captcha

Jūsų klausimas priimtas

Saugumo ir laisvės problema buvo sprendžiama dar G. Verdi laikais

Tos pačios problemos, kurios aktualios dabar, buvo sprendžiamos ir Giuseppe Verdi laikais, LRT RADIJUI sako šio kompozitoriaus operą „Don Karlas“ statantis režisierius Gunteris Krameris. Jo nuomone, iki dabar sprendžiama saugumo ir laisvės problema turi įtakos šių dienų aktualijoms. „Man pasirodė įdomus faktas, kad didelė dalis teroristinių grupuočių dabar kyla būtent iš Belgijos. Buvo įdomu aiškintis, kodėl taip yra. Ir viena iš priežasčių, manau, – sumažinto saugumo problema, apie kurią mes dabar kalbame“, – tvirtina režisierius.
Asociatyvi nuotr. AFP/Scanpix nuotr.
Asociatyvi nuotr. AFP/Scanpix nuotr.

Operos spektaklių statytojams sąlygas diktuodavo mecenatai

Pirmą kovo savaitgalį Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia į svarbiausią sezono premjerą. G. Verdi operą „Don Karlas“ pristato tarptautinė statytojų komanda: garsus vokiečių režisierius G. Krameris, prieš 10 metų Vilniuje režisavęs Halevy operą „Žydė“, scenografas Herbertas Schaferis, kostiumų dailininkė Isabel Ines Glathar (abu taip pat iš Vokietijos), dirigentas Martynas Staškus, spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas – Pierre Vallet iš Prancūzijos.

Šalia lietuvių solistų – Liudo Mikalausko, Eugenijaus Chrebtovo, Liudo Norvaišo, Česlovo Nausėdos, Viktorijos Mikiškaitės, Reginos Šilinskaitės, Jovitos Vaškevičiūtės ir kitų – pagrindines partijas rengia ir užsienio dainininkai iš užsienio – Rusijos, Kroatijos, Latvijos, JAV. Šis „Don Karlo“ pastatymas Lietuvos scenoje jau trečias, pirmą kartą opera buvo pastatyta 1959 m., vėliau – 1981 m. Abu spektakliai buvo mėgstami publikos, tačiau į kultūros istoriją įėjo visų pirma dėl įspūdingų Liudo Truikio dekoracijų. O naujasis „Don Karlo“ pastatymas išsiskiria šiuolaikiška interpretacija, aktualiomis sąsajomis su nūdienos pasauliu.

Pirmoji „Don Karlo“ premjera įvyko 1867 m. Paryžiaus Imperatoriškajame teatre. Tai viena gražiausių G. Verdi operų, tačiau kompozitorius jos labai nemėgo. Kad suprastume šį paradoksą, režisierius G. Krameris, beje, pirmą kartą susidūręs su šiuo veikalu, siūlo nusikelti į XIX a. ir pasiaiškinti istorines aplinkybes.

Pasak jo, visų pirma tai buvo kūrinys, kurį G. Verdi rašė Paryžiaus operai, o Paryžius tuo metu garsėjo kaip buržuazinės visuomenės kultūros židinys. Operos pastatymams buvo skiriamos nepaprastai didelės lėšos, o pagrindinis jų rėmėjas buvo pagarsėjęs žokėjų klubas „Jockey Club“.

Būtent mecenatai, kalba G. Krameris, diktavo sąlygas operos spektaklių statytojams. Pavyzdžiui, vienas iš griežtų reikalavimų buvo tas, kad antrame veiksme būtų baleto pasirodymas, nes pirmo veiksmo metu rėmėjai eidavo vakarieniauti, o pavalgę užsukdavo į operą, kur tikėdavosi išvysti ką nors lengvo, smagaus – tai ir buvo baletas. „Vargšas Richardas Wagneris, kuris nežinojo apie tokias tradicijas ir baletą įterpė į pirmą „Tanhoizerio“ veiksmą. Kilo baisus skandalas! Kitas svarbus reikalavimas – trečiajame operos veiksme paprastai būdavo kuriama grandiozinė scena: su žirgais, eisenomis, vežimais“, – pasakoja režisierius.

Įdomu tai, priduria menininkas, kad šios tradicijos gyvos ir mūsų laikais: tarkime, garsusis prancūzų režisierius Patrice Chereau, žinomas kaip legendinio „Nybelungų žiedo“ pastatymo Bairoite autorius, taip pat nusilenkė senai Paryžiaus tradicijai ir į sceną išleido arklius, kurie taip apdergė visą sceną, kad net iki šiol tas kvapas ten tvyro...

„G. Verdi tam tikra prasme irgi laikėsi nusistovėjusių reikalavimų, bet, jei paklausytumėte, kokią muziką jis parašė eisenų arba baleto scenoms, pajustumėte, kad tai yra tuščia muzika, joje nėra kompozitoriaus širdies, tai tiesiog nusilenkimas minėtai XIX a. Paryžiaus kultūrai“, – pastebi G. Krameris.

Lietuviai puikiai žino, ką reiškia būti didelės imperijos dalimi

Paryžiaus buržuazinės operos kanonas pareikalavo iš G. Verdi nemažai pastangų. Yra išlikusios net aštuonios „Don Karlo“ redakcijos, kompozitorius sukūrė nuostabią muziką, tačiau netenkino forma – jis vis ieškojo naujų sprendimų. O šių laikų režisieriui G. Krameriui spektaklio formą padiktavo prieš 200 metų Friedricho Schillerio parašytos dramos sąsajos su nūdienos aktualijomis.

Pasak režisieriaus, tai, kas vyko F. Schillerio, G. Verdi laikais, tebevyksta ir dabar. „Tuo metu G. Verdi gyveno Parmoje, o ši sritis priklausė Austrijai. Kaip žinoma, tos žemės tada priklausė Habsburgų dinastijai. Tokiuose kūriniuose, kaip „Nabukas“, „Don Karlas“, G. Verdi pasakoja apie Šiaurės Italijos kovą už laisvę. Netgi yra žinomas faktas, kai vergų chorą „Va pensiero“ norėta paskelbti Italijos himnu... Habsburgų lopšys buvo Ispanija, vėliau ne karų, o šeiminiais ryšiais, santuokomis ši dinastija išplito po visą pasaulį, t. y. daugybė kraštų (Burgundija, Olandija, Ispanija, kolonijos Amerikoje) buvo valdomos šios giminės. Beje, operos „Don Karlas“ personažas Karalius Pilypas sako: „Mano valdose saulė niekada nenusileidžia“, – tokios jos didelės“, – pasakoja G. Krameris.

Anot jo, ir lietuviai puikiai žino, ką reiškia būti didelės imperijos dalimi, kai viena kultūra bando praryti kitą, mažesnę: „O dabar, kai šios imperijos tarsi mažėja, traukiasi, savaime suprantama, kad kažkur pasąmonėje egzistuoja troškimas susigrąžinti prarastą įtaką. Kadangi G. Verdi rašė šią operą kaip išsivadavimo idėją, aš taip pat siekiau ją politizuoti. Būtent dėl šios priežasties negalėjau sau leisti statyti spektaklio su istoriniais kostiumais.“

Kaip primena menininkas, operoje pasakojama Flandrijos (dabar sakytume Olandijos) istorija:  Flandrijos žmonės prašo karaliaus Pilypo II suteikti jiems laisvę, o Pilypas baisiomis priemonėmis, žudynėmis stengiasi išlaikyti tuos žmones Ispanijos teritorijoje. „Paralelės su nūdiena akivaizdžios. Pats politikos dievas, kaip aš vadinu, man atsiuntė ženklą – pasirodo, tuo metu Flandrijos vėliavos spalvos buvo mėlyna ir geltona – tokios pat, kokias šiandien matome Ukrainos vėliavoje“, – pastebi G. Krameris.

Dabartinės problemos buvo aktualios ir G. Verdi laikais

G. Krameris neslepia, kad jam buvo svarbu į operą pažvelgti šiuolaikinio žmogaus akimis – iki šiol banalias buduarines meilės istorijas perkeliantis į politinį lygmenį režisierius akcentuoja svarbiausią – laisvės ir saugumo – konfliktą.

„Ir F. Schilleris, ir G. Verdi buvo idealistai. Jie pasakoja Ispanijos ir karaliaus Pilypo istoriją, norėdami parodyti konfliktą tarp laisvės ir saugumo. Šis konfliktas labai akivaizdus ir mūsų dienomis. Tarkime, toks buitinis pavyzdys: kai aš įžengiu į oro uosto teritoriją, jaučiuosi labai saugus, nes esu priverstas atlikti daugybę procedūrų, esu tikrinamas, ir tai suteikia saugumo jausmą. Kita vertus, visuose didžiuosiuose Europos miestuose sekamas praktiškai kiekvienas mūsų žingsnis, mus visur seka kameros... Laisvė ir saugumas konfliktuoja. Kuo daugiau saugumo, tuo mažiau laisvės. Tai ypač ryšku „Don Karlo“ operoje“, – pabrėžia G. Krameris.

Anot jo, kai Rodrigas prašo karaliaus Pilypo suteikti Flandrijai laisvę, Filipas atsako – „jei aš tai padarysiu, dings visas saugumas, prasidės anarchija, žudynės, kaimynas sukils prieš kaimyną“. „Lygiai tą patį, ką kalba šie du personažai, šiandien mes matome Belgijoje, kur iki šiol Bolonijos ir Flandrijos žemės tarpusavyje nesutaria. Pasirodo, tos problemos buvo aktualios G. Verdi laikais, jos aktualios ir mūsų laikais. Beje, man pasirodė įdomus faktas, kad didelė dalis teroristinių grupuočių dabar kyla būtent iš Belgijos. Buvo įdomu aiškintis, kodėl taip yra. Ir viena iš priežasčių, manau, – sumažinto saugumo problema, apie kurią mes dabar kalbame“, – tvirtina režisierius.

 „Don Karlas“ – viena dažniausiai statomų operų pasaulyje. Tačiau iki šiol jos pastatymuose karaliauja per amžius nusistovėjusios klišės. Didžiausias režisieriaus G. Kramerio iššūkis – atsisakyti stereotipinio mąstymo ir išvalyti operą nuo pasenusių klišių. Todėl, teigia jis, spektaklyje nebus nei prabangių kostiumų, nei grafienės Eboli vėduoklių, bet tai nereiškia, kad bus nublukintos draminės veikalo spalvos. „Kalbant apie šią operą labai svarbu pasakyti, kad tai, ką esame įpratę matyti kaip kažkokius istorinius elementus, yra tiesiog Paryžiaus operos klišės – visa ta prabanga, didybė ir pan. Pats G. Verdi tuo visiškai nesidomėjo, pirmiausia jį domino politiniai akcentai“, – tvirtina menininkas.

Operoje atsispindės ir D. Bowie įtaka

Režisieriaus pastebėjimu, viena baisiausių XIX a. klišių – moters įvaizdis (arba Švenčiausioji Mergelė, arba kekšė), o šioje operoje tai labai ryškiai atsispindi – tyra Elizabetė ir giliomis iškirptėmis besipuikuojanti Eboli. „Patikėkit, sunkiausias darbas mano karjeroje buvo priversti Eboli partijos atlikėjas atsikratyti tų banalių apdarų ir įvilkti jas į griežtą juodą kostiumą, kokį nešioja Ispanijoje moterys“, – kalba G. Krameris.

Apskritai klišėmis apaugę visi operos personažai, pastebi režisierius, – ir karalius Pilypas, ir jo sūnus Don Karlas, ir ypač Didysis inkvizitorius: „Tradiciškai šį personažą visada dainuoja jaunesnis atlikėjas, bet įsivaizduojama, kad tai turi būti šimtametis senis. Aktorių visaip sendina, grimuoja, apklijuoja barzdomis. Iš tikrųjų inkvizitorius yra senas žmogus, jo kūnas beveik miręs, gal nelabai paeina, nelabai mato, bet svarbiausias dalykas – kad tame sunykusiame kūne egzistuoja monstriškas protas! Jis yra tiek stiprus, kad absoliučiai nereikia jokių fizinių duomenų bažnyčios galiai perteikti. Jums bus įdomu pamatyti, kaip išsprendžiau tą sceną savo pastatyme – nebus jokių butaforijų, jokių grimo triukų.“

Režisieriaus teigimu, operos centre, be jokios abejonės, autodafė scena, kurioje deginami žmonės vien todėl, kad yra kito tikėjimo. G. Krameris įsitikinęs – tai labai svarbi scena, kurios negalima vaizduoti taip, kaip tai daroma tradiciniuose pastatymuose. „Juose dažniausiai regime butaforinį berniukų skautų susiėjimą prie lauželio. Mano spektaklyje nepamatysite jokių iliustracijų, liepsnų, dūmų. Šioje scenoje bus tik nuorodos, ir patys turėsite pajusti, kas ten iš tiesų nutiko“, – tvirtina režisierius.

Jo nuomone, šiandien visame pasaulyje operos pastatymams ir apskritai operos teatrams skiriama nemažai pinigų, palyginti su kitomis kultūros sritimis. „Todėl mes, režisieriai, tiesiog negalime sau leisti rodyti publikai seno, sufabrikuoto, perdirbto mėšlo. Mes turime ištraukti tą esminį grūdą, kurį akcentavo kompozitorius, ir jį perteikti žiūrovui, o ne kartoti per ilgus metus užsimalusias klišes. Ir jeigu mano spektakliuose publika jaučiasi nejaukiai, tai jau publikos problema, ne mano“, – sako G. Krameris.

Kalbėdamas apie pastatymo idėjas, režisierius G. Krameris užsiminė, kad kai kuriuos sprendimus jam padiktavo roko kultūros žvaigždės Davido Bowie priešmirtinė žinutė pasauliui. „Visų pirma man nepaprastai patinka jo paskutinis albumas „Blackstar“. Mane inspiravo jame vyraujanti atmosfera – tokia, kai jauti, kad žmogus artėja prie mirties, bet tai tik nujaučiama, pasakyta kažkur tarp eilučių“, – pasakoja režisierius.

Jis priduria, kad to žiūrovai vis dėlto nejus režisūriniame sprendime, scenografijoje. Jo teigimu, bus tik vienas elementas, kurį žiūrovai pamatys – aliuzija į D. Bowie albumą, taip pat jo vaizdo klipą „Lazarus“, kur dainininko akis dengia baltas raištis su dviem mažyčiais juodais taškeliais. „Pasiskolinau būtent šią detalę ir atidaviau Don Karlui, kurį pamatysite su tramdomaisiais marškiniais ir tuo raiščiu. Man tai simbolizuoja ligos, buvimo prie beprotybės ribos, mirties artumo atmosferą“, – tvirtina G. Krameris.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...