captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kokias mūsų psichologines problemas rodo tikėjimas prietarais

Prietarai rodo mūsų baimes, nerimą, nesaugumą ir tai, ko mes nenorime matyti. Tarkim, jei žmogus tris kartus pabeldžia į medį, o paskui pagalvoja, gal blogai padarė, gal ne į tą medį pabeldė, gal dar kažko reikia, tai jau rodo problemą, LRT RADIJUI sako psichoanalitinė psichoterapeutė Sandra Simanauskaitė. „Dirbant tenka matyti kontrastingų dalykų, kai žmonės, labai daug pasiekę visuomenėje, labai verslūs, jaučiasi labai nesaugūs, išgyvena daug baimių. Kartais labai sunku suprasti, kodėl toks žmogus nusiperka amuletą už 30 tūkst. eurų ir jį nešioja, nes kažkas jam taip liepė“, – neslepia psichoanalitikė.
M. Vidzbelio (BFL) nuotr.
M. Vidzbelio (BFL) nuotr.

– Kas yra prietarai?

– Psichologine prasme prietarą apibrėžčiau kaip iracionalų įsitikinimą, kuris prieštarautų tam, kas yra logiška. Prietaras – tikėjimas tam tikrais magiškais ženklais, horoskopais, talismanais, amuletais ir visa kuo, kas neatitinka to, kas logiška arba moksliškai įrodoma, pagrindžiama. Prietarai yra atsiradę nuo senų laikų ir pritaikomi konkrečioms situacijoms. Jie perduodami iš lūpų į lūpas ir dažnai yra virtę taisyklėmis, pagalbos būdais ar tam tikrais sėkmės garantais.

Tikėjimas ar netikėjimas prietarais labai priklauso nuo to, kokioje šalyje žmogus gyvena, kokioje aplinkoje yra augęs, kiek jo tėvai, artimieji buvo prietaringi. Vertindama iš gilesnės pusės, sakyčiau, kad prietaras yra vienas iš ryškiausių pasąmonės veiklos atspindžių. Ir, nors įvairiais prietarais žmonės bandė pagrįsti tam tikrus įvykius ar suprasti tam tikrus dalykus, kurie vyko jų gyvenime, prietarai yra tiek sąmoningai ir nesąmoningai įsišakniję ir netgi perduodami iš kartos į kartą.

– Ar galima atsekti, kaip prietarai atsirado?

– Ištakas, sakyčiau, jau galima matyti ir viduramžiais, ir dar galbūt giliau. Tarkim, viduramžiais atsirado nuostata, kad sėkmę neša Dievas, o nesėkmę lemia piktosios dvasios. Žmonės bandė nuo seno suprasti tai, kas nepažinu, arba tai, ko negalima apčiuopti. Pavyzdžiui, žmogus susidūrė su keliomis nesėkmėmis vienu laikotarpiu arba per metus įvyko daug skausmingų dalykų, tad jis tiesiog bando fiksuoti, kas ir kodėl atsitiko, paaiškinti savo nesėkmes per išorinius veiksnius –  galbūt buvo kažkokių išorinių ženklų, kurie lėmė tas nesėkmes.

– O koks yra prietarų santykis su liaudies išmintimi? Galbūt prietarai, kuriais tikime, – šimtmečius trukusių empirinių stebėjimų rezultatai?

– Gali būti. Kaip minėjau, vieniems jie gali virsti taisyklėmis, kitiems – pagalbos būdais, tretiems –  sėkmės garantais. Kita vertus, galima į tai žiūrėti į kaip neatsiejamą kultūrinio paveldo dalį, nes kiekvienoje šalyje prietarai skiriasi. Tarkim, japonams ir kinams labai baisūs skaičiai keturi ir devyni, nes jie jų kalboje reiškia mirtį. Lietuvoje gajus skaičius trylika, labai daug priežodžių su skaičiumi trys (ir pasakose, ir mituose).

– Kas dar lemia tikėjimą prietarais?

– Sakyčiau, prietarais norima apsisaugoti patiems arba apsaugoti kitus žmones. Žmonės visada stengėsi susikurti tam tikrą saugumą, kurį būtų galima prognozuoti. T. y. jei galima numatyti, suplanuoti viską, kas vyks, kuo baigsis arba kokia bus kitų reakcija, kažkaip suvaldyti situaciją, tai žmogus gali pasijausti saugus. Tikėjimas prietarais lyg ir sudarytų įspūdį, kad mes esame savo likimo šeimininkai, mes valdome, stebime aplinką, galime ja pasitikėti, kad, atlikdami tam tikrus veiksmus ar ritualus, galime prisivilioti sėkmę ir nuvyti nesėkmes.

– Ar galima daryti išvadą, kad kuo labiau žmogus tiki prietarais, tuo nesaugiau jaučiasi?

– Taip. Saugumas – pirmas poreikis, kurį gimusiam vaikui turėtų užtikrinti tėvai. Daug teorijų kalba apie bazinį saugumą ir bazinį nesaugumą. Bazinis saugumas padeda pamatus tam, kiek vėliau žmogus bus tvirtas, brandus. O jei vaikas nuo pat mažumės yra nesaugus arba mama yra labai baiminga, nerimastinga, vaikas jau gali neturėti tam tikrų saugumo pamatų. Taigi nesaugumas arba baimės – vieni iš veiksnių, kodėl žmonės pradeda tikėti tam tikrais išoriniais dalykais.

– Kokių dar priežasčių gali būti?

– Tikėti prietarais gali labai smalsūs žmonės, kurie nori viską sužinoti ir suprasti. Todėl kai kurie pereina į pavojingesnius dalykus – ima domėtis magija, okultizmu, nes tai, kas nepažinu, traukia, vilioja, kelia smalsumą. Dar paminėčiau ir galios poreikį: mus stumia troškimas siekti rezultatų, kurių negalime pasiekti paprastais būdais, todėl, kreipęsi į kokį nors magą ar ekstrasensą, lyg atrandame būdą, kaip lengviau ar galbūt kreiviau tapti šiek tiek galingesniems, pranašesniems prieš kitus. Bet sutikčiau su pasakymu, kad, kai žmogus yra nesaugus arba kai menksta tikėjimas, daugėja prietarų.

– Kita vertus, susidaro įspūdis, kad prietarais tiki ir labai racionalūs, užimantys aukštas pareigas ir šiaip gyvenime puikiai besitvarkantys žmonės.

– Taip. Dirbant tenka matyti kontrastingų dalykų, kai žmonės, labai daug pasiekę visuomenėje, labai verslūs, jaučiasi labai nesaugūs, išgyvena daug baimių. Kartais labai sunku suprasti, kodėl toks žmogus nusiperka amuletą už 30 tūkst. eurų ir jį nešioja, nes kažkas jam taip liepė. Arba, sakykim, pasigamina žiedą ir tiki, kai jam pasakoma, kad, jeigu jis tą žiedą mūvės, jam seksis verslas. Įsivaizduokite, kiek baimės, nerimo ir įtampos jaučia žmogus, jeigu pamiršta tą žiedą ryte užsimauti arba pameta. Nors tas amuletas turėtų apsaugoti, bet iš tikrųjų jis pradeda kelti diskomfortą ir dar didesnę įtampą.

– Į kokius pavojingus horizontus gali nuvesti tikėjimas prietarais, ritualais?

– Praktikoje tikrai tenka matyti, kai, atrodo, po labai nekalto žaidimo, po tam tikrų nekaltų ritualų arba po kelių susitikimų su save vadinančiais „bio“ ar „psicho“ analitikais pacientai tampa labai sužaloti ir labai nepasitikintys. Jie apgaunami, jų nesėkmėmis pasinaudojama, juokiamasi iš jų nelaimių, tad tenka nemažai dirbti, kol vėl sugrąžinama savivertė.

Be to, kartais nebeužtenka kreiptis vien į psichologus ar psichiatrus – kartais reikia ir dvasininkų pagalbos, nes pradeda kautis vadinamosios aukštesnės ir galingesnės jėgos, kai žmogų sukausto ir jis nebegali nei dirbti, nei bendrauti, atsiriboja nuo jam svarbių kitų žmonių ir įsivelia į tam tikrą verpetą, iš kurio paskui išsisukti labai sudėtinga. Taigi riba tarp prietaro, kaip žaidimo, iki prietaro, kuris gali vesti į tam tikrą ritualą, galbūt į juodąją magiją, yra labai slidi, tad geriau nežaisti.

Jei svarbu susižinoti, kodėl aš tikiu vienais ar kitais prietarais, kodėl aš tą darau, tiesiog galima atskleisti tam tikras pasąmonines asmenines reikšmes – galbūt tai padėtų suprasti, iš kur tai yra, kodėl turiu vienokių ar kitokių baimių. Nes kiekvienas prietaras visada yra asmeniškas ir kiekviename prietare žmogus turi asmenišką prasmę ir reikšmę.

– Ką reiškia įsitikinimas „nesidžiauk radęs, neverk pametęs“?

– Kalbėsiu apie tam tikras psichologines reikšmes. Šis prietaras daugiau susijęs su savęs raminimu: kalbama apie tokią nesėkmę, kuri turėtų ir laimingą pabaigą. Panašu, kad toks žmogus yra optimistiškas – turi vilties, kad viskas išeis į gera. Yra kitas gajus pasakymas „šukės laimę neša“. Tai labai kontroversiškas, nes kažką sudaužyti ne tokia jau ir laimė, ypač jei tas daiktas buvo labai brangus.

– Gal čia amžinas optimistas?

– Taip. Kita vertus, dar kelčiau klausimą, ar tas žmogus nėra linkęs nuvertinti nesėkmių – ai, viskas niekai, ai, čia nerimtai. Tokius prietarus galbūt mėgsta žmonės, kurie linkę save labiau raminti.

– Bet yra tokių, kurie nelaimes labai sureikšmina ir sako, kad nelaimės po vieną nevaikšto.

– Taip. Galbūt tokie žmonės labai bijo prisikalbėti, bijo viena po kitos ateinančių netekčių. [...]

– Vadinasi, prietarai – tarsi kelias į mūsų baimes?

– Taip, į mūsų baimes, nerimą, nesaugumą, tam tikras dalis, kurių nenorime matyti. Psichologai ir domisi būtent tais atskeltais, vadinčiau, asmenybiniais, gabaliukais: kaip juos būtų galima pažinti, suprasti ir kaip integruoti į tai, ką sąmoningai galime suprasti. Tai yra labai didelis vidinis darbas.

– O vis dėlto jei prietaras padeda? Jei tuos tris kartus į stalą pabeldęs arba per petį nusispjovęs jaučiuosi ramiau, kodėl gi to nedaryti?

– Jei žmogus žinos, kodėl ramiau, viskas gerai. Kitas galbūt kryžiaus ženklu ryte palaimins vaiko dieną, palinkės sėkmės. Pabaigoje norėčiau akcentuoti tam tikrą dalyką – jei prietaras ir lieka tik mintimi, neperauga į tam tikrą schemą, nekausto jausmų arba nevaržo elgesio (pagalvojau, pamiršau ir toliau gyvenu), viskas yra gerai. Bet jei žmogus pagalvoja, padaro, o paskui pagalvoja, gal blogai padarė, gal ne į tą medį pabeldė, todėl gal dar kažko reikia, tai daug daugiau pasako apie jį patį ir apie jo baimes.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close