captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Markūnas: grafitas yra amžina medžiaga – mes išnyksime, o jis liks

Grafitas – labai įdomi medžiaga, kalbanti apie amžinybę, apie amžiną chaosą, LRT KLASIKOS laidoje „Manasis aš“ sako dailininkas Eimutis Markūnas.  „Visi žino, kad grafitas naudojamas pieštukams, o kad juo galima tapyti, man pačiam buvo savotiškas atradimas. [...] Mano paveikslų (rėmų, drobių, kartono) neliks, o tas grafitas, su kuriuo aš tapiau, kurį čiupinėjau, liks. Štai kas įdomiausia. Jis yra amžina medžiaga“, – pastebi parodos „Didžiojo chaoso mažoji versija“ autorius.
E. Markūno nuotr.
E. Markūno nuotr.

– Kaip ir iš ko yra sukurtas Jūsų chaosas?

– Chaosas yra idėja – tai šiuolaikinis mūsų gyvenimas. O pati technologija – grafitas – buvo atrasta pusiau atsitiktinai. Kadangi turiu pomėgį eksperimentuoti ir ieškoti naujų kelių, prieš gerus penkerius metus reikėjo virsmo. Norėjosi tapyti, bet tai, kas buvo tapoma anksčiau, nebetenkino – norėjau naujos formos ir medžiagos. Taip pavyko rasti grafito miltelius.  [...] Vis dėlto pati medžiaga man jau seniai buvo žinoma. Mes kažkada net grafito luitus droždavome, nes grafitas labai gražiai drožiamas.

– Koks yra tas didysis chaosas ir kodėl Jūsų parodoje – tik mažoji jo versija?

– Didysis chaosas ir yra mūsų gyvenimas. Šarūnas Sauka eina per iliustratyvumą, o aš – per fizinį būvį, daugiau per abstraktų. Bet mes apie panašius dalykus šnekame. Taigi požiūris į gyvenimą, į visą gyvenimo marazmą ir yra toks.

– Ką turite omeny sakydamas „gyvenimo marazmas“?

– Kad gyvenimas nėra eilėraštis – reikia jį nugyventi, o gyvenime būna visaip. Reikia ir ištvermės, ir kantrybės, ir visokių kitokių savybių.

– O jei gyvenimas vis dėlto būtų eilėraštis? Koks jis būtų?

– Jean-Paulis Sartre`as, Albert`as Camus man nuo ankstyvos jaunystės buvo kaip vedliai. Ir jų egzistencialistinė filosofija lydi visą gyvenimą. Kalbu apie požiūrį į visuomeninį ir savo gyvenimą, į tas tuščių, beprasmių siekimų platybes. Tad visada save kontroliuoju, ar dar esu nevisiškai beprasmiškas. Ir dirbti darbus, ir rengti parodą didelis iššūkis man pačiam, nes vienas dalykas yra dirbtuvėje po vieną darbą matyti, kitas dalykas – kelis darbus. O, kai susidėlioji daugiau nei 30 darbų, pats pradedi save matyti visiškai kitaip – ir tai gali būti arba blogai, arba gerai. Didelis iššūkis rengti tokią parodą.

– Kur matote chaoso ar to, kas yra priešingybė chaosui, prasmę?

– Galbūt priešingybė chaosui yra harmonija. Siekiamybė betapant ir yra rasti harmoningumą. Deja, ne visada pavyksta, nors taip, matyt, ir turi būti. Todėl chaoso pavadinimas yra daugiabriaunis ir daugiaprasmis. Jis nėra tiesiogiai susijęs su destrukcija – tai tiesiog judanti materija. Chaosą sukelia būtent judesys.

– Dar sakoma, kad chaosas yra tiesiog tvarka, kurios mes neatpažįstame, nesuprantame. Kokia tvarka yra Jūsų kūryboje?

– Ji įvairi. Aš pasiduodu ir pasaulio ritmui, ir bandau kažką savo įnešti. Tai yra dviejų aspektų sandūra. [...] Tai kaip japoniškas haiku ar kažkas panašaus. Arba įvyksta, arba ne. Ilgai nešiojuosi tą dalyką, bet eskizų nedarau – tiesiog mintyse turiu kažkokių kompozicinių sumanymų. Be to, dirbant dar diktuoja ir technologija – ne viską gali padaryti. Šiek tiek nemėgstu žodžio „kūryba“ – toks banalokas. Darbininkas aš tiesiog – dirbu darbą, ir tiek. Špakliuoju, tinkuoju ir pavyksta arba ne.

– Darbininkai turi eskizus, gauna užsakymus, kokia spalva kokią sieną nudažyti. O kiek Jūsų pirminės idėjos ir galutiniai rezultatai sutampa, kiek jie darbo eigoje kinta? Ar griežtai laikotės nusistatytų pirminių idėjų?

– Man patinka neapibrėžtumas kuriant, kai aš pats esu kūrybiniame procese ir kai mane valdo pats technologinis procesas. Apskritai dailėje esu jau šimtą metų, tad išbandžiau visokius variantus, technikas, ir eskizo man jau gana pabodę. O šioje technologijoje vienas didžiausių variklių –  kūrybinis atradimas, kai iki galo nežinai, kas išeis, nes džiūdamas grafito dažas iš pradžių atrodo pilkas, paskui tamsėja iki visiškai juodo. Dar darbui džiūstant matau pokyčius, bet jau nelabai ką galiu pakeisti. Kai ką keičiu, kol dažas dar šlapias, bet tai labiau ryškinimo momentas. Ypač pirmus kelerius metus buvau kaip ant sparnų, o dabar jau apsipratau ir tas periodas, ko gero, eina į pabaigą, nes viskam yra pradžia ir pabaiga.

– Ant sparnų, nes paveikslas tarsi pats save akyse tapo?

– Nes aš negaliu suvaldyti – išeina ne taip, kaip aš noriu, o taip, kaip jam patinka.

– Paprastai kasdienėse situacijose tai, apie ką kalbate, žmogų išmuštų iš vėžių, nes dažniausiai esame linkę viską kontroliuoti.

– Todėl ir vadinu tai chaosu. Todėl tas pavadinimas ir neturi tokio baisaus tragizmo. Tiesiog  tai yra ir darbo procesų, ir mūsų gyvenimo būvis.

– Gal ir kasdieniame gyvenime mėgstate stebėti, kaip viskas išeis, ir neturite poreikio visko kontroliuoti?

– Gyvenime šiek tiek kitaip – labai mėgstu tvarką. O tapymo grafitu procesas yra priešingybė – ne viską galiu kontroliuoti, suvaldyti. Aš, sakykim, mėgstu punktualumą (ir iš kitų jo reikalauju) – jeigu jau sutariu, bet pavėluoju minutę kitą, man jau yra širdagraužis.

– Ką transliuoja Jūsų paveikslai?

– Pradėčiau nuo pačios medžiagos. Grafitas yra anglies atmaina – jį „suspaudus“, gaunamas dirbtinis deimantas. Tai labai įdomi medžiaga. Visi žino, kad grafitas naudojamas pieštukams, o kad juo galima tapyti, man pačiam buvo savotiškas atradimas. Grafitas (gal ir nepavadinčiau jo mirties medžiaga) vis tiek labai taurus, turi savo švytėjimą. Tamsiame, juodame fone jis išvis tampa rožinis – atrodo, net ne grafitas, o spalva. O pati medžiaga kalba apie amžinybę, apie amžiną chaosą: mes visi išnyksime, bet grafitas liks. Mano paveikslų (rėmų, drobių, kartono) neliks, o tas grafitas, su kuriuo aš tapiau, kurį čiupinėjau, liks. Štai kas įdomiausia. Jis yra amžina medžiaga.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close