captcha

Jūsų klausimas priimtas

Amerikiečių prognozės apie mūsų žiemą buvo nei į tvorą, nei į mietą

Išlydėjome dar vieną sausį – gana šaltą, baltą, bet labai žiemišką ir malonų. Prisimename ne tik sausį ir visai nežiemišką gruodį, bet ir amerikiečių spėliojimus apie sausio charakterį. Daug kur buvo rašoma, kad jie prognozavo mums labai šiltą mėnesį – daug šiltesnį nei paprastai. Iš to nieko neišėjo, bet nėra kuo stebėtis – paprasti mūsų gamtos ženklai yra daug iškalbingesni ir tikslesni.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Ta prognozė užkliuvo, nes nuo pat pradžių atrodė, kaip sakoma, nei į tvorą, nei į mietą. Neturėtume pamiršti, kad mes gyvename didžiulio Eurazijos žemyno pakraštyje, prie jūros, kuri labai svarbi orams ir klimatui.

Sausis baigėsi baloje. Paskutinį sausio pirmadienį barsukui neliko nieko kito, kaip tik paskelbti išvadą – žiemai laiko likę nedaug. Tądien saulės niekur nebuvo, barsukas nematė savo šešėlio, tad kitaip pasielgti tiesiog negalėjo.

Tiesa yra ir tokių, kurie abejoja barsuku. Atseit iš kur jis gali žinoti, kas dedasi visoje Lietuvoje? Juk ji didelė ir kur nors gali saulė šviesti. O šiaip, kad ir ką sakytų barsukas, žiemos darbams liko mėnuo. Tą geriausiai jaučia zylės. Ar girdėjote, ką jos sako nuo ryto iki vakaro?

Aktyviausiai zylės gieda miestuose, prie mūsų namų, ten, kur yra lesykla, kur jos sočios. Tai kas, kad jau ir ant žemės, medžių žievės plyšiuose jos gali rasti maisto, – tačiau gerų rankų padovanotas trupinys yra skanesnis. Dar tikrai nenustokime paukščių lesinti – gal tik po mažesnę saujelę saulėgrąžų papilkime.

Taip pat būtinai paskubėkime kalti ir kelti inkilus – visų pirma prie namų, kur visą žiemą gyvena lesyklų lankytojai. Dabar paukščiai inkiluose galės nakvoti, o pavasarį juose suks lizdus ir perės.

Kai oras geresnis, balutėse ir šlapiame sniege išsimaudę žvirbliai jau čirškia. Kai švysteli saulutė, jų garsus kalbėjimas toks gyvas, uždegantis. Labiausiai jie mėgsta sutūpti į gandralizdžio žagarus ir jaučiasi taip, lyg būtų to didžiojo lizdo šeimininkai.

Iš savo žiemaviečių jau kyla ar tuoj pakils gandrai. Jų parskridimo diena – kovo 25-oji, tačiau neretai pirmi raudonkojai raudonsnapiai pasirodo ir kovo viduryje. Tai žinoti mums labai svarbu, nes jau dabar reikia žvalgytis į jų lizdus. Taip, gandrai praskris netrukus, o kaip atrodys jų lizdai? Gal jie jau sugriuvę, gal stogas ar šakos, ant kurių jie yra, nesaugios?

Dabar reikėtų tvarkyti lizdus ir ruoštis sutikti gandrus. Tik kaip? Kas atvažiuos ir tą padarys? O kodėl kažkas turėtų atvažiuoti ir nudirbti mūsų namų darbus? Vienintelė išimtis – jei gandro lizdas yra ant elektros stulpo. Tada reikia kviestis energetikus. Visais kitais atvejais mes neturime pamiršti turintys kaimynų, savo šeimos narius – juk kopėčiomis pasiekti lizdą, pjūklu apipjaustyti jį dengiančias šakas yra pats paprasčiausias darbas.

Gal kiek sunkiau nugriauti senąjį lizdą, ypač jeigu jo pamatas supuvo, ir įruošti naują. Tačiau juk šiuos lizdus kažkas jūsų giminėje įrengė ir niekam net nekilo galvon paika mintis kviestis firmas.

Gandrai parskris, vieni juos sutiks su džiaugsmu, kiti lyg piktą daiktą užantyje slėps pagiežos žodžius, kartos, kad gandrai sunaikina tiek daug gyvūnų. Iš tikrųjų – jie nėra vegetarai. Tačiau ką galime pakeisti mes? Jau ne kartą kalbėjome, kad kiškiukus, kurapkų jauniklius ne tik nuo gandro, bet ir nuo kitų paukščių ar žvėrių gali išgelbėti, apsaugoti laukų želdinių juostos.

Europos kraštovaizdis tiesiog mirga tokiais želdiniais. Kodėl mes norime neįmanomo, o patys nieko nedarome? Juk apie tai tiek kalbėta. Želdynų įstatymas leidžia sodinti šias juostas, taigi teisinis reglamentavimas yra. Ko dar trūksta?

Kai žiemos kailiniai numargsta, mes imamės naujų, jau pavasariškų darbų. Beje, ne tik mes. Štai visi pastebi, kad žvėrys visas dienas praleidžia laukuose, ant želmenų. Kažkam pavyko šalia kelio pamatyti ir nufilmuoti danielius. Kiti gali sakyti, kad čia jokia naujovė, kad šių žvėrių yra daug, o po tokios žiemos jų, kaip ir stirnų, liks labai daug.

Taip, stirnos yra mūsų senbuvės. O danieliai labai įdomus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Labai gražus šio žvėries lotyniškas vardas Cervus dama: cervus yra elnias, o dama – grakštus, elegantiškas Dievo kūrinys.

Beje, lotyniški visų gyvūnų, augalų, grybų rūšių vardai yra labai iškalbingi. Jie labai dažnai labai tiksliai pasako, kaip atrodo gyvūnas, kur gyvena, kuo skiriasi nuo kitų. Pirmas žodis reiškia bendrąją gentį ar šeimą. Pavyzdžiui, parus yra zylė, tačiau zylių yra visokių rūšių. Štai didžioji zylė – Parus major, juodoji – Parus ater, kuoduotoji – Parus cristatus.

Tas pats ir kitų gyvūnų varduose: jei gyvūnas baltas, tai alba, jei juodas – nigra, jei ilgasnapis – longirostris. Kartais nustembi, kad labai panašius vardus turintys gyvūnai gyvena visai skirtinguose žemynuose. Ir šią dvinarę, iš dviejų žodžių susidedančią vardų sistemą sukūręs švedas Carlas Linnaeus, apie tokius gyvūnus negalėjo žinoti. Tokios yra kanadinė ir europinė audinės, bizonas ir mūsiškis stumbras.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...