captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pupų Dėdės kupletai ne tik linksmindavo, bet ir kartindavo gyvenimą

Nors Pupų Dėdė – Petras Biržys – buvo geros nuotaikos meistras, kai kam nuo jo smagumo nuotaika subjurdavo, nes šmaikštuolio posmai atspindėdavo gyvenimo realijas, klausytojai iš karto atpažindavo jo kupletų herojus. „Už gerą širdį ir smagius radijo pusvalandžius dvarponiai ir miesto kunigai P. Biržiui dovanodavo daug vertingos istorinės medžiagos. Tokios, kurios šiandien nėra net pačiuose didžiausiuose Lietuvos archyvų fonduose“, – LRT RADIJUI sakė Pupų Dėdės kolegė A. Sadauskaitė-Krasauskienė.
mic.lt nuotr.
mic.lt nuotr.

Visada į save atkreipdavo dėmesį

„Dėdė Julijonas ir teta Leokadija / Po ilgų derybų nusipirko radiją / Oi radijo dijo / Kaip dailiai jis visur prigijo.“

Bene ryškiausias prieškario Lietuvos radijo eterio herojus, pasakotojas ir tautosakininkas Pupų Dėdė – P. Biržys – tikriausiai visiems vyresnio amžiaus Lietuvos radijo klausytojams gerai pažįstamas iš eilučių: „Linksma dėdei ir dėdienei / ir virtuvėj vakarienei, / samčiai, šaukštai ir šakutės – / ir tie eina šokt polkutę.“ Šie ir kiti P. Biržio posmai sklido iš garsiųjų „Gegužinių“, „Pupų Dėdės pastogių“ ir radijo bangomis jungė visą šalį.

Retas žmogus nugyveno tokį įdomų ir spalvingą gyvenimą kaip P. Biržys – Pupų Dėdė. Begales žmonių pritraukdavo ne tik jo radijo pasirodymai, bet ir koncertai. Nuolatinė radijo klausytoja Eufemija Kontvainytė iš Viekšnių pasakoja, kad Pupų Dėdė buvo atvykęs koncertuoti ir į Viekšnius, o jo pasiklausyti sugužėjo pilna salė.

Lietuvos kaimuose, miestuose ir miesteliuose sekmadienio vakarais visi mesdavo savo užsiėmimas ir sėsdavo klausytis radijo – tuo metu dar gana reto ir brangaus daikto. Sukinėdami antenas ar skalės svirteles, klausytojai ieškodavo Kauno radijo programos, kurioje Pupų Dėdė klausytojus džiugindavo smagia armonikos muzika, šmaikščiais kupletais ir šaunia kompanija. Sakoma, kad Dėdė buvo geros nuotaikos meistras. Tiesa, kai kam nuo jo smagumo nuotaika subjurdavo ir net gyvenimas apkarsdavo, nes šmaikštuolio posmai atspindėdavo gyvenimo realijas, klausytojai iš karto atpažindavo Pupų Dėdės kupletų herojus.

1976 m. žurnalisto Juozo Girdvainio archyviniame įraše P. Biržio amžininkais ir bendražygis Antanas Zabulionis pasakojo, kad radijo herojų žinojo dar iš vaikystės, nes toks personažas visada į save atkreipdavo dėmesį. „P. Biržį keletą kartų buvau girdėjęs per radiją, tačiau daug įdomiau būdavo, kai tas pats pasakorius atvažiuodavo atostogų ir čia pat su visais gyvai kalbėdavosi“, – sakė A. Zabulionis.

Su Pupų Dėde A. Zabulionis susipažino 1932-aisiais Kaune, o įsišnekėjus paaiškėjo, kad jie netgi kraštiečiai. „Tąkart Pupų Dėdė manęs paklausė, ar groju kokiu nors muzikos instrumentu. Pasakiau, kad turiu Havajų gitarą, su kuria retkarčiais pagroju. Pagrojau ir tąsyk kažką jam, sakė, kad patiko. Po to jis mane ir į savo radijo pusvalandį „Pupų Dėdės pastogė“ pakvietė“, – pasakojo A. Zabulionis.

Namai buvo panašūs į muziejų

Dažniausiai Pupų Dėdė koncertavo drauge su Rozaliute (Anele Sadauskaite-Krasauskiene). Kartu jie aplankė ne vieną Lietuvos miestą ir miestelį. „Atėjau pas Pupų Dėdę vienoje rankoje laikydama lagaminėlį, kitoje – gitarą, nieko daugiau neturėjau“, – pasakojo ji. Anot jos, P. Biržio kambarys buvo tikras muziejus, pilnas įvairiausių skulptūrų, paukščių iškamšų, kardų, senoviškų pinigų, knygų. „Už gerą širdį ir smagius radijo pusvalandžius dvarponiai ir miesto kunigai P. Biržiui dovanodavo daug vertingos istorinės medžiagos. Tokios, kurios šiandien nėra net pačiuose didžiausiuose Lietuvos archyvų fonduose“, – dalinosi prisiminimais A. Sadauskaitė-Krasauskienė.

Muzikantė pasakojo, kad P. Biržys labai mėgo lietuvių liaudies dainas, kiekvienai jų ilgai ieškodavo melodijų. „Vis jautrus ir susimąstęs, vis jam atrodydavo, kad negerai groja, ištisas valandas su manim nesikalbėdavo, retkarčiais tik nusišypsodavo ir toliau energingai grodavo“, – sakė A. Sadauskaitė-Krasauskienė.

Pupų Dėdės bendražygė A. Sadauskaitė-Krasauskienė atsiminė, kad kartą jiems bedainuojant Pupų Dėdė nei iš šio, nei iš to radijo klausytojams pranešė: „Nuo šios dienos kartu su manimi dainuos dėdienė Rozaliutė.“ Ir, nors jos tikrasis vardas Anelė, nuo to laiko žmonėms muzikantė buvo pažįstama kaip dėdienė Rozaliutė.

„Kartą su drauge Maryte išėjome pasivaikščioti po Kauną. Sutikome pažįstamus karininkus, kurie pakvietė mus pavakarieniauti į tuometinį restoraną-automatą. Rokiškyje, iš kur esu kilusi, žmonės sakydavo, kad Kaune prie tokių, kurios atvažiuoja iš provincijos, kabinasi visokie vyrai. Bet mes ėjome su kariškiais, todėl buvome drąsios“, – pasakojo ji.

Anot jos, vakarui įsibėgėjus vienas iš netoliese restorane sėdėjusių vyriškių į ją pakėlė stikliuką. „Savo draugei Marytei pasakau, kad eitume užsirūkyti. Tegu nepagalvoja, kad mes iš provincijos, pamaniau. Vėliau, kai grojant muzikai daugelis pakilo šokti, prie manęs priėjo tas pats stikliuką kilstelėjęs vyriškis ir pradėjo kažką šposyti“, – sakė ji. Tos išdaigos A. Sadauskaitei-Krasauskienei pasirodė girdėtos, ji net pamanė, kad šis žmogus šneka panašiai kaip Pupų Dėdė iš radijo. „Aš net nustirau, negalėjau patikėti, kad jis ir yra tas Pupų Dėdė, apie kurį kalbėjo visas Rokiškis. Kai vėl visi susėdo prie stalų, ir aš atsisukau pasižiūrėti į jį. O jis ir vėl pakėlė raudoną stikliuką į mano sveikatą“, – prisiminė muzikantė.

Kartu laukė S. Dariaus ir S. Girėno

Vėliau šokant P. Biržys pasisakė, kas esąs, ir pakvietė A. Sadauskaitę-Krasauskienę kitą dieną kartu pasitikti iš Amerikos atskrendančių Lietuvos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno.

 „Nors turėjau daug rūpesčių, radau laiko ir nuėjau į savo pirmą, nepamirštamą pasimatymą prie Karo muziejus. Pamenu, kad kvepėjo liepos, o vėjas taršė plaukus. P. Biržys kalbėjo su kažkokiu kariškiu, todėl linktelėjau galvą, praėjau pro šalį ir atsisėdau netoliese ant suoliuko. Vėliau jis man sakė, kad tai jam labai patiko“, – pasakojo A. Sadauskaitė-Krasauskienė.

Paskui, kaip sakė ji, Pupų Dėdė pakvietė užeiti pas jį ir ten palaukti, kol atskris lakūnai: „Jo namas buvo gana keistas – buvusi žuvies parduotuvė. Užėjus į kambarį, jis paėmė iš kibiro didelę bijūnų puokštę ir padavė man – „čia iš mano tėvelio darželio“. Taip ir prasidėjo jų draugystė su P. Biržiu.

Tą vakarą A. Sadauskaitė-Krasauskienė  ir P. Biržys dar ilgai klausėsi per radiją grojančios muzikos, kol pradėjo kaukti sirenos ir buvo pranešta, kad S. Darius su S. Girėnu nukrito kažkur Vokietijoje. „Po tos žinios ištisą valandą tylėjome, negalėjome patikėti. Vėliau jis man rodė nuotraukas iš kelionių aplink pasaulį, tautinę juostą, kuri buvo apsegta įvairiais Amerikos valstijų ženkleliais. Klausėmės jo ir kitų muzikantų įgrotų plokštelių“, – pasakojo A. Sadauskaitė-Krasauskienė.

Lietuvos radijo jubiliejui skirtas ciklas transliuojamas penktadieniais 15.05 val. per LRT RADIJĄ. Kartojama sekmadieniais 9.05 val. per LRT RADIJĄ bei pirmadieniais 14.05 val. per LRT KLASIKĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: LRT RADIJUI – 90

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...