captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lituanistė: vien testais lietuvių kalbos neišmokysime

Iš pradžių daug kam atrodė, kad testai per lietuvių kalbos pamokas yra panacėja, kuri viską išgelbės, išmokys raštingumo, bet jie reikalingi pradžioje, kol mokaisi taisyklę, kol nori ją suprasti, atpažinti tuos atvejus, LRT KLASIKAI sako lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Vilija Dailidienė. „Bet toliau turi būti rašoma. Buvo suprasta, kad be diktanto nėra jokios sąsajos su tartimi [...]. Be to, tai yra tekstas, kuris turi pradžią ir pabaigą. O atpasakojimas labai svarbus mokant rišlaus teksto. Kad mokiniai mokėtų pasakoti, o ne atsakinėtų į klausimus, grįžta prie atpasakojimo“, – kalba lituanistė.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

– Sausio 25 d. patvirtintos naujos 1–10 klasių lietuvių kalbos programos. Jos buvo rengtos net trejus metus. Kodėl reikėjo naujų programų? Ar jos pažangesnės už senąsias?

– Kurį laiką, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuva, programos buvo labai trumpos, labai paprastos, nes atrodė, kad svarbiausia išlaisvinti mokytoją ir palikti jam pačiam rinktis, ką ir kaip dėstyti. Paskui paaiškėjo, kad tokia laisvė mokytoją slegia, jis nežino, ko iš jo tikimasi. Tad 2008 m. programa jau buvo apibrėžtesnė, turėjo tam tikras ribas, daug paaiškinimų, ko tikimasi iš mokytojo.

O ši programa yra bandymas sukurti struktūrą ir sistemą, aiškiai apibrėžti, kas, kaip ir kodėl dėstoma. Taigi čia yra daugiau paramos ir pagalbos mokytojui. Be to, kadangi gera literatūra vaiką augina kaip asmenybę, labai aiškiai apsibrėžiama, kad vaikas įauga į savo tautos ir pasaulio kultūrą, kuri per vertimus atėjusi į mūsų tautą. Tad vaiko įauginimas į tam tikrus kultūros tekstus irgi yra sukurtas kaip tam tikra struktūra.

– Jūs buvote darbo grupėje, kuri rašė programas 5–10 klasėms. Šiose programose pastebimas labai ryškus grįžimas prie diktantų, atpasakojimų. Ar tai reikalinga dabartiniams mokiniams?

– Nors buvo labai apsidžiaugta tokia naujove, kaip testai, ir buvo prie jų pulta, jau pačioje pradžioje buvo įspėjama, kad nuolatinis testavimas turi tam tikrų neigiamų pasekmių. Iš pat pradžių atrodė, kad tai panacėja, kuri viską išgelbės, išmokys raštingumo, – padauginai medžiagą kopijavimo aparatu, vaikai užpildo ir viską moka. Bet paskui reikėjo vėl atsigręžti į teorinę medžiagą, mokslininkų siūlymus.

Testas reikalingas pradžioje, kol mokaisi taisyklę, kol nori ją suprasti, atpažinti tuos atvejus. Tada tai labai geras dalykas. Bet toliau turi būti rašoma. Buvo suprasta, kad be diktanto nėra jokios sąsajos su tartimi – juk labai reikia tarti taisyklingai, labai svarbu ilgieji ir trumpieji balsiai, tempas, rašymas ranka. Be to, tai yra tekstas, kuris turi pradžią ir pabaigą. O atpasakojimas labai svarbus mokant rišlaus teksto. Kad mokiniai mokėtų pasakoti, o ne atsakinėtų į klausimus, grįžta prie atpasakojimo. Žinoma, tai nereiškia, kad jie bus rašomi kiekvieną pamoką.

– 5–6 klasių mokinių literatūros sąraše yra Martyno Mažvydo „Katekizmas“, Mikalojaus Daukšos „Postilė“, Kristijono Donelaičio „Metai“. Ar šie kūriniai nėra per daug sudėtingi penktokams ir šeštokams?

– Šeštokas supažindinamas ne su reformacija ar su kažkokiomis labai sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, o su tuo, kad spausdinta lietuviška knyga turėjo pradžią. Ir, žinoma, su M. Mažvydo asmenybe. M. Mažvydas akrostichu, kuris iki XX a. vidurio net nebuvo pastebėtas, į „Katekizmą“ įrašo savo vardą ir pavardę, tad mes suvokiame, kad jis supranta, jog daro didžiulį darbą, duoda galimybę lietuvių kultūrai tapti modernia kultūra. M. Mažvydas „Prakalboje“ kreipiasi „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit“, ir penktokas sužino, kad štai šitiek metų, nuo 1547-ųjų, tas kreipinys tebegalioja, kad jis ir yra tas brolis ar sesuo, į kurį kreipiamasi.

Kai šeštokas skaito „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą“ (pirmas K. Donelaičio „Metų“ eilutes), tiesiog jis mokosi skaityti hegzametru. Jis daugiau žaidžia, negu rimtai mokosi, bet sužino, kad yra „Metai“, yra K. Donelaitis.

– 5–10 klasių programoje yra tokių punktų, kaip rašyti žinutes, elektroninius laiškus, kaip naudotis įvairiais šaltiniais elektroninėje erdvėje. Ne tyra bendravimo telefonu ir internete  elgesio taisyklės. Taip pat pastebėjau, kad yra televizijos ir radijo laidų specifika bei įvairovė, tikslingas jų žiūrėjimas ar klausymasis. Ar to reikia dabartiniam mokiniui? Juk jis puikiai išmano elektroninį pasaulį.

– Niekas savaime neatsiranda. Iš tiesų internetas yra labai didelė erdvė ir tikrai reikia mokyti vaikus elgtis su ja. Galiu netgi nevaikišką pavyzdį duoti – mes, suaugusieji, per Kalėdas gauname sveikinimų be kreipinio ir be parašo (tiesiog kažkoks žmogus išsiuntinėjo visais turimais adresais sveikinimą). Mane įžeidžia sveikinimas be kreipinio, o be parašo nežinau, kam padėkoti. Taigi lyg ir pasveikino, lyg ir ne.

Yra ir svarbesnių dalykų, tokių kaip etika. Ar galima anonimiškai komentaruose įžeidinėti ką nors?  Nesvarbu, ar tu esi viešas, ar privatus asmuo, ar anonimas, tai neatleidžia tavęs nuo etinės atsakomybės. Tai susiję su tam tikru etiketu ir tam tikra morale. Ir, žinoma, sunkiausia tema, kuriai reikia skirti daug dėmesio, – kaip atskirti patikimą informaciją nuo nepatikimos.

– Kalbėjome, ar programa tiks mokiniams, kuo ji bus naudinga, tačiau peržiūrėjus ją mane apėmė siaubas ne dėl mokinių, bet dėl mokytojų. Pavyzdžiui, diktanto, atpasakojimo, žodžių diktantų, rašinio vertinimo kriterijai: temos suvokimas, teiginių pagrindimas, argumentavimas, struktūra, nuoseklumas, žodynas, gramatika ir visa kita. Ar nepaskęs mokytojai tarp instrukcijų?

– Vertinimo normos nėra privalomos – jos yra rekomendacinio pobūdžio ir gali palengvinti mokytojo darbą, tarkim, dabar grįžtama prie atpasakojimo, bet visi užmiršo, kaip tie atpasakojimai vertinami. Jau daug metų 5–8 klasėje yra vertinamas rašinio turinys (temos suvokimas, plėtojimas ir argumentavimas), raiška (struktūra, nuoseklumas, stilius) ir raštingumas. Suprantama, kad tas vertinimo normas mokytojas trupučiuką supaprastintas pateikia mokiniams, jas turi tėvai. Ir tada, kai mokinys gauna tris atskirus pažymius, jis žino, už ką jie: ar jis temos nesuvokė, ar nebuvo argumentų, ar struktūra šlubuoja, ar raštingumas. Tie dalykai būtinai turi būti atskirti – negali vaikas nuolat gauti blogus pažymius dėl to, kad, pavyzdžiui, daro daug klaidų. Yra tokių mokinių, kurie labai susikaupę turiniui nemato, ką rašo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...