captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Kojala: išorinės sienos kontrolė – pačios Graikijos problema

Graikija iš tiesų po truputį tampa pabėgėlių sandėliu, tačiau išorinių sienų saugojimas pirmiausia yra pačios Graikijos bėda, LRT RADIJUI sako Rytų Europos studijų centro analitikas Linas Kojala. Anot jo, Graikija viena pabėgėlių problemos neišspręs, tačiau atkreipia dėmesį, kad šalis niekada negarsėjo geromis viešosios administracijos struktūromis – policija, pasienio apsauga.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

– Graikijos premjeras reiškia didžiulį nepasitenkinimą dėl kai kurių šalių vienašališkų veiksmų, kuriais siekiama pažaboti migrantų antplūdį. Jūsų manymu, ar tai galima padaryti?

– Galima. Europos Sąjunga (ES) turi gana aiškų trijų žingsnių planą, kaip tai reikėtų padaryti. Problema ta, kad jį sunku įgyvendinti. Planas susideda, žinoma, pirmiausia iš išorės sienų kontrolės užtikrinimo, kad neaugtų į Europą atvykstančių, ypač nelegaliai, asmenų srautas.

Antras dalykas – būtina padėti spręsti problemą ES kaimynystėje. Pagrindinė valstybė – Turkija. Į ją plūsta dideli pabėgėlių srautai, kurie vėliau gana netrukdomai (nes Turkijos valstybė, ko gero, ne pernelyg stengiasi juos suvaldyti) keliauja į ES.

Trečia – reikia išsidalinti tuos srautus, kurie jau atvyko į ES. Žinome, kad praėjusiais metais tai buvo apie milijonas žmonių. Šiemet tie srautai nemažėja. Tikėtina, kad jie augs. Žmonių skaičius turėtų būti bent kažkiek išsidalintas. ES valstybės tą srautą patiria asimetriškai, nes, pavyzdžiui, Graikija, būdama pasienyje, jį jaučia labai smarkiai, o kitos valstybės gali sau leisti tarsi būti toliau nuo problemos.

– Kodėl Briuseliui taip ilgai nepavyksta rasti bendro sutarimo pabėgėlių klausimu?

– Sutarimo paieškos visada yra sudėtingas procesas, kai kalbame apie 28 skirtingas šalis, ypač tuo atveju, kai yra skirtinga geografinė situacija, skirtingas poreikis spręsti problemą. Pavyzdžiui, Austrija gali sau leisti priimti sprendimą (ką ir padarė prieš keletą dienų), kad kas dieną į šią valstybę gali atvykti tik 80 pabėgėlių. Ji tai gali realiai įgyvendinti, nes turi kontroliuojamas sienas.

Graikija to sau leisti negali, nes pasienis su Turkija yra gerokai didesnis. Srautai, keliaujantys į Graikiją, yra per dideli, kad viską būtų galima pataisyti vien tik Graikijai priėmus nacionalinio lygmens sprendimus. Deja, dėl didelių srautų ir visuomenės nepasitenkinimo dažniausiai krypstama į nacionalinio lygmens sprendimus. Suvokiama, kad europietiški sprendimai pernelyg ilgalaikiai, pernelyg sudėtingi, komplikuoti. Deja, tai ilgainiui veda prie dezintegracijos. Tai gali tapti visos ES egzistencijos problema.

– Kiek didžiosios šalys ir pats Briuselis turi įsiklausyti į Viduržemio jūros šalių, kurios, perfrazavus Graikijos premjerą Aleksį Ciprą, tampa „pabėgėlių sandėliu“, poziciją?

– Taip iš tikrųjų yra. Turėkime omeny – jei ES valstybės užvers savo sienas, t. y. įves apribojimus Šengeno erdvėje ir tie pabėgėliai negalės judėti ten, kur galbūt norėtų keliauti, Graikijoje įkurtos laikinosios stovyklos taps nuolatinėmis. Tie žmonės bus užspeisti į kampą, jie negalės išvykti. Natūralu, kad Graikijai kyla didžiausia grėsmė, kita vertus, pati šalis turi prisiimti dalį atsakomybės ir kol kas tai daro nepakankamai sėkmingai.

– Kodėl manote, kad tai daroma nepakankamai sėkmingai?

– Išorinės sienos kontrolė pirmiausia yra pačios Graikijos problema. Tai valstybė, kuri niekada negarsėjo geromis viešosios administracijos struktūromis – policija, pasienio tarnyba. Apskritai viešasis administravimas nėra ta sritis, kurioje Graikija pirmauja.

Akivaizdu, kad suvaldyti srautų iš dalies nepavyksta ir todėl, kad neskiriamas pakankamas finansavimas. Be to, nėra pakankamų realių galimybių srautus sustabdyti pačios Graikijos pastangomis. Tuomet ES šalys sako – jei patys nesusitvarkote, negalite užtikrinti sienos kontrolės, mes ieškosime sau palankių sprendimų, galbūt šiek tiek ignoruodami jūsų interesus.

– Tačiau ar Graikija apskritai turi galimybių stabdyti pabėgėlių valtis Egėjo, Viduržemio, Jonijos jūrose?

– Be jokios abejonės, viena ji negali to padaryti. [...] Labai svarbu, kad būtų susitarta, pirmiausia, su tomis šalimis, iš kurių pabėgėliai atvyksta. Turiu omeny, ne tiesiogiai, o iš antrinių šalių – Turkijos ir kitų kaimynystėje esančių valstybių, kad būtų galima tuos žmones grąžinti, kad jie neatsidurtų valtyje ir amžinai joje neliktų, nes Graikija nepriima, o Turkija nebenori priimti atgal.

Tai – ilgalaikių susitarimų klausimas. Deja, kol kas ES nepavyko susitarti su Turkija iki galo, nors vienas susitarimas tarsi buvo pasiektas: Turkija turėtų būti ta valstybė, kuri leistų į ją sugrįžti pabėgėliams, nelegaliai bandantiems kirsti sieną į ES, kuri užtikrintų, kad tie žmonės, atsidūrę Turkijoje, negalėtų nekliudomi keliauti į ES. Kol kas akivaizdu, kad tai nevyksta, o ES net nesugeba skirti tų 3 mlrd. eurų, kuriuos pažadėjo Ankarai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pabėgėlių krizė Europoje

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...