captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rusijos žiniasklaidoje vis dar džiaugiamasi Baltijos šalių nesėkmėmis

Negalima sakyti, kad Rusijos žiniasklaidoje Lietuvos ar kitų Baltijos šalių nesėkmėmis labai džiaugiamasi, bet į tai dėmesys kreipiamas, ypač aštriai reaguojama į tautinių mažumų problemas, LRT RADIJUI sako šia tema disertaciją apsigynęs politikos apžvalgininkas Viktoras Denisenko. „Įdomu tai, kad, kai 2004 m. Turkmėnistanas dalį savo rusakalbės bendruomenės išvarė iš valstybės, buvo reaguojama daug švelniau, nei reaguojama į tautinių mažumų problemas Baltijos šalyse“, – pastebi V. Denisenko.
Scanpix/AFP nuotr.
Scanpix/AFP nuotr.

Ar įmanoma paprastai atsakyti, kaip Rusijos spauda regi Baltijos šalis?

– Šis klausimas labai sudėtingas. Jei būtų įmanoma rasti paprastą atsakymą, nevertėtų rašyti disertacijos, nes nebūtų tam medžiagos.

Ar vis dėlto radote atsakymų?

– Taip, tam tikrų atsakymų radau. Disertacijos pavadinime minėjau Rusijos spaudos požiūrį į Baltijos šalis geopolitinių pokyčių kontekste, bet šie pokyčiai ne taip stipriai veikia Baltijos šalis. Tai mane nustebino.

Kokio laikotarpio spaudą nagrinėjote?

– Tyrimo laikotarpis buvo 1991–2009 metai: pradedant Sovietų Sąjungos žlugimo laikotarpiu ir baigiant tuo laiku, kai Rusijoje atsirado naujų vilčių, susijusių su demokratija ir liberalizmu.

Nagrinėtą laikotarpį suskirstėte į periodus. Kokie jie?

– Mano tyrinėjamas laikotarpis yra 18 metų. Visus tuos metus suskirsčiau į penkis periodus: 1991 m., 1996 m. (laikas, kai Rusijoje vyko pirmi laisvi prezidento rinkimai), 2000 m. (kai valdžioje įsitvirtino Vladimiras Putinas), 2003–2004 m. (geopolitinis lūžis, kai Baltijos valstybės tapo NATO ir Europos Sąjungos narėmis) ir 2008–2009 m. (demokratijos laikotarpis).

Kokie didžiausi šių periodų skirtumai?

– Didelių skirtumų atrasti nepavyko, bet vienas labai įdomus skirtumas buvo tas, kad 1991 m., kai Baltijos valstybės kovojo dėl savo nepriklausomybės atkūrimo, Rusijos periodinėje spaudoje požiūris į Baltijos valstybes buvo pozityvesnis negu vėlesniais laikotarpiais. Tai – savotiškas paradoksas.

1991 m. galima išskirti tris taškus: pirmas taškas – Baltijos valstybės, antras – Rusijos Federacija, Borisas Jelcinas ir  jaunieji demokratai, trečias – Sovietų Sąjunga. Tuo metu Rusijos Federacija ir Baltijos valstybės buvo vienoje pusėje, visa tai galima vadinti politine atsvara Sovietų Sąjungai.

O Rusijos spaudoje apie Baltijos valstybes kalbama kaip apie vientisą regioną ar vis dėlto į kiekvieną šalį žiūrima atskirai?

– Rusijos spaudoje galima aptikti straipsnių, kuriuose kalbama atskirai apie Lietuvą ir kitas šalis, tačiau mano tyrimas parodė, kad Rusijos žiniasklaidoje į Baltijos šalis žvelgiama kaip į vieningą regioną. Požiūris į Lietuvą, Latviją ir Estiją dažniausiai yra panašus.

Ar Baltijos valstybės dažniausiai minimos negatyviame kontekste?

– Taip, mano atlikti tyrimai parodė, kad nuo 1991 m. Rusijos spaudoje dominuoja negatyvus požiūris į Baltijos valstybes, nors, kaip minėjau, 1991 m. požiūris buvo gana ambivalentiškas. Pozityvių momentų yra beveik kiekviename mano minėtame laikotarpyje, bet jų procentas labai mažas. Negatyvių publikacijų kontekste pozityviosios tiesiog išnyksta.

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad Rusijos spaudoje yra apie 25–30 proc. pozityvių arba neutralių publikacijų ir 70 proc. negatyvių.

Apie ką yra pozityvios publikacijos?

– Pozityvios publikacijos yra dviejų rūšių: susijusios su nostalgija Sovietų Sąjungai ir bendrai istorijai (Rusijoje visais laikais labai šiltai prisimindavo aktorių Donatą Banionį ar Regimantą Adomaitį). Taip pat labai įdomu tai, kad Rusijos spaudoje pozityviai rašoma apie ekonominius Baltijos valstybių pasiekimus, pripažįstama, kad Baltijos valstybės sugeba ekonomiškai tvarkytis geriau negu pati Rusija. Bet, kai Baltijos valstybėms nesiseka, atsiranda negatyvių tekstų. Kalbama, kad Baltijos valstybių pasirinktas kelias yra klaidingas – „žiūrėkite, ką kapitalizmas su tomis valstybėmis daro“. Prie pozityvių galima priskirti publikacijas, susijusias su sportu. Rusija iki šiol žino, kad Lietuvoje stiprus krepšinis, o Latvijoje – ledo ritulys.

O kas dažniausiai rašoma negatyviose publikacijose?

– Dažniausiai tai yra su politika ir geopolitika susijusios publikacijos. Nors paminėjau, kad geopolitiniai pokyčiai beveik neformavo požiūrio į Baltijos valstybes, tačiau nedidelis poveikis vis dėlto yra. Kitose publikacijose prisimenama, kad Baltijos valstybės siekė integracijos su Europos Sąjunga ir NATO. Tai vertinama labai neigiamai, kaip Rusijos politinių ambicijų įžeidimas. Juk NATO įžengė į posovietinę teritoriją, į tas valstybes, kurios priklausė Sovietų Sąjungai.

Nors istorinis kontekstas nedominuoja, galima pastebėti, kad Baltijos šalių rezistencija vertinama kaip nusikaltimas ar fašistinis „judesys“.

Negaliu pasakyti, kad labai dažnai džiaugiamasi Lietuvos ar kitų Baltijos šalių nesėkmėmis, bet į tai dėmesys kreipiamas. Ypač aštriai reaguojama į tautinių mažumų problemas Baltijos šalyse. Įdomu tai, kad, kai 2004 m. Turkmėnistanas dalį savo rusakalbės bendruomenės išvarė iš valstybės, buvo reaguojama daug švelniau, nei reaguojama į tautinių mažumų problemas Baltijos šalyse.

O ar Rusijos informaciniai šaltiniai yra labai gerai įsiskverbę į mūsų informacinę erdvę?

– Specialiai to neanalizavau, nes Lietuvoje yra nemažai tyrėjų, pavyzdžiui, Nerijus Maliukevičius, kurie tuo domisi. Man atrodo, kad įsiskverbimas į mūsų leidinius yra gana mažas, spauda nėra tokia populiari. Kitaip yra su internetu ir televizija.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close