captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Petrašiūnaitė: tapyba nėra masažo salonas

Jei paveikslas geras, nesvarbu, kas jame pavaizduota – senatvė, mirtis ar Kristaus nukryžiavimas. Net ir tokiu atveju tai nebus negatyvus darbas, LRT KLASIKAI sako tapytoja Audronė Petrašiūnaitė. „Žinoma, jie žmogų gali kažkiek veikti, bet profesionalios dailės kūrinys nėra glostomas katinas, nėra tortas. Tai – dailės kūrinys, su kuriuo gyvendamas tu irgi turi kažkiek keistis ir dirbti prie jo. Tapyba nėra masažo kabinetas, ji nebūtinai teikia malonumą“, – pastebi menininkė.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

– Kas Jums yra spalvos?

– Spalvos įprasmina kažkokią paveikslo idėją ir yra tam tikros žinios nešėjos. Jei, pavyzdžiui, tapai darbą kažkokiais pilkais ar monochrominiais tonais (tarkim, Francisco Goya ciklas „Juodieji paveikslai“), neši tam tikrą žinią. O čia aš tiesiog tapau iš savo namų, savo interjero. Nėra kažkokios ekstremalios žinios, tai labiau paveikslai apie gyvenimą, apie tai, kaip aš jį suprantu, kas yra augalai, kas yra gyvūnai, koks mano santykis su jais, su gyvenimu. Tai paveikslai apie tai, kaip aš jaučiu pasaulį.

– Šiandien Jūs apsirengusi raudonai. Ar galima daryti kokių nors išvadų siejant ryškias spalvas, esančias Jūsų aprangoje, paveiksluose, su požiūriu į gyvenimą?

– Šiandien tokia pilka diena, taip viskas nusmurgę ir žmonės tokie pilki. Gal raudona spalva bandau save palaikyti, nes, jei nesilaikysiu pati, tikrai niekas nepuls manęs laikyti. Bet šiaip paveiksluose aš mėgstu raudoną spalvą ir dažnai ją naudoju, kartais net naudoju gryną. Bet dažniausiai tai būna tam tikri raudonos spalvos niuansai. Man raudona, ko gero, gyvybės, tikėjimo, tiesiog gyvenimo spalva.

– Man raudona asocijuojasi su garsu. O paroda – „Tylus gyvenimas“.

– Raudona spalva čia nėra ryški, galima sakyti, čia ji netgi niuansuota, ir motyvai paprasti, pavyzdžiui, figūra guli ant grindų, šalia katė guli šviesos ežere. Taigi nėra nieko ekstremalaus. Čia yra ramybė ir kažkoks gyvenimo vidurvasaris, šiluma, kai tampa gera gyventi, kai viskas klesti, kai šviesa apgaubia augalus, kai tiesiog pajunti gyvenimo pilnatvę.

– Kada labiausiai jaučiate gyvenimo pilnatvę? Kokia jos sąsaja su tapymo procesu?

– Jaučiu taiką su savimi paskutinius 7–8 metus. Turbūt atkrito daug balasto, kurį nešiausi iš jaunystės, o dalykai, kurie atrodė labai svarbūs ir dėl kurių buvo galima trenkti galvą į sieną, pasidarė visiškai nereikšmingi – supratau, kad tikro durniaus kelią ėjau. O tapyba vis tiek yra mano kelias, tapydama jaučiu save geriausiai. Keisčiausia, kad tapydama pati keičiuosi kaip žmogus. Tapyba jokiu būdu nėra psichoterapija – tai yra darbas, bet ji keičia mane kaip žmogų, kaip asmenį. Galbūt paskutiniu laikotarpiu man buvo būdinga tai, kad savo paveiksluose pasakodavau kažkokias istorijas. Nors tapyba nemėgsta literatūros, bet mano paveiksluose istorijos yra.

– Menotyrininkai sako, kad Jūsų tapyba autobiografiška. Ką Jūs pati manote apie tokius vertinimus?

– Tos istorijos iš tikrųjų mano, net ir tada, kai tapiau paveikslų ciklą apie Lady Gagą, vis tiek tapatinausi. Labai keistai, kodėl aš ją nutapiau, bet tuo metu ištiko kažkokia egzistencinė krizė, tad turėjau tai nutapyti. Dabar vėl grįžau prie savo namų, augalų motyvų. Bet tai nereiškia, kad imu motyvą iš natūros ir tapau taip, kaip matau, man nėra labai įdomu tai, ką matau, t. y. natūros struktūrą, tapyboje perteikti. Aš struktūrą kažkaip galvoje perdirbu ir tapydama nesivadovauju tiesioginiu kontaktu su ja. Gal dėl to ir yra autobiografiškumas. Šiaip tapyboje stengiuosi neblefuoti – jei turiu rankoje devynakę, o ne tūzą, tai ir devynakė – pralošiu.

– Kas tapyboje yra laimėjimas ir kas pralošimas?

– Laimėjimas tapyboje visą laiką likti gyvai. Apskritai gyvenimo laimėjimas likti gyvai. Tai nėra klausimas – sukursi gerą ar blogą paveikslą. Jei tuo momentu esu gyva, man įdomu dirbti, nejaučiu tuštumos, viena mintis veja kitą, tai jau yra tapybos laimėjimas. O pralaimėjimas – kai pasiduodi aplinkinių kritikai ir nuomonei, kai ji tave labai veikia. Tada prarandi energiją, apima nuovargis ir vargsti prie paveikslo. Toks paveikslas pilnas vargo, būna juodas arba iš viso net gali būti ir suskilęs į gabalus, nesukomponuotas. Tai – tapybos pralaimėjimas ir formos, ir emocijos, ir išgyvenimo prasme.

– Jei į vieną ranką sudėtume tapybos laimėjimus, į kitą – pralaimėjimus, kuri ranka nusvertų?

– Nežinia, visko yra buvę, buvo pralaimėjimų. Būna kruvino darbo, kruvino prakaito, o paskui jis atsiperka, duoda kažkokių rezultatų, supranti, kad verta nenuleisti rankų, visada stengtis. Gyvenimas augina ištvermę – staiga vieną dieną ateini prie molberto (net ne ateini, o atšliauži), pasistatai darbą ant grindų ir įvyksta tapyba. Taigi pralaimėjimas visada veda į kažkokį atradimą.

– Minėjote, kad tapymas keičia ir Jus pačią. Ar paveikslas gali turėti tokį poveikį ir žiūrovui, kuris ateina į parodų salę ar turi paveikslą namuose?

– Sunkus klausimas. Dauguma žmonių sako, kad turi poveikį, o aš nesu įsitikinusi. Mano, kaip profesionalo, požiūriu, jei paveikslas geras, nesvarbu, kas jame pavaizduota. Gali būti pavaizduota senatvė, mirtis ar, pavyzdžiui, Kristaus nukryžiavimas (klasikiniuose paveiksluose, tarkim, Tiziano), bet tai nėra negatyvūs darbai, nes jie yra profesionalūs dailės darbai. Žinoma, jie žmogų gali kažkiek veikti, bet profesionalios dailės kūrinys nėra glostomas katinas, nėra tortas. Tai – dailės kūrinys, su kuriuo gyvendamas tu irgi turi kažkiek keistis ir dirbti prie jo. Tapyba nėra masažo kabinetas, ji nebūtinai teikia malonumą.

Atmenu, mane mama pirmą kartą nuvedė į M. K. Čiurlionio muziejų, kai buvau 4–5 metų. Oi, kaip aš verkiau, man taip nepatiko... Mama net apsidžiaugė, sako – šitas vaikas dailininke tikrai nebus. O paskui paaugau ir man pradėjo patikti. Gal ir yra labai negatyvių darbų, energijos, kurią žmogus perduoda į darbą, bet juk nesi liaudies meistras – kaip jaučiu, taip ir tepu. Ne, yra tam tikri tapybos dėsniai, tokie kaip kompozicija, struktūra, erdvės, – tai kuria paveikslą. Jeigu jų laikaisi, labai negatyvios emocijos nėra paveikslo pagrindas. Paveikslo pagrindas yra plastika.

– Kalbėdama apie pralaimėjimus, kalbėjote ir apie tą vargą. Visa tai juk paveiksle taip pat lieka ir visa tai žiūrovai taip pat gali perimti?

– Nežinau. Šito juodo vargo paprastai nerodau. Jei darbas nepasiseka, jei gruntas daugmaž normalus, aš jį tiesiog nuplaunu karštu vandeniu, ir viskas tuo baigiasi. Daug su jais nesismulkinu. O jei nenusiplauna, sukarpau gabalais ir – į konteinerį. Jei tapau tamsų darbą, tai iš karto ir tapau tamsų.

– Kokią žinią Jums norisi pasakyti savo darbais?

– Virtualioje realybėje ir bruzdesyje, kai niekas nemoka būti su savimi, nemoka tylėti, būtinai visi nori savo nuomonę reikšti, visi visur kišasi, visi nori blizgėti, aš savo darbais noriu pasakyti, kad po šiuo blizgančiu gyvenimu, yra tikras gyvenimas, kuris galbūt ne kiekvienam žmogui taip akivaizdus. Gyvenimą vis tiek vieną kartą mirtis nusineš. Tad gal nereikia tapatintis su noru atrodyti gerai, sublizgėti ar karjerą padaryti. Jeigu jautiesi laimingas, pavyzdžiui, glostydamas katę, ravėdamas daržą ar valydamas grindis, tai kodėl ne. Jei darbas (net ir tortus kepti) teikia malonumą, tai pirmyn.

– Be tapybos, kas dar Jums teikia malonumą?

– Daugybė dalykų teikia malonumą. Poeziją mėgstu skaityti, muziką mėgstu, mėgstu gamtą. Kartais mėgstu žiūrėti į tą patį peizažą, kuris jau milijoną kartų matytas. Tiesiog padedu akis ant miško horizonto ir vėpsau – mėgstu taip vėpsoti nieko neveikdama. Gyvūnus labai myliu, jie teikia man didelį džiaugsmą ir malonumą.

– Sakoma, kad daugiausia dalykų vyksta nieko neveikiant. Ar pritariate?

– Nežinau, ar daugiausia, bet tikrai vyksta – tada ateina visai netikėtų minčių. Būna tapai, tapai, tapai ir pasijunti vieną dieną kaip tuščias maišas – viskas, nieko nebėra. Tada, jei pradedi tapyti ar kažką daryti, blogai, atrodo – viskas, galbūt daugiau tapyti ir nebereikės. O vieną dieną staiga vėl ateina kažkokių minčių. Pavyzdžiui, labai piktas kaimynų šuo aploja, ir tada garsas ateina kaip spalva (tada aš sutinku, kad garsas yra spalva), vėl ateina kažkokia mintis paveikslui. Nebūtinai kažką labai angažuoto, socialaus ar labai reikšmingo nutepi – reikšmingumas išvis labai slidi sąvoka. Tie dalykai, kurie, atrodo, neturi visai jokios reikšmės, gali būti patys reikšmingiausi. Galbūt reikšmingiausia tai, kai tau vaikystėje kažkas gerą žodį pasakė ar mama paglostė... O kad nutapysi kažkokią šių dienų aktualiją... Aš esu tiek Tarybų Sąjungos laikais tuometiniame Dailės institute prisitapiusi tokių, kad žinau, jog tai visiškai nereikšmingi, tušti dalykai.

– Kokie garsai, kokios spalvos yra Jūsų mintyse? Galbūt kažką tapote?

– Dabar nieko netapiau. Turbūt ir buvo tas laikas, kai vėplinėjau akimis po peizažą. Tiesiog piešinėju tokius nedidelius dalykus, tarsi dienoraščius. Nežinau, kur jie nuves, sunku pasakyti, kur toliau nueisiu. Niekada negalvojau, kad ateisiu ten, kur dabar esu, ir labai sunku pasakyti, kur ateityje nueisiu. Dar norėčiau pratęsti žmogaus kūno temą, bet šiuo metu tai nevyksta – vadinasi, reikia palaukti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close