captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dailininkas: kiekvienas gali kurti net virdamas sriubą

Jei sriubą virsime galvodami, kad privalome tai padaryti, nes šeima nori valgyti, tai nebus kūryba. Bet jei sugalvosime, kaip ją išvirti įdomiau, tai jau kūryba, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto filosofijos lektorius, bendrosios psichologijos daktaras Donatas Noreika. Tačiau dailininkas Mikalojus Vilutis ne visai sutinka su tokia nuomone. „Kūryba – procesas, kuris priklauso ne nuo žmogaus norų ar nutarimų. Negali nutarti, kad būtent šiandien nutapysi paveikslą, tai turi pajausti“, – sako jis.
Scanpix/AFP nuotr.
Scanpix/AFP nuotr.

Menininkui įtaką daro jį aplinka

Kūrybiškumas neretai apibrėžiamas kaip gebėjimas kurti naujas ir vertingas idėjas. Kiti sako, kad kūrybingi galime būti kasdien, tam nereikia jokio talento ar įgimtų gebėjimų, užtenka paprasčiausio noro ką nors nuveikti kitaip, nei mums įprasta kiekvieną dieną.

Dailininkas M. Vilutis svarsto, ar kūrybiškumas galbūt įgyjamas – galbūt jis įgimtas. „Augau dailininkų šeimoje, kur kūrybiškumas buvo labai skatinamas. Kartais pagalvoju, gal mano piešimas yra inercija, kylanti iš to, kad iki dešimties metų šalia savęs mačiau kuriančius žmones“, – pasakoja menininkas ir priduria, kad, nepaisant to, visada norėjo piešti ir visą gyvenimą tai darė.

anot jo, visi vaikai paišo – jiems įdomu, kaip tuščiame popieriaus lape kažkas pradeda atsirasti, bet sulaukę 7–8 metų jie nustoja. „O aš niekada nenustojau piešti, – kalba M. Vilutis.  – Dailininku tapti galima, bet menininku reikia gimti. Lygiai taip pat, kaip ir poetu arba poezijos skaitytoju.“

Technologijos atveria galimybės kurti

Šiandien itin daug dėmesio skiriama kūrybiškumui, gausu įvairiausių jį skatinančių seminarų, skirtų net verslininkams. „Jei pradedame domėtis gilesniais dalykais, vadinasi, mūsų gyvenime viskas gerai. Padidėjęs susidomėjimas kūrybiškumu gali rodyti žmonių atsipalaidavimą, laisvę. Nes, kai žmogus išsitempęs, kai iš paskutinių bando uždirbti skatiką šeimai, jis neleidžia sau pagalvoti, ką įdomesnio galėtų nuveikti“, – pastebi psichologas D. Noreika.

Paklaustas, ar save laiko menišku, jis sako, kad kūrybos psichologijos dėstymas įpareigoja išmanyti meną ir skatina pačiam būti kūrybiškam.

Šiuolaikinis gyvenimas, anot D. Noreikos, siejasi su technologijomis ir jų teikiamomis galybėmis. „Anksčiau sumontuoti filmą būdavo didelis darbas, reikėdavo ne vieno specialisto, aparatūros. Dabar daug ką galima imti iš interneto, kompiuteris padeda piešti, todėl viskas daug paprasčiau“, – pastebi jis. Be to, priduria psichologas, dėl technologijų prieinamumo ir gausos turime daugiau galimybių kurti. Bet kai tų galimybių daug, kartais tarp jų pasimetame, jos mus užgožia.

Vis dėlto M. Vilutis su tokiu požiūriu nesutinka. Jo nuomone, lengvas visų kūrybinių dalykų darymas yra tik darymas, bet ne kūryba. „Nesunkiai rastume leidyklą, kurios direktorius yra mėsininkas, o jos maketuotojas per 15 minučių kompiuteriu padaro knygai viršelį. Tai yra tas pats, kas sėsti prie pianino pirmą kartą jį pamačius“, – sako dailininkas.

Kūryba kasdienybėje

D. Noreika pastebi, kad kūrybinės psichologijos tyrinėjimo teorijoje kartais naudojamas gana primityvus, bet aiškus kūrybos skirstymo metodas – kūryba skirstoma į kūrybą iš didžiosios  ir iš mažosios raidės. „Kūryba iš didžiosios K yra pripažinta, turinti meninę vertę. Kūryba iš mažosios k yra kasdienė kūryba. Kiekvienas gali kurti net virdamas sriubą, bet tai nebus tokia kūryba, kurią žmonės norės pirkti“, – kalba psichologas. Anot jo, kurdami tai, kas nebūtinai turi meninę vertę, mes išreiškiame save ir geriau pasijuntame.

Be to, pabrėžia D. Noreika, kūrybiškumui reikia nusiteikimo. „Jei į sriubos virimą žiūrėsime kaip į darbą, kurį privalome atlikti, nes šeima nori valgyti, tai nebus kūryba. Bet jei sriubą virsime galvodami, kaip galėtume ją įdomiau išvirti, tai jau kūryba“, – pastebi psichologas.

Kalbėdamas apie tai, jis duoda dar vieną pavyzdį, kaip mūsų nusiteikimas gali nulemti dieną. „Vieną dieną galiu nugyventi labai robotiškai, daryti tik tai, ką privalau. Kitaip bus, jei iš ryto savęs paklausiu, kokios norėčiau dienos, ką galiu šiandien įdomaus, gražaus padaryti. Tada diena gali tapti panaši į nutapytą paveikslą“, – sako D. Noreika.

Taip pat, pastebi jis, norėdami ką nors atlikti kūrybiškai, turime pasitikėti ir tikėti savimi, o tai nėra paprasta: „Dažnai mus veikia įvairios visuomenės jėgos, kurios mus skatina nieko nekeisti, viską daryti taip, kaip privaloma ir įprasta. Šitaip lengva valdyti žmogų. Todėl kūrybiškumui reikia drąsos.“

Kūryba – procesas, kuris priklauso ne nuo žmogaus norų

Paklaustas, ar kūrybiškumui iš tikrųjų reikia drąsos, M. Vilutis ne visai sutinka su tokiu požiūriu: „Kūryba – procesas, kuris priklauso ne nuo žmogaus norų ar nutarimų. Negali nutarti, kad būtent šiandien nutapysi paveikslą, tai turi pajausti. Ši būsena panaši į nėštumą. Kiekvienas gali būti menininku lygiai taip pat, kaip kiekvienas gali būti matematiku. Bet, jei vis dėlto nutarei, kad šiandien išvirsi kitokią, įdomesnę sriubą, tai bus eksperimentas. Tai neparodys kūrybinės tavo prigimties, bet gyventi bus daug smagiau.“

Be to, pastebi dailininkas, šiandien dažnai kūrybiškumą naikina aplinka, kuri pati viską už jį sukuria. „Iš vaikystės prisimenu kaimiečius, dainuojančius prie kaip stiklas lygaus Molėtų ežero. Dabar žmonės nebedainuoja, nes dainuoja radijas ir televizija“, – kalba jis.

Anot D. Noreikos, augdami prarandame kūrybiškumą, nes nusprendžiame, kad turime elgtis brandžiai ir tvirtai stovėti ant žemės. Nekuriame dar ir dėl to, kad kūryba dažnai yra nepatogi, reikalauja energijos, bet, suteikę sau laisvę kurti, laisvesni būname ir gyvenime.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close