captcha

Jūsų klausimas priimtas

Buvęs Islandijos ministras: kovodami dėl nepriklausomybės pasitarnavote žmonijai

Kova dėl nepriklausomybės buvo tas postūmis, kurio reikėjo, kad subyrėtų Sovietų Sąjunga, ir tai yra gerai, LRT RADIJUI sako 1991 m. Islandijos užsienio reikalų ministro pareigas ėjęs Jonas Baldvinas Hannibalssonas. Jo teigimu, šiuo savo siekiu Lietuva pasitarnavo visai žmonijai.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Prieš 25 metus, 1991m. vasario 11 d.,  Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę – formaliai patvirtino dar 1922-ųjų pripažinimą. Kitos pasaulio valstybės, įskaitant ir didžiąsias Europos šalis, šį žingsnį žengė pusmečiu vėliau, po pučo Maskvoje.

– 1991 m. buvote Islandijos užsienio reikalų ministru. Kaip gimė sprendimas pripažinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę?

– Pirmas mano, kaip užsienio reikalų ministro, kontaktas buvo 1989 m. pradžioje. Pirmi žmonės, atsiųsti paaiškinti, kokia jūsų padėtis, buvo Emanuelis Zingeris ir Ramūnas Bogdanas, tuometinis Vytauto Landsbergio patarėjas. Mes buvome gana gerai informuoti apie padėtį, nes du mano broliai studijavo Rytų Europoje. Mano vyresnysis brolis baigė Maskvos universitetą, paskui dirbo Varšuvoje ir Krokuvoje, tad kalbėjo rusiškai, lenkiškai ir šiek tiek estiškai. Kitas mano brolis studijavo Prahos Karolio universitete. Abu jie turėjo artimų ryšių su disidentais Rusijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Taigi mes buvome gana gerai informuoti, todėl klausėmės.

Dar vienas svarbus įvykis buvo 1990 m. birželį Kopenhagoje vykusi didelė konferencija. Joje buvo diskutuojama, kaip užbaigti Šaltąjį karą, o į ją susirinko visų Europos valstybių, JAV ir Kanados užsienio reikalų ministrai ir vadovai. Pagrindinė tema – žmogaus teisės ir naujoji Europa po Šaltojo karo. Jūs jau buvote surengę demokratinius rinkimus, suformavę vyriausybę, tad atvyko ir jūsų užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Taip pat atvyko ir Latvijos bei Estijos užsienio reikalų ministrai. Tada sovietų delegacija pareiškė „jei šie žmonės bus įleisti, mes išeisime, o tada galėsite pamiršti apie Šaltojo karo pabaigą, dividendus ir visa kita, dėl ko deramasi, – jūs prisiimate tą atsakomybę“.

Visa tai pasakoju, nes tai buvo pradžia. Aš susirūpinau, kai jūsų balsas buvo nutildytas. Kai turėjau galimybę kalbėti, kalbėjau tik apie nepriklausomos politikos sunkumus. Negalime kalbėti apie Rytų Europos išlaisvinimą, jei paaukosime tas tris valstybes, kurios turbūt labiausiai kentėjo dėl karo pasekmių: į jas buvo įsiveržta, jos buvo okupuotas ir aneksuotos, daugelis šių šalių žmonių, kurie priešinosi (arba buvo manoma, kad jie priešinasi), buvo ištremti. Nebuvo galima naująją taiką statyti ant tokios aukos pamatų.

Tai buvo pirmas kartas, kai parėmiau Baltijos šalių nepriklausomybės kryptį tarptautiniame forume. 1991 m. sausį vidury nakties man paskambino V. Landsbergis. Man atrodo, kad tai buvo dieną prieš Kruvinąjį sekmadienį [diena prieš Sausio 13-osios įvykius – LRT.lt]. Jis pasakė „sovietai nusprendė mus pulti, jie jau pajudėjo, mes laukiame blogiausio, aš kreipiuosi į užsienio ministrus NATO valstybėse, demokratiškuose Vakaruose, kad jie įsikištų, bandytų sustabdyti smurtą“. Taip pat jis pasakė „jei tikrai manai taip, kaip kalbėjai, atvyk“. Spėju, kad V. Landsbergis susisiekė ir su kitais, bet pasirodžiau aš vienintelis.

Jonas Baldvinas Hannibalsosonas. Wikimedia Commons nuotr.

– Kiek toks drąsus Islandijos žingsnis paskatino kitas valstybes apsispręsti, kad ir vėliau?

– Kadangi susidūrėte su sunkumais, nes bandėte atkurti nepriklausomybę tuo metu, kai buvo bandoma nutraukti Šaltąjį karą, keista buvo tai, kad jums reikėjo susidoroti ne tik su Kremliumi, Maskva, sovietų imperija, bet ir su nenoriu šaltoku palaikymu. Palaikymo buvo, bet tuo metu Vakarų pasaulio lyderiai kalbėjo (turiu omenyje tokius žmones, kaip George`as Bushas) „mes dabar deramės su Michailu Gorbačiovu dėl labai svarbių dalykų, tai mūsų momentas, kalbamės apie okupacinių galių atitraukimą iš Rytų Europos, apie taikų Vokietijos suvienijimą ir apie tai, ar sovietai priims suvienytos Vokietijos narystę NATO. Jeigu jūs išsilaisvinsite iš Sovietų Sąjungos, tai bus M. Gorbačiovo pabaigos pradžia, o tada komunistai sugrįš, ir visa tai, dėl ko buvo dirbta, bus prarasta – jūs būsite atsakingi, jūs būsite tie, kurie sugriaus taiką“.

Tai buvo Vakarų teorija. Kilo klausimas – ar jie teisūs, ar klysta. Mes buvome įsitikinę, kad jie naivūs, kad blogai vertina situaciją Sovietų Sąjungoje. Visų pirma, labai didelė klaida, kai vyksta derybos, viską pagrįsti vieno žmogaus buvimu. Tai buvo tas pats, kaip atiduoti M. Gorbačiovui viso žaidimo galią. Taip pat mes buvome įsitikinę, kad, pasitraukus M. Gorbačiovui, radikalieji senieji komunistai nesugrįš į valdžią. Mes buvome teisūs. G. Busho teorija, kad Sovietų Sąjungą reikia išlaikyti vieningą dėl taikos ir stabilumo, buvo neteisinga.

Nebuvo įmanoma šios sąjungos išlaikyti niekaip kitaip, išskyrus jėgą. Kai 1991 m. rugpjūtį radikalai pabandė surengti pučą Maskvoje, paaiškėjo, kad jie buvo silpni, todėl buvo išmesti. Ir net po 1991 m. sausio įvykių, kai Rusija karine jėga pabandė nuversti demokratinę vyriausybę ir parlamentą, jie atsitraukė paskutinę akimirką, nes negalėjo susidoroti su žiauriomis bandymų išlaikyti vieningą Sovietų Sąjungą pasekmėmis. Išvada – nepakanka būti didelės valstybės vadovu, jei esi neteisus. Kad būtų teisinga, reikia pagalbos.

– Islandija buvo pirmoji valstybė, kuri pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Kitos, kaip minėjome, tai padarė gerokai vėliau. Kaip Lietuva ir Islandija bendradarbiauja dabar, praėjus 25-eriems metams? Ar pakankamai išnaudojama tada gimęs abiejų šalių solidarumas?

– Santykiai labai geri, gana stiprūs. Islandijoje dabar gyvena ir dirba gana nemažai lietuvių. Tai antra didžiausia kitataučių grupė Islandijoje. Mes kartu bendradarbiaujame NATO, bet ne Europos Sąjungoje (ES), nes jūs pastarajai priklausote, mes – ne.

– Kaip Lietuva pasikeitė per tuos 25-erius metus?

– Kai 1991 m. sausį grįžau namo, savo žmonai pasakiau – Vilnius akivaizdžiai gražus miestas, bet jis man primena sunkius laikus išgyvenančią gražuolę. Tai buvo prastos būklės miestas – pilkas, daug senų pastatų nebuvo prižiūrėti. Kiekvieną kartą, kai čia atvykdavau vėliau, Vilnius vis gražėdavo. Tai gražus miestas – vienas iš Europos perlų.

Kaip jūs jautėtės per tuos 25-erius metus? Kai kas yra gerai, kai kas – nelabai. Tai normalus gyvenimas. Mano, pašaliečio, nuomone, yra taip – jūs sugebėjote atgauti savo nepriklausomybę, tai darydami pasitarnavote žmonijai. Tai buvo tas postūmis, kurio reikėjo, kad Sovietų Sąjunga sunyktų. Tai labai geras dalykas. Be to, nepaisant visų neramumų ir ekonominių sunkumų pasikeitimų pradžioje, panašu, kad istorija jus pamokė – privalote turėti ilgalaikių tikslų.

Jūs prisijungėte prie ES, grįžote į demokratiškų valstybių šeimą ir savo saugumui užsitikrinote draudimą, prisijungdami prie NATO. Tam prireikė laiko. Privalėjote parodyti, kad jūsų šalis disciplinuota, bandydami įgyvendinti įstojimo į šias sąjungas reikalavimus. Tai padaryti pavyko ir dabar esate nariai tiek ES, tiek NATO.

Jeigu tai palyginsite su situacija Ukrainoje, kuri tapo nepriklausoma valstybe maždaug tuo pat metu, pastebėsite skirtumų. Tai tarsi juoda ir balta. Vertindamas kaip pašalietis, galiu pasakyti – dideles problemas išsprendėte. NATO narystė reiškia, kad esate kolektyvios apsaugos sistemos dalis. Nepaisant visų ES problemų, narystė joje taip pat svarbi. ES yra didžiausia ekonominė struktūra. Jūs konsolidavotės ir sustiprinote savo nepriklausomybę. Žinoma, turite ir vidinių problemų, bet ne man jas komentuoti. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...