captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prof. Jonas Grigas. Pesimizmas ar žmonijos išmintis lems ateitį? (radijo paskaita)

Prasidėjus naujiems metams, dauguma mūsų su viltimi žiūri į ateitį. Tačiau netrūksta ir pesimistų, kurie viską mato tarsi pro juodus akinius. Politikai gąsdina tai ekonomikos, tai finansine, tai demografine krize, nors patiems krizė negresia. Mažėja BVP − lietuviams krizė. Pinga nafta − rusams krizė. Kariaujantiems sirams krizė. Lėbaujantiems graikams krizė. Plūsta pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos − europiečiams krizė. Pernelyg lengvabūdiškai vartojame šį žodį.
R. Vilimo (BFL) nuotr.
R. Vilimo (BFL) nuotr.

Visais laikais kai kurie žmonės liaupsino praeitį ir pesimistiškai žvelgė į ateitį. 700 m. pr. Kr. graikų poetas Hesiodas liaupsino auksinę praeitį, kai žmonės „ramiai gyveno ir dirbo savo žemėse, turėdami daug gerų daiktų“, o filosofas Platonas V a. pr. Kr. smerkė raštą, kaip atminties naikintoją. Po tariamo Jėzaus žengimo į dangų pirmame šios eros amžiuje ankstyvieji krikščionys tikėjo, kad jis netrukus grįš gyvųjų ir mirusiųjų teisti, o gyvybė Žemėje baigsis, kaip kad aprašyta Evangelijoje pagal Morkų 13:24-26. Nuo tų laikų apokalipsės (pasaulio pabaigos) pranašysčių niekuomet nestigo.

Ir dabar nemažai žmonių vis dar jaučia nostalgiją vergiškam darbui kolchozuose ir sovietiniuose fabrikuose, kai buvo galima nebaudžiamam vogti, ir peikia dabartį, kai negalima vogti. Filosofas Vytautas Radžvilas straipsnyje „Respublikoje“ (2014-11-07) „Sujauktos sąvokos kaina“ peikia esamą tvarką ir pranašauja liūdną ateitį: „...tarybinio komunizmo dvasiškai, moraliai ir materialiai nustekenta visuomenė ne tik kad neatsigaus ir neatgims, bet priešingai, iš komunizmo paveldėtos negalios tik didės ir bus toliau judama vis gilesnio visapusiško nuosmukio keliu.“ Kalbančius apie vis labiau klestinčią žmoniją kai kas laiko bukapročiais, o tvirtinantys, kad dėl klimato kaitos ar technologijų įtakos gresia katastrofa, gali tikėtis Nobelio premijos. Pesimizmas yra tarsi lietuvių religija. Ir ne tik lietuvių.

Pasaulio knygynai užversti pesimistinėmis knygomis, o radijo bangos dieną ir naktį neša į mūsų namus niūrias žinias apie augantį skurdą, žmonijai gresiantį badą ir epidemijas, visuotinį atšilimą, plonėjantį ozono sluoksnį, rūgštėjančius lietus, greitai pasibaigsiančią naftą ir naudingąsias iškasenas, būsimus karus dėl vandens, gresiantį atominį karą ir po jo atominę žiemą, vandenynų rūgštėjimą ir asteroidų smūgius, kurie gresia mūsų laimei.

Pesimizmo priežastys keičiasi, bet pesimizmas gyvas. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje labiausiai gąsdinta žmonių skaičiaus augimu ir artėjančiu badu, 8-ajame − žemės išteklių išeikvojimu, 9-ajame − rūgščiaisiais lietumis, 10-ajame − mirtinomis pandemijomis, šio amžiaus 1-ajame dešimtmetyje gąsdinama visuotiniu atšilimu. Šios pesimistinės prognozės tai garsiai kildavo, tai tyliai išnykdavo. Tai gal pesimistai neteisūs?

Pesimistai būtų teisūs, jei pasaulis eitų tuo pačiu keliu kaip dabar − žmonijos lauktų nelaimė. Jei visas transportas priklausys nuo naftos (o ji baigsis) − lauktų bėda. Jei žemės ūkis priklausys nuo gėlo vandens, o jo telkiniai išdžius − lauktų badas. Bet pasaulis nebus toks, koks yra dabar. Nuolat kuriamos žinios gimdo naujas technologijas ir suka pasaulio klestėjimo variklį. Žmonija tapo kolektyvine problemų sprendimo bendrija ir jas sprendžia, keisdama savo gyvenimo būdą.

Pesimistų klaida yra manyti, kad ateitis yra didėjanti praeities versija. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą aviacijos inžinieriai manė, kad dėl to, jog dvisparniai lėktuvai buvo stabilesni, manevringesni ir turėjo didesnę keliamąją jėgą, lėktuvai ateityje turės bent 12 sparnų. Šis pavyzdys rodo, kaip smarkiai galime klysti prognozuodami ateitį. Bet ateitį daugiausia prognozavo pesimistai. JAV ekologas profesorius Lesteris Braunas, paskelbęs knygą „Pasaulis ties riba“ pesimistiškai žvelgia į ateitį. Anot jo, jei kinai 2030 m. bus tokie pat turtingi, kaip amerikiečiai, naudos tiek popieriaus, turės tiek automobilių, bus galas visiems pasaulio ištekliams, žmonijai grės badas. L. Braunas neklysta ekstrapoliuodamas dabartį į ateitį, kaip neklydo tie, kurie XIX a. manė, jog 1950 m. Londono gatvėse bus 3 metrų storio sluoksnis arklių mėšlo. Neklydo ir kompiuterių firmos IBM įkūrėjas Tomas Vatsonas, 1943 m. pasakęs, kad pasaulinė rinka tėra tik 5 kompiuteriams, ir „Digital Equipment Corporation“ įkūrėjas Kenas Olsonas, 1977 m. pasakęs, kad nėra pagrindo kam nors norėti turėti kompiuterį savo namuose, kai kompiuteriai svėrė toną ir kainavo labai daug. Neklydo ir Anglijos vyriausybės patarėjas kosmoso klausimais prieš pat „Sputniko“ paleidimą 1957 m., kad kosminės kelionės yra „visiška nesąmonė“. Tiesiog pasaulis greitai pasikeitė. Ir popierius, ir nafta ateityje bus naudojami taupiau arba pakeisti kažkuo kitu, o žemė bus naudojama produktyviau ir leis kinams, indams ir net afrikiečiams klestėti. Mačiau, kaip nuo mano pirmojo apsilankymo prieš 25 metus Indijoje ši šalis neatpažįstamai pasikeitė.

Pesimistų buvo visada. Garsus XVII a. škotų ekonomistas Adamas Smitas  rašė, kad retai praeina penkeri metai, per kuriuos nebūna atspausdinta knyga, įrodinėjanti, kad turtai sparčiai senka, žemės ūkis blogėja, gamyklos griūva. XIX a., pramonės revoliucijos laiku, pesimistai į kuliamąsias mašinas žiūrėjo panašiai, kaip XX a. pabaigoje žiūrėjo į genetiškai modifikuotus pasėlius. Jie skelbė, kad dėl pravažiuojančių traukinių kumelės neišnešios kumeliukų. O Anglijos laikraštis „Quarterly Review“ rašė: „Kas gali būti absurdiškiau ir juokingiau už garvežius, važiuojančius dvigubai greičiau už pašto karietas?“ 1830 m. anglų poetas Robertas Sautis knygoje „Thomas More: Colloquies on the Progress and Prospects of Society“ pranašavo gresiančias kančias, badą ir marą, jam ateitis atrodė tik niūresnė. Nuo tada kas dešimtmetį pasaulyje subręsdavo naujas pesimistų derlius, nors europiečių gyvenimo lygis vis kilo, elektros energija, automobiliai, vidaus tualetai, vakcinos ir daugybė kitų naujovių gerino žmonių gyvenimą. Bet intelektualai kaip apsėsti gąsdino artėjančiu nuosmukiu, moraliniu visuomenės žlugimu ir nelaimėmis. 1899 m. JAV patentų biuro pareigūnas Čarlzas Diuelas sakė: „Viskas, ką galima išrasti, jau išrasta.“ Pažanga turėjo sustoti.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Henris Adamsas knygoje „The Education of Henry Adams“ (1918) pranašavo „galutinį, kolosalų, kosminį civilizacijos žlugimą.“ Autoritariniai režimai Rusijoje, Vokietijoje, Italijoje bei fašizmo ir komunizmo įsigalėjimas ir jų sukeltas Antrasis pasaulinis karas pražudė dešimtis milijonų žmonių. Tačiau tie europiečiai, kurie sugebėjo išgyventi, dar iki 1950 m. greičiau nei bet kada anksčiau tapo ilgaamžiškesni, turtingesni ir sveikesni. Po 1950 m. Europoje, išskyrus komunizmo pavergtas tautas, išaušo auksiniai taikos, klestėjimo ir technologinės pažangos laikai. Gal pesimistai išnyko? Deja, ne.

Britų rašytojas Džordžas Orvelas 1949 m. išleido romaną „1984-ieji“, kuriame žadėjo vieną nelaimę po kitos: aplinkos užterštumą, žmonių skaičiaus sprogimą ir badą, ligas, smurtą, atominį karą, civilizacijos chaosą ir kerštingų technologijų sukeltą pasaulio pabaigą. Vis dėlto baigėsi Šaltasis karas, iširo sovietų imperija, 30 proc. sumažėjo išlaidos ginklavimuisi, trys ketvirtadaliai raketų atominių galvučių buvo išardytos ir perdirbtos į kurą Amerikos atominėms jėgainėms. Tikriausiai tai tik trumpalaikė sėkmė, bet vis dėlto pasaulis tapo saugesnis, bent jau Europoje. XX a. pabaigoje skurdas, alkis, ligos ir neraštingumas nyko sparčiausiai per visą žmonijos istoriją. Tačiau šiuolaikinė karta, kuri labiau už bet kurią kitą istorijos kartą mėgaujasi taika, laisve, laisvalaikio malonumais, išsilavinimu, medicina, kelionėmis po pasaulį, kino filmais, kompiuteriais, televizija ir mobiliaisiais telefonais, vos pasitaikius menkiausiai progai puola į neviltį. Net pasižvalgius pasaulio oro uostų knygynuose negali nepastebėti, kaip įžūliai rėkia gražiais viršeliais knygos, kurios tvirtina, kad pasaulio padėtis siaubinga, ji vis blogėja, kad pasiektas lūžio į katastrofą taškas. Net geros naujienos skelbiamos kaip blogos − kad produktų gausa prekybos centruose tvirkina, gadina ir klaidina žmones, kad jie negali visko, ko nori išsirinkti. K. Marksas verkšleno, kad kapitalizmas „nuskurdina proletariatą“, dabar pesimistai verkšlena, kad kapitalizmas verčia darbininkiją be saiko vartoti. Atėjęs į „Akropolį“, nematau žmonių, kenčiančių dėl to, kad jie negali išsirinkti. Dideli pesimistai kažkodėl yra prancūzai, nors jie gyvena nepalyginamai geriau nei kai kurios Azijos, Artimųjų Rytų ir Afrikos tautos.

Bene ilgiausią istoriją turi visuotinio bado pranašavimas. Bet apogėjų jis pasiekė 1967−1968 m., kai buvo išleistos dvi pasaulyje itin nuskambėjusios knygos. Pirmoji Viljamo ir Polo Padokų „Badas, 1975“, kurioje jie tvirtino, kad populiacijos ir maisto susidūrimas yra neišvengiamas, kad Haičio, Egipto ir Indijos išgelbėti nebegalima ir šios šalys turi būti paliktos badauti. Bet Indijoje įvyko „žalioji revoliucija“ ir ji ne tik nebadauja, bet tapo net maisto prekių eksportuotoja. Kitoje knygoje „Populiacijos bomba“ Paulius Erlichas rašė, kad „aštuntajame dešimtmetyje šimtai milijonų žmonių mirs badu ir niekas nebepadės išvengti esminio mirštamumo padidėjimo pasaulyje“. Anot jo, masinė mirtis neišvengiama ir jau čia pat, o žmonių skaičius pasaulyje sumažės iki 2 mlrd. Bet žmonių skaičius tik didėjo ir maisto parduotuvėse gausėjo. Net „Romos klubo“ ataskaitoje „Augimo ribos“ teigiama, kad iki 1992 m. augantis vartojimas gali išeikvoti pasaulio aukso, vario, alavo, cinko, naftos ir gamtinių dujų išteklius ir ateinančiame šimtmetyje sužlugdyti civilizaciją. Tačiau ataskaita neįvertino technologinių permainų, keičiančių pasaulį, kūrimo greičio ir masto. Todėl apie 7,5 mlrd. žmonių šiandien gali gyventi mūsų planetoje gerėjant jų sveikatai, kaip niekada gausiai aprūpinami kokybišku maistu, ilgėjant gyvenimo trukmei, esant švaresniam orui, didėjant miškų plotams ir tik todėl, kad pasikeitė technologijos: vario kabelius keičia stiklo pluoštai, popierių − elektronai, daugelį darbų − kompiuteriai, robotai ir programinė įranga.

1970 m. žurnalas „Life“ skelbė, kad „per dešimtmetį miestų gyventojai turės pradėti nešioti dujokaukes, kad išgyventų užterštame ore. Iki 1985 m. oro tarša perpus sumažins Žemę pasiekiančios saulės šviesos kiekį.“ 1980 m. vykstant į Japoniją rusai gąsdino, kad Tokijuje žmonės gatvėmis vaikšto su dujokaukėmis. Iš tikrųjų ten oras buvo švaresnis nei Vilniuje. Technologijos oro kokybę labai pagerino. 1984 m. vokiečių žurnalas „Stern“ skelbė, kad trečdalis Vokietijos miškų jau išnykę, kad iki 1990 m. išnyks visi spygliuočiai, kad iki 2002 m. miškų išvis nebeliks, kad juos išnaikins rūgštūs lietūs. O kas įvyko? Europos miškų biomasė padidėjo, o Švedijos vyriausybė pripažino, kad azoto rūgštis yra trąša, spartinanti medžių augimą. Žinoma, kai kur miškai nyko dėl senumo, kenkėjų ar vietinės taršos.

Nepasiteisino ir Džeremio Rifkino pranašystės, kad biotechnologijos kelia pavojų „viską sunaikinti taip, kaip atominis holokaustas“. Rezultatas pasirodė priešingas − buvo sukurtos gyvybę gelbstinčios technologijos. Buvo pliekiami dirbtinio apvaisinimo pradininkai, tačiau jų išradimas atnešė daug laimės milijonams bevaikių porų. Buvo nerimaujama dėl genų inžinerijos, o neseniai Mokslų akademijoje Kipro Sveikatos apsaugo ministras pasakojo, kaip genetikos pasiekimai leidžia gydyti net dar negimusių vaikų genetines ligas. Suvaldytos tapo pesimistų gąsdintos AIDS, gripo (1918 m. gripo virusas H1N1 pražudė 15 mln. žmonių), Ebolos ir kitos epidemijos. Daugelio ligų išnaikinimas ateityje yra reali perspektyva.

Dabar daug rašoma apie žmonijai gresiantį klimato atšilimą ir temperatūros padidėjimą šiame šimtmetyje (3−6 °C). Velso princas 2009 m. pasakė, kad žmonijai liko 100 mėnesių imtis būtinų priemonių, kad išvengtų nepataisomo klimato bei ekosistemos žlugimo. Tačiau Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija numato, kad pasaulis šiame šimtmetyje patirs tokį ekonominį augimą, kad šimtmečio gale žmonės vidutiniškai bus 4−8 kartus turtingesni, nei esame dabar, ir galės prisitaikyti prie klimato kaitos. Pasaulis bus šiltesnis ir turtingesnis. Šiluma pagerina derlių šaltuose kraštuose, o padidėjęs lietaus kiekis ir anglies dioksido padidėjimas − sausuose. Žmonėms reikės dirbti mažiau žemės, kad išsimaitintų. Žinoma, didės uraganų ir kitokių klimato kaitos sukeltų nelaimių. Bet uraganų padaryta žala labiau priklauso nuo turto ir oro prognozių nei nuo vėjo greičio. 2007 m. aukščiausios kategorijos uraganas smogė gerai pasirengusiam Jukatanui ir nieko nepražudė, o kitais metais panašus uraganas prastai pasirengusioje Birmoje pražudė 200 tūkst. žmonių. Dėl visuotinio atšilimo maliarija, erkių platinamos ir kitos tropikų ligos plinta į šiaurę. Bet pagal vieną tyrimą nutukimas pražudo dvigubai daugiau žmonių nei klimato kaita. Net jei klimatas atšils tiek, kiek pranašaujama, dauguma žmonių bus tokie turtingi, kad išgalės kažko dėl to imtis. Tačiau žiniasklaida, mintanti iš bauginančių straipsnių, pesimistus laiko išminčiais.

Labiau tikėtina, kad žmonių ir ekosistemų gerovę pagerins šiltesnis ir turtingesnis pasaulis nei šaltesnis ir skurdesnis. Klimato kaita labiausiai smogs neturtingiesiems. Bet jie labiausiai kenčia ir dėl didelių energijos kainų šaltesniame klimate. Kad ekonomika nesustotų, reikia daugybės vatų energijos, o jų pagrindinis šaltinis yra iškastinio kuro deginimas, kuris šildo klimatą. Bet atominė, biokuro, vandens, vėjo, saulės energija yra daug brangesnė. Tikėtina, kad ateityje saulės šviesos pagalba išgausime vandenilį tiesiogiai iš vandens kopijuodami fotosintezę ir jį deginsime, panaudosime kitas technologijas ir spartėjanti klimato kaita sustos ir šio amžiaus gale pasaulis gyvens geriau nei dabar.

Nesibaigia dejonės, kad šiuolaikinis jaunimas yra neraštingas, savanaudis, trokštantis viską gauti veltui, per daug įnikęs į kompiuterius ir mobiliuosius telefonus, kurie jaunimą atbukina ir palieka be moralės, vaizduotės ir pasekmių suvokimo. „Dabar jaunimas...“ − dūsauja seneliai. Tačiau jaunimas elgiasi pagal tas taisykles, kurias jam sukuria suaugusieji, visuomenė. Vaiko, kuris į mokyklą atsineša mobilųjį telefoną ar kompiuterį, kuris klasėje žinutėmis ar elektroniniais laiškais bendrauja su draugais gal net kitame žemyne, negalima mokyti taip, kaip aš buvau mokomas. Jei švietimo sistema ir mokytojai nesugeba keistis − tai jų bėda. Vyksta amžinas gyvenimo ciklas, amžinas konfliktas tarp kartų ir laipsniškas šių konfliktų sprendimas. Aš dažnai stebėjausi, kokie žinių trokštantys vaikinai ir merginos ateina į Vilniaus universitetą, turintys daug daugiau informacijos ir patirties nei mano studijų laikais. Niekuo nėra ypatingas šiuolaikinis jaunimas. Jis kuria verslą, daugiau mokosi ir dirba sudėtingesnius darbus nei bet kuri kita karta. Jonizuojančios radiacijos dozė, kurią jaunimas dabar gauna dėl ginklų bandymo ir nelaimių atominėse jėgainėse, yra 90 proc. mažesnė, nei mes gavome 7-ajame dešimtmetyje rusams sprogdinant atomines bombas atmosferoje Naujojoje Žemėje, ir sudaro mažiau nei 1 proc. natūralios gamtinės radiacijos fono.

Pesimizmas gimdo kolektyvinį nenorą tikėti, kad gyvenimas gerėja. Tačiau sau žmonės to netaiko. Jie mano, kad gyvens ilgiau, daugiau keliaus, patys, jų vaikai ir vaikaičiai išliks sveiki. Nors asmeniškai žmonės yra optimistai, visuomeniškai jie − pesimistai, į visuomenės ir žmonijos ateitį jie žiūri niūriai. Ir taip yra todėl, kad žmonės bijo rizikuoti − intuityviai daug labiau bijo prarasti pinigų, nei nori tą pačią sumą laimėti. Pesimizmo genai gali būti dažnesni už optimizmo genus. Vyresni žmonės pesimistiškesni ir labiau paniurę. Iš to pelnosi žiniasklaida ir kai kurios organizacijos, išnaudodamos žmogaus prigimties pesimizmą. Jokia labdaros organizacija negauna pinigų skelbdama, kad gyvenimas gerėja. Joks žurnalistas neatsiduria pirmajame laikraščio puslapyje rašydamas apie gerėjantį gyvenimą. Gera naujiena nėra naujiena, todėl žiniasklaida mėgaujasi straipsniais apie įvykusias ar artėjančias nelaimes. Vienintelis būdas nugalėti pesimizmą būtų užprogramuotas žmogaus prigimties pakeitimas. Kol žmonės dauginsis lytiniu būdu, ir kiekviena nauja karta viską pradės iš pradžių, kiekvienas kūdikis pradės savo gyvenimą su paveldėtais polinkiais ir instinktais, susiformavusiais technologiškai labiau atsilikusiais laikais. Todėl visada bus teisingas posakis: „Mano laikais viskas buvo kitaip.“

Penki Lietuvos profesoriai knygoje „Nerimas“ (2012) nagrinėja grėsmes Lietuvai ir jų pasekmes. Tas nerimas, anot Viktorijos Daujotytės, kyla todėl, kad „žmogaus pasaulis yra trapus. Trapus iš pačios savo esmės − iš žmogaus pažeidžiamumo, laikinumo. Iš bejėgiškumo gamtos stichijų akivaizdoje. Iš nedidelių galimybių protingai susitvarkyti gyvenimą, sukurti gerai veikiančias demokratines struktūras.“ O filosofas Arvydas Šliogeris labai pesimistiškai piešia Lietuvos ateitį. Jis mano, kad „Lietuva dabar panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies“, t. y. jos greitai nebeliks. Jam atrodo, kad didelis blogis yra globalizacija, tarsi Lietuva turėtų atsitverti nuo sparčiai kintančio pasaulio, kaip atsitvėrė Šiaurės Korėja. Bet kuo ji virto atsitvėrusi − gerai žinome. A. Šliogeris sako: „Globalizacijos malūnas beabejotinai sumals į kosmopolitinius miltus ne tik Lietuvą“. Pasaulis šiame šimtmetyje neatpažįstamai pasikeis, bet niekas nenorėtų, kad žiemą vėl važinėtume rogėmis ir sėdėtume prie žibalinių lempų, kaip mano vaikystės laikais. Profesorius didžiausią blogį įžiūri žiniasklaidoje, kurią vadina Ekranu. Cituoju jo mintį: „Ekrano ideologija atvirai arba slapčia siekia vienintelio tikslo − pavergti žmogų, visiškai kontroliuoti visuomenės gyvenimą, ištirpdyti individą neartikuliuotoje hoministinėje pliurėje, jį dezorientuoti ir demoralizuoti. ...Vienintelis būdas nebūti nušluotam informacijos lavinos ar nebūti prarytam informacinio melo drakono − sunaikinti Ekraną, „kuris dar formuoja ir netikrą visuomenės elitą ‒ teigia Šliogeris. Šliogeris mano, kad „apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvūs, godūs, klastingi, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos.“ Mūsų žiniasklaida daugiausia skleidžia ne tas žinias, kokių ir aš norėčiau, bet ją reikia taisyti, o ne sunaikinti.

Ne tie žmonės Lietuvoje vadinami ir elitu. Kad Lietuva išliktų, anot A. Šliogerio, turi būti „įsteigtas aristos ugdymo universitetas, nepriklausomas nuo dabartinės pseudouniversitetinio pseudomokslo ir pseudomokymo sistemos, nes masinis aukštasis mokslas tuos pseudouniversitetus pavertė diplomuotų tamsuolių konvejerinės gamybos fabrikais. [...] Mano paties liūdna patirtis rodo, kad dabartiniai pseudouniversitetai tik prisideda prie masinės demoralizacijos. [...] Jeigu toks aristos universitetas nebus įsteigtas, galima ramiai tarti, kad po penkiasdešimties metų Lietuvos vardu vadinama bendruomenė nebeegzistuos.“ Iš dešimčių Vakarų ir Rytų šalių universitetų, kuriuose teko lankytis, daugelyje jų plėtoti bendrus mokslinius tyrimus, Vilniaus universitetas nėra blogesnis, o jame plėtojamas mokslas tikrai nėra pseudomokslas, jei kasmet keli šimtai mokslinių straipsnių skelbiami geriausiuose pasaulio žurnaluose, jei mūsų mokslininkai kaip lygūs tarp lygių plėtoja bendrus mokslo projektus su dešimtimis pasaulio universitetų. Ir Lietuvos vardu vadinama bendruomenė tik tobulės. 200 metų panašus pesimizmas dominavo knygose ir laikraščiuose, nors dažniau teisūs buvo optimistai. Nors pesimistai nieko nesukūrė, tačiau jie yra liaupsinami ir apdovanojami, o jų padarytos klaidos pamirštamos.

Ar filosofų pesimizmas nėra pavojingas? Gali būti, nes šiuolaikiniai filosofai dažnai vadovaujasi ne mokslo žiniomis, o nuojauta. Užuot jautę, kad esame prie naujo nuostabaus žemyno, kupino perspektyvų ir galimybių slenksčio, jie jaučiasi taip, tarsi būtų perpildytoje Titaniko gelbėjimosi valtyje šaltoje audringoje jūroje, kovodami dėl galimybės pasilikti valtyje ir pasirengę neleisti į ją įlipti kitiems skęstantiesiems. Kas bus tada, jeigu jų minčių įtakoje žmones dėl ateities pasaulio apims nevilties, baimės ir įtarumo košmarai, jeigu žmonėms įteigsime, kad valdymą perims veltėdžiai, plėšikai ir apgavikai, jeigu bus vadovaujamasi tik išgyvenimo principu, o teisybė bus tik stipriųjų pusėje? Nuojautos pavojingesnės už idėjas, nes jos nepasiduoda racionaliam įvertinimui. Jei mūsų pasaulį apimtų tokios pesimistų nuojautos, tai viskas, ką jos gali sukelti, gali tapti tikrove. Ne globalizacija ar žiniasklaida kelia pasauliui pavojų, o tai, kad mes neracionaliai elgdamiesi atsidūrėme prie ekologinės krizės slenksčio, nesuvokdami, kaip prasmingai gyventi tausojant išteklius, kad neturime kosmologijos, suteikiančios gyvenimui prasmę. Tai ar reikėtų klausyti pesimistų?

Kartais reikėtų. Pavyzdžiui, gąsdinimai dėl plonėjančio ozono sluoksnio šiaurinėse platumose padėjo uždrausti chloro ir fluoro karbonatų išmetimą į atmosferą, nors ultravioletinės spinduliuotės, praeinančios pro ozono sluoksnį, intensyvumas čia nesiekia net 0,02 proc. spinduliuotės, kurią patiria tropikų žmonės. Be to, naujausi tyrimai rodo, kad kosminiai spinduliai yra svarbesnė ozono skylės priežastis nei chloras. Yra ir akivaizdžių priežasčių, dėl kurių verta nerimauti − transporto kamščiai miestuose, žmonių nutukimas ir kitos, bet jos yra dėl mašinų ir maisto gausos ir mūsų protėviai būtų tik pasijuokę iš jų. Ne kartą žmonija per mažai įsiklausė į intelektualų nerimą, pavyzdžiui, dėl komunizmo, fašizmo ir „Al-Qaedos“ grėsmės, ir brangiai sumokėjo. Sumoka ir už nepamatuotą optimizmą. Mano karta brangiai sumokėjo, klausydama mitų apie brandų socializmą, šviesų komunizmo rytojų ir kapitalizmo grėsmę. Panašiais mitais ir dabar maitinama rusų tauta. Dar pasaulį alina kenkėjai, kurstantys karus, reikalaujantys tautų paklusnumo, kuriantys biurokratijas, valdžios elitas, lobstantis kitų žmonių sąskaita ir sukčiaujantis ir taip didinantis pesimizmą. Nepaisant to, kolektyvinis žmonijos intelektas pasiekė precedento neturintį lygį.

Pranašauti ateitį remiantis prielaida, kad nevyks mokslo ir technologijos pažanga, ir regėti ją siaubingą, − nedidelė gudrybė. Ateitis iš tikrųjų būtų liūdna, jeigu liautųsi atradimai ir išradimai arba pasaulį užvaldytų kokia nors kvaila idėja, kaip kartais užvaldo tik kurią nors šalį. Niekam tikę vadai vis dar gali sugriauti Žemės klestėjimą. Kol kas jie veikia lokaliai, bet vienas iš jų, sužlugdęs savo šalį, gali pradėti veikti globaliai. Tuo labiau, kad Europa kol kas išgyvena ne tiek ekonominius, kiek socialinius, moralinius ir politinius sunkumus. Ne globalizacija ar žiniasklaida, o suplanuotas ar atsitiktinis atominių ginklų panaudojimas kelia didžiausią šio šimtmečio pavojų žmonijai. Nuostabu, kad jau daugiau nei 60 metų jie nenaudojami, bet laikrodis tiksi, jis rodo vos keletą minučių iki dvyliktos. Bet pesimistai gąsdina viskuo, net tuo, kad į Saulės sistemą įskries dar viena žvaigždė (tokia tikimybė tolimoje ateityje yra), kuri sukels gravitacijos sumaištį ir į Saulės sistemos vidų pasipils kometų lietus.

Mūsų, kaip biologinės rūšies esminė problema yra ta, kad, norint išsaugoti tai, ką turime, reikia visą laiką keistis. Todėl labiau tikėtina, kad klestint žmonių ir idėjų mainams ir specializacijai, Žemėje toliau vystysis kultūra, tobulės technologijos, nyks skurdas, atsitrauks ligos, plis laisvė, gerės aplinka, klestės pažinimas ir daugės laimės. Elektroninė revoliucija suteiks naują formą įvairiai veiklai − atsiras nauji bendruomeniniai ryšiai, nauji virtualūs santykiai, naujos švietimo formos, nauji medicinos pagalbos teikimo būdai, nauja politinė tikrovė ir net naujos karo formos. Daugelis dalykų bus tvarkoma pirštu palietus ekraną arba mintimis, perduodamomis per implantuotą kaukolėje lustą. Namai taps elektronikos zonomis, kuriose apšvietimas, šildymas, maisto gaminimas, signalizacija, ir visą sieną dengiantis televizoriaus ekranas bus valdomi balsu ar mintimis, o patys namai bus valdomi robotų. Technologijos atsineš ir pažeidžiamumą bei riziką. Ir aš ne kartą rašiau, kad kai kurios moderniosios technologijos, pavyzdžiui, mobiliųjų telefonų, belaidžio interneto kompiuterių elektromagnetiniai impulsai arba asbestas, nanodalelės ir kai kurie cheminiai gaminiai gali pakenkti žmogui ir reikia vengti jų pernelyg didelio poveikio. Rašiau ne dėl pesimizmo, o skleidžiau mokslo jau įrodytas tiesas.

Naujausia informacijos priemonė − internetas − tapo mūsų langu į pasaulį ir save, formuoja tai, ką ir kaip matome, jis mus keičia kaip individus ir visuomenę, skleidžia žinias ir blogybes į nervų sistemą. Kompiuterio ekranas jau daugelį iš mūsų valdo. Internetu apsiperkame, apmokame sąskaitas, rezervuojame bilietus, siunčiame sveikinimus, skaitome ir rašome elektroninius laiškus. Internetas tapo universaliąja priemone informacijos, plūstančios per akis ir ausis į smegenis. Jis teigia stulbinamą naudą žmonijai, surenka ir sutelkia žinias bei idėjas, pasklidusias po pasaulį taip plačiai, kad vargu ar kas kitaip galėtų jomis pasinaudoti. Žinoma, internetas neigiamai veikia sugebėjimą susitelkti ir mąstyti. Kai kas liovėsi skaityti knygas, neteko kantrybės ilgiems argumentams, visą norimą informaciją nori ir gali gauti kuo greičiau. Todėl pasikeitė mąstymas. Žmonės priprato prie interneto teikiamų paslaugų ir tapo nuo jų priklausomi. Kinta smegenų funkcionavimo būdas. Smegenys reikalauja peno, kokį teikia internetas, ir kuo daugiau jas maitini, tuo darosi alkanesnės − trokšta patikrinti elektroninį laišką, „paguglinti“. Internetas verčia mus panašiais į didelės spartos duomenų apdorojimo mašinas. Netenkame senųjų smegenų. Nuolatinis keitimasis, sudėtingumo didėjimas (atomai integruojasi į molekules, molekulės į ląsteles, ląstelės į organizmus, šie darosi vis sudėtingesni), kolektyvinis ir kaupiamasis intelektas suka klestėjimo variklį. Informacija yra produktas. Kuo daugiau informacijos galime pasiekti ir kuo greičiau pajėgiame išgryninti jos esmę, tuo produktyvesniais mąstytojais tampame. Todėl nesuprantamas filosofo Šliogerio noras „sunaikinti Ekraną“. Tuo labiau, kad pasaulio knygos sparčiai skaitmenizuojamos ir tikėtina, kad Google bus didžiausios pasaulio bibliotekos savininkė, o jos skaitmenizuotos knygos internetu akimirksniu pateks į kiekvieno internetą turinčio vartotojo ekraną.

Žmogus sukūrė tokį gyvenimo patogumą ir prabangą, kurių jokios kartos neįsivaizdavo. Jis kolonizavo kiekvieną gyvenamą Žemės kampelį ir ištyrinėjo negyvenamą, pakeitė pasaulio vaizdą, genetiką, cheminę sudėtį, apsupo save ypatingais atomų dariniais, vadinamais technologijomis, kuriais nuolat kintame, atradinėjame. Intelektas tapo kolektyvinis ir kaupiamais, įvyko idėjų evoliucija, idėjos susitinka ir poruojasi. Jungtinių Tautų duomenimis, per 50 m. skurdo lygis sumažėjo labiau nei per ankstesnius 500 m., daugiau nei 90 proc. tų, kurie laiko save vargšais, turi elektrą, vandentiekį, šaldytuvą, televizorių, telefoną, automobilį. Vidutinis lietuvis su šiandieninėmis pajamomis tik prieš 50 metų būtų turtingiausias žmogus, bet už jokius pinigus nebūtų galėjęs nusipirkti interneto ar mobilaus telefono. Mainai, specializacija ir darbo pasidalijimas leidžia dirbti mažiau ir turėti daugiau. Vos mostelėjęs ranka ar paskambinęs telefonu galite gauti daugiau, nei būtų suteikę 500 faraono tarnų. Žmogus pertvarko pasaulio atomus, elektronus ir fotonus taip, kad užmojai virsta galimybe. Šiame amžiuje tapsime panašūs į dievus, galėdami mintimis valdyti pasaulį, skaityti kitų mintis, minties galia judinti daiktus, keisti pasenusius organus dirbtiniais ir net kurti tokias gyvybės formas, kokių Žemėje nebuvo. Tų galių, primenančių dieviškąsias, suteikia mokslas. Daugelis žmonių dabar nešioja savo kišenėje didesnę skaičiavimo galią nei prieš porą dešimtmečių ji būtų tilpusi ant stalo. Klavišo paspaudimu ji sujungia tolimiausias pasaulio dalis. Mokslas ateitį paverčia dabartimi. Todėl manau, kad ateitį lems ne pesimizmas, bet kolektyvinis žmonijos intelektas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...