captcha

Jūsų klausimas priimtas

Radijo žurnalistai pas pašnekovus keliaudavo su 7 kg sveriančia įranga

Nutrūkus įrašo juostai, ją tekdavo „melžti“ ant grindų, taip darbą radijuje 6-ajame dešimtmetyje vaizdžiai apibūdina ilgametė LRT RADIJO operatorė Elena Žvirblienė. LRT RADIJO žurnalistas Adolfas Drungilas prisimena, kad tuomet pas pašnekovus keliaudavo su magnetofonu, kuris svėrė kiek daugiau nei 7 kg, ir galėdavo įrašyti vos 15 pokalbio minučių – tai daug geriau nei pokario laikais, kai radijo studiją teko įkurti kavinėje.
Asociatyvi nuotr. T. Urbelionio (BFL) nuotr.
Asociatyvi nuotr. T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Nurodymų sudaužyti siųstuvus nepaklausė

Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, Kauno radijo stotis buvo perduota Sovietų Sąjungos Ryšių liaudies komisariato žinion. Tuo metu techninių pokyčių nebuvo, tačiau 1941-aisiais į Lietuvą jau įsiveržė vokiečių kariuomenė.

Besprunkantis Radiofono vadovas Juozas Banaitis užbėgo į radijo stoties pastatą ir darbuotojams liepė sudaužyti siųstuvo lempas, kad vokiečiams nieko neliktų. Tą pasakęs, iškart pabėgo. Šie nepaklausė ir netgi pasielgė priešingai – pranešė Lietuvos sukilėliams, kad stotis sveika ir saugi.

Neilgai trukus, 1941-ųjų birželio 23-iąją, sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis iš Žaliakalnio pranešė pareiškimą apie atkuriamą nepriklausomą valstybę. Deja, jau kitą dieną stotį užėmė vokiečiai. Jie perėmė visą stoties valdymą ir retransliavo reicho žinias.

Tai tęsėsi iki 1944-ųjų – antrosios sovietų okupacijos. Kai artėjo rusų kariuomenė, vokiečiai susprogdino Vilniaus ir Kauno radijo stočių antenas, sugadino siųstuvus, o Klaipėdos stoties antenas ir siųstuvus išsivežė į Vokietiją – radijo transliacijos nutrūko.

Radijo operatore tapo būdama 17 metų

Kai sovietai vėl grįžo į Lietuvą, jie savo žinias transliavo iš specialių mašinose įrengtų karinių siųstuvų. Tai tęsėsi iki 1945 m., kol Vilniuje buvo pabaigta statyti Viršuliškių radijo stotis, o Kaune 1950 m. – Sitkūnų stotis. Radijo programa buvo vėl transliuojama, tik pagrindinis dėmesys atiteko studijai Vilniuje.

Nauja valdžia – nauja ir tvarka. Prieškariu daugiausia eterio laiko užimdavo tiesioginės laidos, o sovietmečiu dėl technikos tobulėjimo ir cenzūros gyvai į mikrofoną kalbėti galėjo tik pranešimus skaitantys radijo diktoriai ir savo kūrybą pristatantys rašytojai.

Tuos laikus prisimena ilgametė Lietuvos radijo operatorė E. Žvirblienė, kuri čia pradėjo dirbti 1954-aisiais, būdama 17 metų. „Magnetofonai tuomet buvo kaip dabartiniai šaldytuvai. Garsintuvai – taip pat. Dirbti pradėjome su plokštelėmis ir juostiniais lempiniais magnetofonais. Turbūt net sunku įsivaizduoti, kas tai yra. Pavyzdžiui, radijuje skamba teatras ir garsas staiga tyla, tyla ir nutyla. Taip nutikdavo dėl to, kad nustodavo veikti viena lempa“, – pasakoja E. Žvirblienė.

Jos teigimu, dėl tokių nutikimų radijo eteryje pasitaikydavo pauzių. Taip pat koją dažnai pakišdavo juostelės, kurias klijuodavo acetonu, tačiau transliacijos metu jos retkarčiais vis tiek sutrūkdavo. „Kai transliuodavo, suklijavimo vietos trūkinėdavo – vėl atsirasdavo pauzė. Gerai, jei nutrūkdavo po juostelės atgaminimo, o jei iki to? Tuomet vėl atsirasdavo pauzė. Jei vis dėlto nutrūkdavo po juostelės atgaminimo, 20 minučių reikėdavo „melžti“ ant grindų. Tai labai paprasta – reikėdavo traukti juostelę“, – paaiškina E. Žvirblienė.

Jos tvirtinimu, jei juostelė nutrūkdavo po jos atgaminimo, likusios juostos dalies magnetofonas nebegalėdavo sukti, todėl tai reikėdavo daryti rankomis. „Turėdavai rankomis traukti tą juostą ant žemės. Susidarydavo didžiulė juostos krūva ant grindų, o paskui ją reikėdavo suvynioti atgal. Toks būdavo darbas“, – pasakoja E. Žvirblienė.

Magnetofono bateriją šildydavo prie krosnies

Proveržis įvyko apie 1962 metus, kai radijas įsigijo vengriškus garsą įrašančius juostinius magnetofonus. Tai reiškė, kad dabar žurnalistai nebesėdės vien studijoje, galės išeiti į žmones, keliauti – kalbinti pašnekovus visoje šalyje. Taip pat – ir gerai pasportuoti, nes nešioti didelio lagamino dydžio sunkų įrenginį – ne juokai.

Ilgametis LRT RADIJO žurnalistas A. Drungilas juokiasi, kad dabar jo įrankių dėžė sveria mažiau nei tuo metu kartu nešiotas juostinis magnetofonas. Žurnalistas tvirtina kartą netgi jį pasvėręs, kad patikrintų, kokį svorį tenka tampyti.

„Viskas svėrė, – 7 kg 12 g. Buvo sukalta dėžė, kurioje buvo aparatas. Juo galėjai įrašyti 15 minučių. Tada privalėjai keisti juostą ir vėl įrašinėti. Akumuliatorius... Vasarą dar būdavo nieko – įkrauni ir išvažiuoji. O žiemą mums sakydavo – jei bus didesnis nei 5 °C šaltis, laikykite kur šilčiau. Kur tą dėžę pakiši? Atvažiuodavai į kaimą, kolūkį, ieškodavai pečiaus, krosnies, radiatoriaus. Tada išsiimdavai akumuliatorių, pašildydavai ir kalbindavai. Sakydavau – niekur neikite, kalbame tik čia“, – juokiasi A. Drungilas.

Panešiojus magnetofoną, reikėdavo grįžti į radiją ir montuoti pokalbius – karpyti juostą. A. Drungilas prisipažįsta – kartais, kad būtų mažiau darbo, pašnekovams sufleruodavo, ką ir kaip atsakyti.

Vėliau žurnalistai gavo kasetinius garsą įrašančius magnetofonus. Tai buvo vėlgi vengrų gamybos įranga. Žurnalistai tuos magnetofonus praminė „reporteriais“, ir, taip, jau beveik 40 metų iki šiol radijo žurnalistų garso įrašymo įrangą vadinama „reporteriais“.

Viso pasakojimo apie LRT RADIJO istoriją nuo tarpukario iki pat šių laikų ir netgi tai, kokios naujosios technologijos ateityje gali būti naudojamos radijuje, klausykitės įraše.

Lietuvos radijo jubiliejui skirtas ciklas transliuojamas penktadieniais 15.05 val. per LRT RADIJĄ. Kartojama – sekmadieniais 9.05 val. per LRT RADIJĄ bei pirmadieniais 14.05 val. per LRT KLASIKĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: LRT RADIJUI – 90

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...