captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nepalas po žemės drebėjimo: parama pirmiausia pasiekia privilegijuotuosius

Nepalas atstatymo darbus po pavasarį šalį sukrėtusio žemės drebėjimo pradeda tik dabar. Per jį žuvo 9 tūkst. žmonių, susižeidė beveik trigubai tiek, o sugriautų ar apgriautų namų skaičius siekia beveik milijoną. Oficialiai rekonstrukcijos darbai prasidėjo nuo sausio vidurio, daugelis žmonių per šalčius gyvena ir dar ilgai gyvens laikinose pastogėse. Vieni skundžiasi niekada negavę paramos iš valdžios ar tarptautinių organizacijų, kiti – kad finansinė parama pirmiausia pasiekė privilegijuotas grupes ir kastas. Be to, padėtį Nepale dar labiau apsunkina dujų trūkumas, tęsiantis Indijos blokadai, ir konstitucijos krizė.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Vyriausybė pirmąją pagalbą suteikė neefektyviai

Kelionę po Dolakhą, vieną labiausiai žemės drebėjimo paveiktų zonų, galima pradėti nuo Chathalio. Ankstyvą rytą vyrai į sunkvežimį mėto akmenis – tai viskas, kas liko iš šešių asmenų šeimos namo. Dabar šeima gyvena laikinose pastogėse, suręstose iš metalinių plokščių, kurias daugeliu atvejų suteikė tarptautinės organizacijos.

Bichi Kumaras Tami pasakoja, kad tai – vienintelis plotas žemės, kurį turi, ir prieš 30 metų jame stovėjusį namą jau buvo sugriovęs žemės drebėjimas. Anksčiau ar vėliau, tik nežinia kada, namus jis čia statysis vėl iš naujo.

Pagrindinio regiono miesto Charikoto gyventoja Indra Kumari Magar pasakoja, kad visi, kurie neteko namų, iš valdžios gauna 2,5 mln. rupijų, arba maždaug 20 tūkst. eurų (tiesa, perpus mažiau, jei gyvena mažesniame miestelyje): nedidelė to dalis – parama, didžioji – lengvatinė paskola. Dar po maždaug 150 ir vėliau po 100 eurų nukentėjusieji turėjo gauti šiltiems drabužiams ir svarbiausiems reikmenims.

I. K. Magar tuo metu, kai dalijo paramą, buvo išvykusi. Ji pasakoja, kad regione įsteigta speciali komisija paramą dažnai pasilieka sau. Ši moteris priklauso magarų vietos bendruomenei, o vietos bendruomenės, kurių Nepale per 60, kaip ir žemesnės kastos, paramą gauna sunkiausiai.

Vienoje iš organizacijų „CemSoj“, besirūpinančios socialiniu teisingumu, dirba Prabinas Shakya. Anot jo, žemės drebėjimas tarsi pažadino šalį: pirmiausia priminė, kad Nepalas yra labai trapioje seisminėje zonoje. Tačiau tai ne tik gamtos, bet ir socialinė stichinė nelaimė. „Viena vertus, jis visus paveikė vienodai, kita vertus, labiausiai paveikė pačius neturtingiausius arba priklausančius žemiausioms kastoms, taip pat – gyvenančius atokiau. Vyriausybė labai neefektyviai suteikė pirmąją pagalbą. Nors dabar jau turi būti prasidėjęs atstatymas, tačiau daugybė žmonių dar negavo jiems priklausančios paramos ir negali pradėti statyti. Drebėjimas parodė, kad čia nėra socialinio teisingumo, ir diskriminacija tęsiasi“, – neslepia P. Shakya.

Be to, pasakoja jis, kad, kai dirbo kitoje organizacijoje ir į centrinį Nepalą vežė pagalbą vietinėms bendruomenėms, jų mašiną sustabdė dalitai, vadinamieji neliečiamieji, ir sakė, kad apskirtai jokios pagalbos dar nebuvo gavę, nors po nelaimės jau buvo praėję du mėnesiai.

Visame Dolakhos regione daugybė laikinų pastogių, kur nuo šalčio apsisaugoti gali nebent kuo nors užkaišiojęs sienas.

Žmonės bijo naujo žemės drebėjimo

Singati – atokus tarp kalvų įsikūręs kaimas, kurį, galima sakyti, nušlavė antroji žemės drebėjimo banga gegužę. Phurna Thami dirba organizacijoje, kuri rūpinasi nukentėjusiais vaikais, taip pat dabar moko gyventojus tvirtesnės statybos principų. Jis sako, kad paprastai žmonės kaimuose namus statydavosi patys, o čia dirba samdyti darbuotojai – nebestato namų iš akmens ir molio, nes visi tokie per žemės drebėjimą sugriuvo. Taigi čia naudojama mediena, cementas, o namai statomi žemesni, kad nesugriūtų, jei vėl būtų drebėjimas.

Paklaustas, kodėl ši vietovė nukentėjo labiausiai, Ph. Thami sako, kad pirmiausia taip nutiko dėl geografijos – čia kalvota, daug uolienų, o jas išjudinus griūva viskas aplinka. „Be to, visai šalia šitos vietos buvo pirmojo žemės drebėjimo epicentras. Per antrąjį epicentras buvo toliau, netoli buvusiame kaime sugriuvo visi namai iš akmens ir medžio. Liko tik statyti iš betono“, – kalba vyras.

Malūno, kuriame spaudžiamas garstyčių aliejus, savininkas Bhakta Bahaduras Shivakoti sako, kad paklausa po drebėjimo labai sumažėjusi. Šis malūnininkas priklauso privilegijuočiausiai brahmanų kastai. Jis turi savo nedidelę vandens jėgainę, todėl po pirmos žemės drebėjimo bangos žmonės čia buvo susirinkę krautis telefonų, žiūrėti televizoriaus – jokio signalo, tiesa, nebuvo.

„Viskas grįžo į savo vėžes, bet žmonės labai visko bijo. Bijo, ką reikės daryti, jei vėl bus drebėjimas, kur eiti, kaip gyventi. Jie labai išsigandę. Išskyrus baimes, kitkas grįžta į įprastą ritmą“, – kalba Bh. B. Shivakoti.

Kad iki grįžimo į normalias vėžes toliau nei toli, mano Vihodas Tamangas – kitos vietinės bendruomenės, tamangų, atstovas. Jo žuvusio dėdės našlė gyvena metalinėje būdelėje ir kalba labai mažai. „Norėčiau vėl pradėti verslą, bet turiu finansinių sunkumų. Dabar neturiu jokio pajamų šaltinio ir noriu ko nors imtis“, – sako vyras.

Beje, šio kaimo gyventojai paramos dažnai negauna nebūtinai todėl, kad priklauso kokiai nors labiau diskriminuojamai grupei, – ši vietovė atoki, tad iki kaimo, kur dalijama parama, reikia eiti kelias valandas.

V. Tamangui 27 metai, prieš tai jis turėjo savo motociklų taisymo servisą. „Po drebėjimo buvo paskelbta, kad čia negalima gyventi. Ministrai atskrido su sraigtasparniais, kitaip būtų buvę labai nesaugu. Kalbėjo apie tai, kaip visus žmones iš čia reikia iškelti, tačiau aš esu aktyvus ir mėginu išsaugoti šitą gyvenvietę tokią, kokia ji buvo iki drebėjimo. Čia yra slenkanti uola, ir aš prašau paramos, kad ji būtų sutvirtinta, – pats asmeniškai kalbėjausi su ministrais. Jie vis žada, žada ir nieko nedaro. Tikiuosi, dar padarys, nes ir žmonės, nors labai pamažu, į šitą vietovę sugrįžta – juk investavo į žemes, o kitų neturi“, – sako vyras.

Norint likti gyviems, negalima eiti į pastatus

Pro tylų ir sugriautą kaimą pravažiuoja mašina, gyventojus kviečianti į kultūrinį renginį. Kalinago mokykla į pašiūrę persikėlė po drebėjimo. Mokiniai sako, kad per pamokas šalta, bet netoli gamtos, todėl palanku jos pažinimo pamokoms.

Urmila Aacharya, vaikus mokanti oficialios nepaliečių kalbos, sako, kad dabar vaikus apsisaugoti moko kitaip: „Anksčiau sakydavome, kad, prasidėjus žemės drebėjimui, reikia slėptis po stalu arba po durų ar lango rėmu. Tačiau buvo vienas vaikas, kuris stovėjo lauke, o šalia, verandoje, buvo lova. Jis įbėgo į vidų, kad pasislėptų po lova, bet namas sugriuvo, ir berniukas žuvo. Todėl dabar mokome vaikus ieškoti atviros erdvės.“

Khokanoje esančios Zingo pradinės mokyklos mokytojas Dileepas Kumaras Muharzanis turi savo istoriją: per žemės drebėjimą jo sūnui buvo vos savaitė. Ištrūkti iš nuolaužų jiems ir žmonai pavyko sveikiems. Dabar gyvena laikinoje pašiūrėje, vaikus moko matematikos, iš paramos kursų iš vokiečių sako pirmą sykį išmokęs, kad skausmą išgyventi padeda išsikalbėjimas, todėl nebijo pasakyti: žudo ne drebėjimas – žudo prasta statyba.

„Mokiniai jau tą ne tik suprato, bet it patyrė. O mes tik dar plačiau aiškiname. Paskui buvo dar 150 smūgių, bet per juos jau nežuvo niekas, nes viskas, kas galėjo griūti, jau buvo sugriuvę. Ir mūsų tiesa pasitvirtino – žudo statiniai, o ne žemės drebėjimas. Dabar jau ir nemažai mokinių tėvų tą suprato“, – pastebi D. K. Muharzanis.

Paklaustas, ar įmanoma kaip nors padaryti, kad naktį čia būtų nors kiek šilčiau, jis aprodo stogą, po kuriuo prikaišiota kartono: „Naktimis vis tiek šalta. Miegant reikia apsikloti labai daug sluoksnių. Čia labai skylėta, vėjas prapučia pro skyles. O ryte į vidų teka vanduo. Kai kurie gauna iš organizacijų tokius užvalkalus, kaip palapines, jos geriau padengia stogą, bet toli gražu ne visi.“

Visi, sako D. K. Muharzanis, viskuo rūpinasi patys. Laikinas pašiūres stato ten, kur griuvo jų namas, arba nuomojasi plotelį.

Kol gyvenimas grįš į savo vėžes, užtruks

Į Katmandu geriausia važiuoti motociklu – būtinai užsidengus burną, nes dėl taršos sunku kvėpuoti. Kaip neretai būna Azijoje, nėra nė sekundės, kai kas nors nepyptų. Nuošaliau nuo Thamelio, centrinės sostinės zonos, parduotuvėlę turi Suraj Bhushyal. Kašmyras ir šilkas, tikina jis, čia tikras, o vilna, kaip ir visur, netikra, kad ir ką sakytų kiti pardavėjai.

„Prekyba sekasi ne taip ir blogai. Prieš žemės drebėjimą buvo labai gerai – daug turistų. Dabar truputį krito. Man – truputį, nes aš šiek tiek eksportuoju. Kitiems daug blogiau. Po žemės drebėjimo kai kurie čia, sostinėje, pasipelnė. Jie meluoja, sako, kad griuvo jų namai, prašo draugų Europoje, kad atsiųstų jiems pinigų. Didžiulė problema yra vyriausybė, nesuvaldanti korupcijos“, – pabrėžia parduotuvėlės savininkas.

Jo nuomone, kol gyvenimas grįš į savo vėžes, užtruks: „Čia plaukia pinigai iš visų šalių, bet dažnai čia, sostinėje, Katmandu, ir pasilieka, o neturtingi žmonės kaimuose nieko negauna. Todėl manau, kad atsigauti prireiks labai daug laiko.“

Vienoje iš kavinių sutikta žurnalistė Bhrikuti Rai pastebi, kad Katmandu, lengviau pamiršti žemės drebėjimo padarinius, nes žmonės tebeturi stogus virš galvų, tačiau atokesnėse vietovėse žmonės vis dar gyvena lauke. Žiniasklaida kalba apie drebėjimą, todėl kalba ir žmonės, bet dėl ištikusios politinės krizės labiau šalis išgyvena dėl kuro trūkumo, dėl to, kad žmonės negali pasigaminti maisto, pabrėžia žurnalistė.

„Deja, ši krizė brendo jau seniai, nuo rugpjūčio. O spalį tapo tikrai brutali, kai buvo uždarytos pasienio zonos. Katmandu esame toli nuo protestų, ir žmonės pamiršta, kad politinė krizė ir yra priežastis, dėl ko trūksta kuro. Ją išsprendus, viskas pradėtų grįžti į vėžes. Tie protestai gali kam nors atrodyti kaip atskiras, su niekuo nesusijęs reiškinys. O yra atvirkščiai – politinė krizė neišspręsta, todėl ir trūksta kuro ir būtinųjų prekių“, – teigia Bh. Rai.

Krizė, pasakoja ji, Nepale brendo jau seniai: Nepalo vyriausybė apkaltino kaimyninę Indiją, kad ši paskelbė blokadą: „Indija neigia kaltinimus ir sako, kad dėl atsargų trūkumo kalti madesių protestuotojai Nepale. Protestuojantys madesiai, remiami Indijos, sako, kad yra diskriminuojami naujos konstitucijos – ja, beje, siekiama paremti Nepalo transformaciją iš hinduistinės monarchijos į federalinę demokratiją. Tačiau kai kurios kastos ir vietinės bendruomenės ja nepatenkintos.“

Visus degalus Nepalas importuoja iš Indijos, ir dabar trūksta ne tik jo, bet ir vaistų, be to, blokada apsunkino paramos nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo dalybas. Važiuojant Katmandu gatvėmis, motociklų eilės prie degalinių tęsiasi, regis, be galo – šiandien po 5 litrus galima įsipilti motociklininkams (kai kurie jų eilėje laukia dvi paras). Be galo, regis, tęsiasi ir šaltis, stingdantis laikinų pastogių gyventojus, nors, beje, greitai žiema turėtų pradėti švelnėti.

Be eilių, taršos ir šalčio, dar begalinė atrodo ir viltis, kad netrukus šioje šalyje kas nors pradės tvarkytis ir keistis į gera.

Živilė Kropaitė Nepale lankėsi su Europos Sąjungos fondų remiama organizacija „Minority Rights Group“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close