captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Burokas: paimti nuo šalikelės (knygų apžvalga)

Poetas Marius Burokas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Arkadijaus Strugatskio ir Boriso Strugatskio apysaką „Piknikas šalikelėje“ ir Johno Williamso romaną „Stouneris“.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Arkadijus Strugatskis, Borisas Strugatskis „Piknikas šalikelėje“

Apie garsiųjų rusų fantastų Arkadijaus ir Boriso Strugackių knygą „Piknikas šalikelėje“ kalbėti nėra lengva. Jau vien dėl to, kad dabar sunku prasibrauti pro atmintyje nusėdusius 1979 m. Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“ vaizdus. Tad išsiaiškinkime iš karto, ką tie du kūriniai turi bendra.

Strugackių apysaka pirmąkart pasirodė 1972 m. Leningrade leistame žurnale „Aurora“. Deja, su knyga buvo daug sunkiau – broliai rašytojai aštuonerius metus grūmėsi su didžiule, priekabia ir dusinančia sovietinės cenzūros mašina, ir gerokai apkarpyta bei praretinta apysaka pasirodė tik 1980 m. Vėliau patys Strugackiai ne kartą yra sakę, kad tą leidimą jiems bjauru net į rankas paimti.

Visa ši istorija besidomintiems knygos likimu yra išdėstyta ir naujame lietuviškame „Pikniko šalikelėje“ leidime – knygos gale pateiktas Dalios Saukaitytės verstas Strugackių pasakojimas apie „Pikniko“ leidybą.

Lietuviškai ši apysaka, tiksliau – jos cenzūruota versija, buvo išleista 1983 m. „Zenito“ serijoje. Knyga vadinosi „Neskirti pasimatymai“, į ją, be „Pikniko“, dar buvo įdėta apysaka „Mažylis“. Tokį „Pikniką šalikelėje“ iki šiol ir žinojo lietuvių skaitytojai. Dabartinis, 2016 m. pasirodęs „Kitų knygų“ leidimas – tai jau visa apysakos versija, į kurią grąžinti visi cenzūros išmėtyti dalykai. Būtent ją dabar ir reikėtų skaityti.

Na, o dabar apie „Stalkerio“ ir „Pikniko šalikelėje“ panašumus ir skirtumus. Nors scenarijų „Stalkeriui“ rašė tie patys Strugackiai kartu su A. Tarkovskiu, jis labai nutolęs nuo originalo. Iš pradžių scenarijus vadinosi „Norų mašina“, bet jis buvo perrašytas dar kartą, kol galop įgijo savo galutinį pavidalą ir pavadinimą. Pats A. Tarkovskis pasakoja taip: „Turiu pasakyti, kad „Stalkerio“ scenarijus su Strugackių apysaka „Piknikas šalikelėje“ turi tik du bendrus žodžius, du pavadinimus – Stalkeris ir Zona. Taigi mano filmo statymo istorija tikriausiai gana nuvilianti.“ Iš tiesų tiek bendrumų ir tėra, tad prie „Stalkerio“ daugiau negrįšime.

Apysakoje Strugackiai gana originaliai (tam laikotarpiui) nagrinėja kontaktų su nežemiškomis civilizacijomis temą. Apysakos siužetas toks: Žemę aplanko nežemiška civilizacija, atskrenda trumpam ir taip pat staiga dingsta, nepanorusi užmegzti tiesioginio kontakto. Tačiau lieka ateivių apsilankymo pėdsakai – keletas vadinamųjų Zonų, kuriose dedasi velniai žino kas: negalioja įprasti fizikos dėsniai, pilna įvairių anomalijų ir artefaktų. Zonas žmonės aptveria, o prie jų įsteigia įvairius mokslinių tyrimų institutus arba militarizuotas teritorijas. Kas tos Zonos ir tie artefaktai – nežino niekas: gal tai ateivių žinutė mums, gal testas, kurį turime išspręsti prieš galimą kontaktą, o gal tiesiog trumpam nutūpusių ateivių paliktos šiukšlės, kurias jie paliko po pikniko galaktikos šalikelėje.

Zona pagimdė ir ypatingą žmonių rūšį – stalkerius, kurie nelegaliai, rizikuodami savo gyvybe, keliauja į Zonas, gabena iš ten artefaktus ir parduoda juos visiems susidomėjusiems asmenims. Stalkeris – tai savotiškas kapų plėšiko ir avantiūristo, tyrinėtojo ir nusikaltėlio mišinys. Stalkerio profesija itin rizikinga, miršta jie kaip musės, negana to, dauguma jų vaikų gimsta su mutacijomis. Apie paties Strugackių sugalvoto žodžio „stalkeris“ genezę galima pasiskaityti jau minėtame knygoje esančiame straipsnyje.

Pagrindinis knygos veikėjas – greta Zonos esančiame Charmonto mieste gyvenantis stalkeris Redrikas Šuhartas. Visa knyga – jo gyvenimo nuo 23 iki 31 metų aprašymas. Redrikas – ypatingas stalkeris, jis, kaip ir visi stalkeriai, mėgsta pinigus ir nemėgsta jų skaičiuoti, bet negali be Zonos, tik joje jaučiasi gyvas, jaučiasi žmogumi, mato savo gyvenimo prasmę.

Pasakodami apie Šuharto gyvenimą, Strugackiai išryškina vieną temą – moralinį žmonių, į kurių rankas patenka artefaktai, pasirinkimą. Juk neaišku, kaip tais artefaktais, kurių didžioji dalis išties pavojingi, pasinaudos apie jų tikrąją paskirtį beveik nieko nenutuokianti žmonija.

Pirmą kartą „Pikniką šalikelėje“ skaičiau dar paauglystėje ir vėliau prie šios knygos grįžti beveik neteko. Reikia pasakyti, kad apysaka ištvėrė laiko išbandymą: skaityti ją vis dar įdomu, ji beveik nepasenusi, parašyta pagauliai ir iki šiol išlieka mokslinės fantastikos žanro klasika, o kai kur tas žanro ribas ir peržengia. O ir atkurtame tekste sovietinės didvyriškos fantastikos tvaiko beveik nejusti. Tiesa, jo nejusti beveik visoje Strugackių kūryboje.

Strugackiai meistriškai dozuoja Zonos stebuklus: numeta užuominą vienur, meistrišką aprašymą kitur, detalę šen, artefakto veikimo principą – ten. Ir skaitytojas seka jų kruopščiai išdėliotais pėdsakais it paklusnus šunytis. Svarbiausia juk – pati Zonos atmosfera, aplinka, pojūčiai.

Įtikinamai pavaizduoti ir patys „stalkeriai“, ir Zoną tiriančio instituto darbuotojai, puikiai rašytojams pavyko perteikti ir Charmonto, savotiško fronto, nuolatinės nežinomybės ir keistenybių paribyje esančio miesto, atmosferą.

Apysakos reikšmė visam mokslinės fantastikos žanrui tikrai nemenka, kūrinys buvo itin populiarus ir JAV, pelnė ten apdovanojimų. „Piknikas šalikelėje“ – į daugiausia kalbų (net 22) verstas Strugackių kūrinys, o jo įvaizdžiai ir terminai tvirtai įsišaknijo tiek žanro mėgėjų, tiek paprastų skaitytojų kultūrinėje sąmonėje.

Johnas Williamsas „Stouneris“

Kai kurios knygos parašomos per anksti, tik pasirodžiusios jos praslysta nepastebėtos, o po 10, 20 ar 50 metų staiga prisikelia, būna atrandamos, sulaukia milžiniško susidomėjimo, pagyrų, skaitytojų.

Taip nutiko ir su amerikiečio rašytojo J. Williamso romanu „Stouneris“. Pirmą kartą išleistas 1965 m., šis kūrinys liko beveik nepastebėtas. Antram gyvenimui jis buvo prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje, o tikrojo ažiotažo jam teko palūkėti dar bent dešimtį metų – kai romanas sulaukė milžiniško populiarumo Europoje. Pastaruoju metu „Stouneris“ gavo net keletą svarbių apdovanojimų, yra išverstas į dešimtis kalbų, o autorius imtas lyginti su JAV literatūros klasikais Williamu Faulkneriu ir Raymondu Carveriu.

Beje, keturis romanus išleidęs ir 1994 m. miręs romano autorius stebuklingai nuspėjo savo romano likimą. 1963 m. jis rašė, kad komercinės romano galimybės kuklios, bet „romanas dar gali mus nustebinti. Ne, aš nesitikiu, kad tai bus bestseleris ar kažkas panašaus, bet tinkamai pateiktas jis sudomins. Aš esu tikras tik dėl vieno dalyko – tai geras romanas, o laikui bėgant jis galbūt pasirodys esąs net labai geru romanu.“

Romano siužetas paprastas kaip du centai, jį formaliai galima priskirti JAV gana populiariai „akademinio romano“, pasakojančio apie universitetų gyvenimą, žanrui.

Pagrindinis romano veikėjas Viljamas Stouneris, cituoju leidyklos aprašą, „sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje.“

Perskaičius romaną, galima suprasti netikėtą „Stounerio“ sėkmę ir patrauklumą. Mūsų laikai – perteklinės informacijos, daugžodžiavimo ir storų romanų laikai. Dauguma autorių, ypač skaitomų ir sąlygiškai populiarių, balansuoja ant plonytės ribos: iš vienos pusės jie prozoje nori išsikovoti ar išlaikyti sau šiek tiek kūrybinės ir eksperimentinės laisvės, o iš kitos – nori, kad juos skaitytų kiek įmanoma platesnis ratas, nori būti suprantami. Taip ir gimsta įmantrios struktūros, bet nuotykinio siužeto tekstai, romanai, kuriuose skoningai pabarstyta magiškojo realizmo ar stori tomai, pasūdyti lengva skandalingumo druskele. Autoriai mano, kad prie klasikinio paprastumo grįžti nebeįmanoma, kelias užgintas ir uždarytas. Ir iš dalies jie teisūs, juk „Stouneris“ taip pat ne šviežias ir šiame amžiuje rašytas kūrinys. Bet paprastumo ir savotiško senamadiškumo pasiilgusiam skaitytojui jis – it gaivaus vėjo gūsis.

„Stouneris“ – tikslus, taupus ir vietomis net sausokas it pats pagrindinis veikėjas romanas. Bet po jo iš pažiūros nuobodžiu ir lygiu paviršiumi skaitytojas nujaučia ir apčiuopia gelmes, aistras, universalius, pamatinius gyvenimo dalykus. Tai viena iš tų knygų, kurias atsiverti kiek skeptiškai nusiteikęs, pradedi skaityti ir – viskas, esi žuvęs. Tai viena iš tų knygų, kurią perskaitęs garsiai giri ir rekomenduoji visiems.

Skaitant „Stounerį“ kartais net užima kvapą: pasakojimas plaukia taip natūraliai, visi sakiniai taip limpa vienas prie kito, apibūdinimai ir aprašymai tokie tikslūs, išsamūs ir lakoniški, kad sunku sulaikyti susižavėjimą. Nenuostabu, kad kritikai vienu balsu giria „tobulą pasakojimo ritmą“ ir kalba apie romaną taip: „Tai daugiau nei didis romanas – tai tobulas romanas, taip gerai papasakotas ir nuostabiai parašytas, toks jaudinantis, kad atima žadą.“

J. Williamsui pavyksta triukas, kuris pavyksta retam rašytojui: jis priverčia skaitytoją pabėgti į nedaug nuo tikrovės besiskiriančią romano realybę, pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis priverčia įsigyventi į veikėjų likimus, aplinką.

Visas kantraus, kruopštaus, sąžiningo, į vienatvę linkusio Stounerio gyvenimas – nesėkmių virtinė: eilinė ir blanki akademinė karjera, nepavykusi santuoka, nutrūkę santykiai su karštai mylima dukra, žlugęs vienintelis jo gyvenime meilės romanas... Knygos nuotaiką puikiai nusako ši citata: „Ir jam pasirodė, kad gyventi įmanoma ir net įmanoma retkarčiais pasijusti laimingam.“

Nepaisant to, romanas palieka šviesų, viltingą įspūdį. Pasak rašytojo Juliano Barneso, bene tiksliausiai vienu sakiniu nusakiusio romano esmę, tai knyga apie „skardžiai aidintį liūdesį“. Aš dar pridurčiau – skaidrų liūdesį, išminties kupiną liūdesį.

„Stouneris“ turi ir kitą plotmę – jis primena tylų, knygų lentynomis nustatytą kabinetą ar net atsiskyrėlio celę. Jo vertė dar ir ta, kad jame neįkyriai, bet nuolat teigiama skaitymo, studijų, mąstymui skirtos vienatvės vertė. Galbūt todėl juo labiau žavėsis kiti rašytojai, kritikai, akademikai, knygų žiurkės, intravertai, vienišiai – visi tie, kam meilė literatūrai ir kalbai tampa gyvenimo esme, jo šerdimi.

Ir pabaigoje: nusikalsčiau, jei nepaminėčiau puikaus Violetos Tauragienės vertimo. Už jį savo ir, tikiuosi, gausių būsimų skaitytojų vardu sakau jai ačiū.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...