertas sako, kad po avarijų Vakarų šalyse saugumo reikalavimai griežtėja. Pasak jo, tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl taip ir nesulaukiame iki tol skelbto branduolinės energetikos renesanso.

„Po Černobylio daugelis Europos šalių sustabdė savo branduolines programas, pavyzdžiui, Italija ir Ispanija. Kita dalis jas tęsė, bet tokioms, kaip Vokietija, Fukušimos avarija tapo paskutiniu šiaudu ir ten taip pat nuspręsta palaipsniui uždaryti atomines elektrines. Manau, kad esminė branduolinės energetikos problema yra tai, kad bet kokia avarija, kurioje pasaulio vietoje benutiktų, nepriklausomai nuo reaktorių modelio ar vietos aplinkybių, iškart sumažina visuomenės pasitikėjimą branduoline energetika ir sukelia stiprų politinį atsaką.“, – įsitikinęs M. Keay`ius.

Jo aiškinimu, kuo labiau visuomenė susirūpinusi branduolinės energetikos saugumu, tuo aukštesni tampa saugumo standartai, tuo brangiau tampa juos užtikrinti, todėl branduolinė energetika tampa vis mažiau patraukli ekonominiu požiūriu. „Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje apklausos rodo, kad visuomenė nėra labai nusiteikusi prieš atominę energetiką. Pagrindinė kliūtis plėtoti branduolinę energetiką šalyje yra jos kaštai. Panašiai yra ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten tiek yra skalūnų dujų, kad statyti naujas atomines jėgaines paprasčiausiai neapsimoka“, – teigia M. Keay`ius.

Jis pripažįsta, kad yra tikimybė, jog kitose šalyse atomines elektrines galima būtų pastatyti pigiau, bet tai susiję su mažesniais saugumo reikalavimais, kurie ir keičia jėgainių modelių kainą.

Apie avariją jau pamiršo

Pastaruosius penkerius metus Fukušimos tragediją išgyvenusių japonų patirtis rinkusi lenkų žurnalistė K. Boni pasakoja, kad apibendrinti, kaip Japonai randa būdą susitaikyti su tuo, kas įvyko, labai sunku.

„Iškart po avarijos, visa Japonija buvo sukrėsta ir daug žmonių stengėsi padėti – buvo daug savanorių, žmonės taupė energiją, išjungė oro kondicionierius, didmiesčiai atsisakė neoninių šviesų ir panašiai. Dabar taip nebėra. Daugelyje vietovių gyvenimas tęsiasi, Tokijas rengiasi 2022-ųjų olimpinėms žaidynėms. Dalis atominių vėl veikia ir dalis žmonių nori, kad jos veiktų, nes tai yra jų pragyvenimo šaltinis“, – pastebi K. Boni.

Jos tvirtinimu, dalis žmonių pasirinko apskritai nekreipti dėmesio į tai, kas įvyko, ir gyvena įprastą gyvenimą. Taip yra paprasčiausiai todėl, kad kasdienės mintys apie galimą pavojų pernelyg sekina. „Vaikščioti su radiacijos matuokliu nėra normalus gyvenimas. Kitas kelias (aš nenoriu sakyt išeiti iš proto) – perdėtai rūpintis, kur eini, kur eina tavo vaikai, ką valgai, ir panašiai. Kai kurie perka maistą tik iš toli kitoje salyno pusėje esančios prefektūros“, – sako K. Boni.

Jos nuomone, turbūt sunkiausia tiems žmonėms, kurie turėjo palikti namus ir vis dar nežino, ar juos išvalys ir jie galės grįžti. „Jie laukia penkerius metus ir nepradeda gyventi iš naujo. Kartu jie nežino, kiek kaimynų grįš kartu su jais, ar ten bus maisto prekių parduotuvė ir mėgiama makaronų užkandinė, kurios savininkas buvo jų draugas. Dalis labai tikisi grįžti, kiti sako – nieku gyvu, bet dauguma laukia, ir žiūri, kas bus. Jų likimas pakibęs ore“, – pasakoja K. Boni.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...