captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Banytė: tarp Vilniaus ir Kauno (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato 2015 m. pabaigoje išleistas tris knygas, susijusias su Vilniumi ir Kaunu: antrąją Josepho Franko „Atsiminimų“ dalį, Sonatos Žalneravičiūtės bandymą papasakoti Vilniaus kino teatrų istorijas knygoje „Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorijos“ ir suomių rašytojo Jyrkio Erros debiutinį romaną „Kauno puslapiai“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Sonata Žalneravičiūtė „Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorijos“

„Iliuzionais“ arba „animatografais“ kitados, gūdžioje kino epochos pradžioje, buvo vadinamos vietos, kur galima buvo pamatyti filmų, tuomet iš tiesų priminusių judančius paveikslėlius, nes garsas būdavo įrašytas atskirai ir leidžiamas kitu aparatu, o dažniausiai filmas tiesiog „įgarsinamas“ jį žiūrint. Kino teatrais dabartine prasme tas vietas sunku pavadinti: tai būdavo dažniausiai sezoninės įstaigos, kilnojami paviljonai. Pasirodo, Vilniuje tokia įstaiga, simboliškai pavadinta „Iliuzija“, atsirado 1907 m. Nuo jos prasideda miesto kino teatrų istorija. Gausią vaizdinę medžiagą, surinktą knygos autorės, ilgametės kino teatro „Skalvija“ darbuotojos S. Žalneravičiūtės, iki sausio 31 d. galima buvo pamatyti parodoje „Kinas eina per miestą“, eksponuotoje Nacionalinėje dailės galerijoje.

Daugiskaitos forma „istorijos“ pavadinime nėra atsitiktinė ir gerai parodo, su kokio tipo veikalu turime reikalą. „Vilniaus iliuzionai“ nėra mokslinė istorinė knyga, monografija ar netgi esė. Tai – istorijos, pasakojimai apie Vilniuje veikusius ir veikiančius kino teatrus. Jie aprašyti chronologiškai, nuo jau minėtos „Iliuzijos“ iki 2004 m., taigi beveik po šimtmečio, įkurtos „Pasakos“. Apie kai kuriuos kino teatrus informacijos daug, apie kai kuriuos belikę vos keli štrichai, kelios ištraukos iš carinėje Rusijoje cirkuliavusios spaudos. Naujesni ir dar tebeveikiantys kino teatrai yra čia, dabar, aktualūs, todėl ir žinių kiekis apie juos kitoks. Tačiau autorė kiek įmanoma vengia spąstų apie dabartį rašyti labai daug, o apie praeitį – mažai ir nekonkrečiai. Į kino teatrus bandoma pažiūrėti ne istoriniu griežtąja prasme, o daugiau „asmeninės“ ar netgi „emocijų“ istorijos žvilgsniu. Tekstas fragmentiškas, koliažinis, kino kontekste galbūt sakytume „montažiškas“. Jam rišlumo suteikia kasdienėmis, kiek meniškomis intonacijomis pasižymintis pasakojimo būdas. Autorė prisipažįsta: „Neretai išgirstos istorijos mano vaizduotę nunešdavo toliau ir tapdavo atskirais siužetais. Už tai esu dėkinga Ernestui Hemingway`ui, Wisławai Szymborskai, Danijilui Charmsui, padėjusiems Vilniaus iliuzionų istorijas sudėti į vieną tekstą.“ (p. 9) Taigi nusiraminti gali net ir tie, kurie nemėgsta skaityti istorijos veikalų: S. Žalnerauskaitės rašymas balansuoja ant žanrų ir funkcinių stilių ribos, todėl turėtų būti daug kam patrauklus. Tiesa, kartais pasigesdavau atidesnio redaktoriaus darbo (tekste esama aiškiai klišinių posakių, pvz., „tviskėjo prabanga“ arba pernelyg ilgų kone romantinių gamtos aprašymų). Skaityti trukdo ir maketavimas: kad ir kaip gražiai atrodytų, skirtingų šriftų per daug – viename puslapyje suskaičiavau net septynis – todėl po kiek laiko ima mirgėti akyse.

Visas šis „nerimtumas“ – nuo teksto išdėstymo puslapyje iki istorijos apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pamąstymus, kad gal vertėtų nueiti į kiną ir kt., neturėtų skaitytojo apgauti: „Vilniaus iliuzionai“ yra pagrįsta ir vertinga dokumentinė knyga. Autorė surinko neįtikėtinai daug informacijos, kalbėjosi su daugybe žmonių ir išsiaiškino stulbinamų dalykų, pvz., kad kino teatrai nebuvo uždaryti nei per Pirmąjį, nei per Antrąjį pasaulinius karus; kad medinio „Helios“ kino teatro surenkamas karkasas iki šiol tebestovi Paneriuose, o jame įsikūręs prekybos centras; kad, atvežus į Lietuvą filmą „Fantomasas“, prie „Lietuvos“ kino teatro nusidriekė ilgiausios eilės – stovėti teko net po kelias valandas. Labai smagu, kad pateikiamos ištraukos iš „Komjaunimo tiesos“ ar kitų laikraščių, kitu šriftu išskirti liudininkų pasakojimai. Konsteliacijos dėliojasi tarsi savaime: iš, rodos, fragmentiško ir negriežtai suveržto teksto aiškėja, kaip kito kino teatrų ir kino meno apskritai statusas, koks buvo propagandos vaidmuo įvairiais istoriniais laikotarpiais. Kitaip tariant, miesto kino teatrų istorijos tampa paties miesto istorijos integralia dalimi.

Tekste esama labai daug žmogiško jautrumo, supratingumo, šilumos. Pvz., pateikiamas emocingas pasakojimas apie išniekintos evangelikų reformatų bažnyčios vaizdą: čia sovietmečiu veikė kino teatras „Kronika“. Taigi knygos „dokumentiškumas“, faktografiškumas yra geros BBC arba „History Channel“ dokumentinių laidų tipo: stengiamasi ne vien pasakoti faktus ir juos kiek įmanoma interpretuoti, o pateikti žmonių, pasakojimų, įspūdžių įvairovę, pakeliui dar plečiant fantazijos ribas ir sukuriant tam tikrą į jausmus apeliuojantį fikcinį lauką. Kaip sako profesorius Arūnas Sverdiolas, supratimas būna sukibęs su jausmingumu; taigi ši knyga gali mums padėti daugiau suprasti apie kino istoriją Vilniuje ir apskritai Lietuvoje, kitaip atrasti sostinės erdves.

Josephas Frankas „Atsiminimai. II knyga“

J. Frankas – žymus XVIII a. pab.–XIX a. pr. gydytojas, dirbęs ir gyvenęs daugybėje Europos miestų, 1804 m. atvykęs į Vilnių dėstyti, čia įkūręs Vilniaus medikų draugiją, aktyviai dalyvavęs kultūriniame miesto gyvenime. Jo „Atsiminimai apie Vilnių“, lietuviškai išleisti 2001 m., yra vienas iš autentiškiausių liudijimų apie sostinę XIX a. Iš jo galima ne tik sužinoti labai tikslios, kone statistiškai patikimos informacijos, bet ir susipažinti su to meto atmosfera, visuomenės įpročiais, požiūriu į įvairius reiškinius. Antrosios jo atsiminimų dalies įdomumas tas, kad ji apima kone šimtmetį – 1745–1842 m. Žinoma, keista, juk vienas žmogus taip ilgai negyvena. Tačiau J. Frankas į savo prisiminimus įkomponuoja ir savo tėvo, gydytojo Johanno Peterio Franko, biografiją ir atsiminimus. Kaip rašoma rankraščių saugotojo Jeano de Carro pratarmėje, tai – didžių įvykių kupinas šimtmetis, „dėl kurių itin greitos kaitos vieni metai galėjo prilygti mažiausiai dešimčiai“ (p. 6).

Iš tiesų tekste esama visko: istorinių turbulencijų, ypač Napoleono žygio, kuris tuo metu palietė visą Europą, atgarsių, kultūrinio gyvenimo realijų, pavyzdžiui, nuomonių apie spektaklius ar knygas. Esama čia ir, mūsų akimis žiūrint, naivios medicinos atspindžių: pvz., jaunesnysis Frankas mano, kad, sergant plaučių ligomis, veiksmingesnė yra ne vynuogių, o figų dieta. Kas be ko, čia – kad ir daug pasiekusių, žinomų žmonių, bet vis dėlto asmeniniai atsiminimai, todėl juose natūraliai daug subjektyvių vertinimų, netgi to, ką galėtume vadinti apkalbomis. Šioje objektyvumo sąmoningai dėl teksto pobūdžio vengiančioje knygoje galima rasti stereotipinių XIX a. idėjų, dalis kurių, nors ir kokios banalios jos būtų, iki šiol kartais vis dar aktualizuojamos mūsų visuomenėje. Pavyzdžiui, štai ką rašo J. Frankas apie savo auklėjimą: „Kaip matėme, visas kitas mano auklėjimas iki trylikos metų buvo patikėtas moteriai, kuri iki šiol buvo mokiusi tik mergaites, ir būtent šiai aplinkybei turiu priskirti kraštutinį jautrumą, dažnai nereikalingą santūrumą, begalinį drovumą, polinkį menkiausia proga lieti ašaras, rausti dėl niekų ir troškimą patikti net griebiantis koketavimo; šių trūkumų aš niekada nepajėgiau visiškai įveikti.“

Smalsiam skaitytojui „Atsiminimai“ – iš tiesų neįtikėtina prabanga: vertimas puikus, skaityti lengva ir malonu, o prieš akis veriasi kultūros, kurią daugelis mūsų pažįsta iš vadovėlių ir žinynų, kitaip tariant – iš mokslininkų interpretacijų, o ne žmonių atsiminimų, kasdienybė. Akivaizdu, kad mokslas ir žinija dabar kitokie, ką jau kalbėti apie sveikatos apsaugos sistemą ir ligonines, kurios, beje, aprašomos labai detaliai, todėl knyga galėtų būti įdomi ir vertinga ir medicinos istorija besidominčiam. Tačiau žmonių savybės – ir teigiamos, ir neigiamos – išliko tos pačios, nors kultūros diktuojami standartai dažnai pasikeitę. Pvz., visiškai įmanoma įsivaizduoti, kad ir mūsų dienomis iš darbo žmogų galėtų atleisti visai panašiai kaip J. P. Franką (nes jis buvo nepatogus), į jo vietą pasodinti landesnį ir patogesnį. Šypseną kelia kyšininkavimas: žinodami, kad teisėjas mėgsta persikus, žmonės ankstyvą sezoną pasistengė jų gauti. Tačiau atrodo neįsivaizduojama, kad žmogų, verkiantį kūdikį išmetusį pro duris, galima būtų apibūdinti kaip „gero, bet ūmaus būdo“. Tokios istorijos – o jų knibžda kiekvienas puslapis – verčia įdėmiau pažvelgti ne tik į XIX a., bet ir į nūdieną.

Jyrki Erra „Kauno puslapiai“

J. Erra yra suomių architektas, su žmona turįs savo įmonę ir sėkmingai joje besiverčiantis. Bet vieną dieną jis pasidavė dabartinei tekstų kūrimo manijai ir parašė tokį trilerį-netrilerį „Kauno puslapiai“.  Siužetas maždaug toks: jaunas doktorantas iš Suomijos vyksta į Vatikano biblioteką tirti karalienės Kristinos bibliotekos. Ten jam pakliūva paslaptingas rankraštis, vadinamas Kastoro kodeksu. Vatikano bibliotekininkai manipuliuoja jaunu ir atkakliu vaikinu, kad jis atliktų jiems reikalingą tyrimą. Paaiškėja, kad dalis kodekso – 20 puslapių – buvo išgabenti į Kauno Pažaislio vienuolyną ir saugomi ten. Johanas vyksta į Kauną, kur jam tenka ne tik gilintis į senus rankraščius, bet ir gelbėtis nuo tų, kurie nenori, kad tiesa apie kodeksą būtų išaiškinta. Kastoro kodeksas susiejamas su Rusijos bandymu įsigalėti pasinaudojant stačiatikių bažnyčios įtaka. Sužeistas ir dingusių puslapių neatgavęs mokslininkas grįžta į Romą. Taigi siužetas truputį primena Dano Browno pamėgtus receptus, tik pasakojimo struktūra kiek labiau išskydusi, veiksmas kur kas lėtesnis, ištęstas, kalbos stilius kaip trileriui neįprastai lyriškas, todėl truputėlį blaško ir vietomis net erzina, nors tai gali būti vertimo ar redagavimo bėdos.

Skaitant „Kauno puslapius“, kirbėjo klausimas: kiek vidutinių trilerių pasaulyje suveliama? Atsakymas – labai daug. Šis žanras populiarus, masinis, skaitytojai tokias knygas suryja ir retai kada apie jas kažką giliau mąsto. O iš tiesų gerą trilerį parašyti nėra taip paprasta: kad visiškai įtrauktų, pasakojimas turi būti struktūriškas, kalba skaidri, turi didėti įtampa, veikėjų tarpusavio ryšiai kelti intrigą ir t. t. Net nežinodama, kad J. Erra yra architektas, kažko panašaus tikėjausi, mat stipriausias ir įtaigiausias „Kauno puslapių“ aspektas yra ne gera intriga ir rašytojo vaizduotė, o išsamus barokinio meno pažinimas, enciklopediškai tikslios knygrišybos žinios, meistriškai kuriami erdvių aprašymai. Kitų mano skaitytų trilerių kontekste šis romanas išskirtinis nebent tuo, kad pasakojimo struktūrinė ašis čia – ne žmonės, o pastatai ir seni rankraščiai. Jie turi savo paslaptis, plika akimi nematomus tarpusavio ryšius, palimpsestines struktūras, rūsius, slaptus praėjimus, slėptuves, kitaip tariant, yra maksimaliai komplikuoti. Jie vienas su kitu susiję giminystės ryšiais, o seni tekstai konkuruoja vieni su kitais svarba ar reikšme. Žmogus, žinoma, ryškėja kaip tas, kuris tas reikšmes meno kūriniams priskiria: paprastai kalbant, kol kažko nežinai, tol tam tikrų dalykų nepastebi ir jie tau nerūpi. Noras žinoti romane aiškiai susiejamas su galios žaidimais ir politinių jėgų pasiskirstymu, kas būdinga daugeliui šiuolaikinių tekstų ir netgi filosofijos diskursams.

Taigi „Kauno puslapiai“ į lietuvių kalbą veikiausiai buvo išversti dėl mūsų laikinosios sostinės pavadinime ir pagrindinio veikėjo Johano kelionės į Pažaislio vienuolyną. Lietuva vis dar rodoma kaip keistas mitinis šiaurietiškas kraštas, paslaptingas, truputį gūdus: girdisi tai Prospero Merimee „Lokio“, tai „Hanibalo“ atgarsiai, tiesa, gerokai sukultūrinti ir estetizuoti, kas daro gerą įspūdį, nes Lietuva nebesudaro necivilizuotos šalies įvaizdžio. Pažaislis – toks pat paslaptingas ir daugiasluoksnis kaip Johano tyrinėjamas Kastoro kodeksas, o jo svarba romane maždaug tokia pat, kaip Vatikano bibliotekos. Nepaisant visų šitų mielų širdį ir architektūrinę vaizduotę glostančių dalykų, tenka pripažinti, jog romanas nėra nei ypač geras, nei ypač prastas. Jis gali suteikti pramogą, nors yra rizika, kad kažkur apie vidurį pasidarys nuobodu. Jeigu reikėtų rinkti, ar šią knygą pirkti, ar pasiskolinti, ar išvis nekreipti dėmesio, mano sprendimas – pasiskolinti: nepaneigsi, kad įdomu pažiūrėti, kaip Lietuva pristatoma užsienietiškuose romanuose, mintimis pakeliauti po Romą, Suomiją ir Pažaislį, nusistebėti neįtikėtinu jaunojo mokslininko Johano naivumu (vienas iš didžiausių knygos teikiamų malonumų – skaitytojas gali jaustis už jį protingesnis, nes jis primena daktarą Vatsoną, kuris per vieną naktį turėjo pavirsti Šerloku Holmsu), bet pinigų leisti irgi neverta.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...