captcha

Jūsų klausimas priimtas

Karas, kuriame gimė Vasario 16-oji (radijo paskaita)

Istorinė atmintis ir istorinė savimonė yra itin reikšmingi tautos, visuomenės ir valstybės tapatybės formavimo instrumentai. Dėl jų globaliame XXI amžiaus pasaulyje, kuris jau beveik totaliai pajungtas rinkos ir pelno dėsniams, kol kas dar išlieka tautos ir nacionalinės valstybės. Tikriausiai galima pasakyti dar daugiau, kad istorinė atmintis ir istorinė savimonė, mūsų laikais yra beveik paskutinis bastionas, kuris dar priešinasi politinei ir kultūrinei globalizacijai.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Istorinė atmintis ir istorinė savimonė yra itin reikšmingi tautos, visuomenės ir valstybės tapatybės formavimo instrumentai. Dėl jų globaliame XXI amžiaus pasaulyje, kuris jau beveik totaliai pajungtas rinkos ir pelno dėsniams, kol kas dar išlieka tautos ir nacionalinės valstybės. Tikriausiai galima pasakyti dar daugiau, kad istorinė atmintis ir istorinė savimonė, mūsų laikais yra beveik paskutinis bastionas, kuris dar priešinasi politinei ir kultūrinei globalizacijai.

Globalizacijos paveiktame, postmoderniame pasaulyje keičiasi ir istorijos vieta. Istorija tampa ne tik tradicine humanitarine disciplina, kuri valdo praeitį, bet tam tikra prasme ir jėga, kurios rankose ir valdžia ateičiai. Kitaip tariant, kokia bus mūsų visų ateitis šiandien žymia dalimi taip pat sprendžia istorija. Tiksliau tariant, sąmoningai, valingai kuriama, kreipiama ir naudojama mūsų istorinė atmintis. Kas valdo informaciją, ir sėkmingai kuria informacinius laukus, mitus ir paradigmas, tame tarpe ir istorinius-istoriografinius, tas turi perspektyvą valdyti pasaulį, tapti planetos šeimininku. Istorinės atminties užvaldymas, jos modeliavimas ir tikslingas, sėkmingas įdiegimas tautos į istorinę savimonę ženkliai padidina valstybės ir visuomenės struktūrinę galią bei konkurencingumą globaliame pasaulyje. Ir ne tik intelektualiniu-humanitariniu, bet ir ekonominiu-politiniu aspektu. Istorinės atminties, kaip vienos iš esminių informacinio pasaulio paradigmų svarbą gerai atskleidžia šiuolaikinis viešasis diskursas, kuriame tokios sąvokos kaip „žinių ekonomika“, „žinių visuomenė“, „informacinis kolonializmas“, „informacinė revoliucija“, „informacinės teritorijos įsisavinimas/užkariavimas“, „strateginių informacijų susidūrimas“ naudojamos greta definicijų „istorijos užkariavimas“ ar „istorinių atminčių karas“.

Kita vertus, svarbu ir tai, kad krikščioniškoje civilizacijoje individuali ir kolektyvinė istorinė atmintis ir istorinė savimonė dažnai funkcionuoja kaip tautos, šalies ir valstybės tam tikras ekvivalentas ar saiko matas, kuris atskleidžia jų išsivystymo civilizacinį lygį. Istorija ir istorinė atmintis suteikia prasminį-vertybinį turinį tokioms kategorijoms ir definicijoms kaip tauta, tautiškumas, valstybė, pergalė, pralaimėjimas, garbė, išdavystė. Formuoja asmenybės ir tautos kultūrinį identitetą. Unikalios kolektyvinės istorinės patirties susiformavimas ir atminimas asmenybei ir tautai leidžia susivokti globaliame pasaulyje, atsirinkti vertybes, kurti egzistencines strategijas. Jei per tokią prizmę nešališkai pažvelgsime kaip Didysis 1914–1918 m. karas (kitaip – Pirmasis pasaulinis) funkcionuoja lietuvių istorinėje atmintyje – kolektyvinėje ir individualioje – tai pamatysime išties nevienareikšmius dalykus. Viena vertus, dalies istorinių faktų, įvykių ir procesų visišką išsitrynimą iš lietuvių istorinės atminties. Kita vertus, kai kuriais atvejais gana įdomias faktų ir istorinės atminties simbiozes ar metamorfozes.

Pirmas dalykas, kurį vertėtų akcentuoti yra tai, jog Didysis karas (Pirmasis pasaulinis) lietuvių istorinėje atmintyje ir šių dienų Lietuvos viešojoje erdvėje akivaizdžiai užima neproporcingą, ypatingai menką vietą. Šių dienų lietuvių istorinė individuali ir kolektyvinė atmintis bei istorinė savimonė labai menkai, blankiai ir paviršutiniškai suriša du itin reikšmingus XX a. Lietuvos politinei istorijai faktus: 1914 rugpjūtį  – 1918 m. lapkritį vykusį Didįjį  karą ir 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Daugeliu atvejų (ypač viešojoje erdvėje ir kolektyvinėje istorinėje atmintyje) iš esmės lieka neįsisąmoninta istorinė, istoriosofinė tiesa, kad Didysis karas, tiksliau tariant, permaininga jo raida ir nevienareikšmiai rezultatai ne tik esmingai formavo XX a. pradžios lietuvių politinį pasaulį, politinę filosofiją, bet de facto atnešė Lietuvai laisvę. Kad Didysis karas, Vasario 16-oji ir Nepriklausomos nacionalinės lietuvių valstybės atgimimas istoriškai, faktografiškai ir logiškai yra neatskiriami dalykai.

 Nors Vasario 16-oji kaip svarbiausia, pagrindinė modernios Lietuvos Respublikos nacionalinė šventė iškilmingai buvo minima tarpukaryje 1928–1940 m. ir dabar minima nuo 1989-ųjų, tačiau tai progai skirtuose minėjimuose, oficialių asmenų kalbose dėmesys Vasario 16-osios Akto politiniam kontekstui ir diskursui beveik neskiriamas. Formuojamas ir formuojasi keistas istorinis pasakojimas, mistinis „didysis naratyvas“, kuriame daug vietos skiriama Vasario 16-osios Aktą paskelbusiai Lietuvos Tarybai, jos asmenybėms – signatarams, tačiau beveik neminimos painios ir permainingos Lietuvos Tarybos atsiradimo ištakos, neakcentuojamas Lietuvos nacionalinės valstybės atgimimo kontekstas. Kitaip tariant, vietos Didžiajam karui lietuvių istorinėje atmintyje ir vaizduotėje beveik ir nepaliekama. Tokia situacija žalinga trigubai: 1)  formuojasi gana neadekvati ir selektyvi, savotiškai cenzūruota mūsų visų istorinė atmintis apie lietuviškojo valstybingumo genezę ir atgimimą XX a. pradžioje; 2) nusižengiama istorinės atminties etikai; 3) tendencingai pakreipta istorinė atmintis neprisideda prie dabartinės mūsų politikos išminties ir racionalumo.

Vienoje trumpoje paskaitoje nuosekliai perteikti Didžiojo karo metų visą lietuvių politinį pasaulį ir 1918 m. Vasario 16-osios Akto politinę genezę bei kontekstą – neįmanoma. Todėl pabandysiu tik labai fragmentiškai, tiesiog tam tikrais istoriniais dygsniais atgaminti ir gerbiamai auditorijai priminti tuos istorinius momentus, kurie gana reikšmingi, tačiau, nežiūrint to, mūsų istorinėje atmintyje labai blankūs arba jau visiškai išsitrynę. Norint suvokti Vasario 16-oios gimimo kontekstą, būtini du dalykai: 1) įvertinti Lietuvos politinę situaciją Didžiojo karo išvakarėse; 2) žinoti lietuvių politinius tikslus ir veiklos taktiką karo metais.

Pirmojo Pasaulinio karo išvakarėse Lietuva, kaip ir likusi Rusijos imperija, pergyveno ekonominį ir politinį pakilimą. Konstitucinės monarchijos įvedimas, spaudos draudimo atšaukimas, Dūmos sušaukimas Rusijoje ir Stolypino reforma stimuliavo Lietuvos politinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Krašte kūrėsi įvairios mokslo ir kultūros draugijos, politinės partijos, formavosi moderni politinė kultūra. Lietuviai dalyvavo visuose rinkimuose į visas keturias Rusijos Dūmas. I ir II Dūmoj Lietuva turėjo po savo 7 atstovus, o III ir IV, pakeitus rinkimų įstatymą, po 4 deputatus. M. Yčo, V. Stašinsko, L. Lopo,  J. Kubiliaus, V. Kuzmos, J. Laukaičio, A. Povyliaus, P. Leono, A. Bulotos, M. Januškevičiaus, V. Jarulaičio, P. Keinio, J. Sabolio, V. Vitkausko veikla Dūmose formavo ne tik ankstyvuosius lietuvių partinės veiklos, parlamentinės demokratijos įgūdžius, bet buvo naudinga kraštui ir politiškai. Svarbiausi klausimai, kuriuos kėlė Lietuvos delegatai Dūmose buvo švietimo sistemos tobulinimas, kultūrinė-politinė autonomija, platesnė savivalda, piliečių teisės, švietimas kūrėsi įvairios mokslo ir kultūros draugijos. Juolab kad kovoti išties buvo dėl ko. Pavyzdžiui, švietimą carinė valdžia Lietuvoje ir toliau diskriminavo per lėšų skirstymą. Karo išvakarėse Vilniaus ir Kauno gubernijoms per metus buvo skiriama maždaug po 68 tūkst. rublių, Gardino – 157 tūkst., Mogiliovo – 245 tūkst, Podolės – 625 tūkst. rublių.

Tiesa, beužgimstantis modernus lietuvių politinis pasaulis – kairieji ir dešinieji (radikalai ir konservatoriai) – netapačiai modeliavo Lietuvos santykį su Rusijos imperija. Tuo metu, kada dešinieji (konservatoriai – krikščionys-demokratai plius tautininkai) linko bendradarbiauti su carine imperija ir siekti autonomijos Lietuvai, kairieji (radikalai socialdemokratai, socialistai) – buvo užsimoję iš principo politiškai performuoti ir liberalizuoti carinę imperiją. Daugmaž su tokiomis nuotaikomis beužgimstanti lietuvių politinė mintis pasitiko ir Didįjį karą, kuris Europoje įsiplieskė 1914 m. rugpjūčio 1 d. netrukus po to, kai serbų kraštutiniai nacionalistai nužudė Habsdurgų sosto paveldėtoją Austro Vengrijos erchercogą Francą Ferdinandą. Austro-Vengrija tuomet užsimojo nubausti visą Serbiją, o pastaroji parodė charakterį ir savigarbą… Austriją parėmė jos sąjungininkė – kaizerinė Vokietija. Tuo metu skriaudžiamų serbų stojo ginti dvi imperijos ir viena respublika – Rusija, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Gana greitai į karą įsitraukė ar buvo įtrauktos ir kitos šalys: Italija, Portugalija, Bulgarija, Rumunija, Osmanų imperija, Japonija, JAV. Iš viso – 25 valstybės ir jų kolonijos iš Europos, Azijos, abiejų Amerikų ir Afrikos.

Iš tiesų karas kilo tikrai ne dėl vieno žmogaus mirties. Nors ir kilmingo, mėlyno kraujo. Tiesiog radikaliai susikirto didžiųjų pasaulio valstybių, pasidalijusių į dvi priešiškas stovyklas – Antantės ir Ašies (Centro), interesai. Britai troško vokiškų kolonijų ir susilpninti sparčiai ekonomiškai kylančią kontinentinę Europą. Vokiečiams trūko ekonominės-gyvybinės erdvės, todėl jie puoselėjo viltį nustumti Rusiją giliau į Rytus ir užvaldyti nerusiškas jos teritorijas. Pirmiausia Baltijos kraštus, Baltarusiją, Ukrainą. Taip pat atimti dalį kolonijų iš Prancūzijos ir Anglijos. Rusai siekė globaliai įsitvirtinti Juodosios jūros baseine, paimti į savo rankas strateginius Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius ir išmesti Vokietiją iš Rytprūsių, taigi ir iš Mažosios Lietuvos. Prancūzai veržėsi susigrąžinti XIX a. viduryje vokiečių atimtas teritorijas Elzasą ir Lotaringiją bei sustabdyti germanų politinį dominavimą kontinentinėje Europoje.

Žinia, tuo pačiu metu slaptus politinius meduolius maišė ir didžiųjų imperijų vasalai ar gniaužiamos tautos: airiai troško išsivaduoti iš britų valdžios, lenkai – iš rusų, vokiečių, austrų imperijų, kad galėtų atkurti savo imperiją 1772 m. sienose, bet su 1791 m. politiniu pamušalu. Politines ambicijas išsilaisvinti iš austrų-vengrų ar Osmanų imperijų puoselėjo čekai, slovakai, Balkanų tautos. Neatsiliko ir lietuviai.

Kaip rodo išlikę autentiški istoriniai šaltiniai, įvairūs dokumentai ir atsiminimai, 1914 m. vasaros pabaigoje prasidėjusį Didįjį karą didelė dalis lietuvių akceptavo kaip savo šalies karą ir kurį laiką rėmė Rusijos imperiją kare prieš Vokietiją, netgi reiškė tam tikrą imperinį, valstybinį patriotizmą. Reikšmingas 1914 m. vasaros – rudens lietuvių santykio su prasidėjusiu karu ir Rusijos imperija liudininkas yra žymaus tarpukario Lietuvos karinio veikėjo, 1934-1940 m. buvusio kariuomenės vyriausiojo vado, generolo Stasio Raštikio atsiminimai. Iš atsiminimų paaiškėja du svarbūs dalykai: 1) kad būsimasis lietuvių generolas, 1914 m. rudenį turėdamas vos 18 m. į carinės imperijos kariuomenę pasitaręs su tėvu įstojo savanoriu, gana greit padarė tam tikrą karjerą – tapo puskarininkiu, o vėliau ir karininku ir tarnavo joje ligi pat bolševikų perversmo; 2) kaip jau būdamas lietuvių kariuomenės generolu S.Raštikis iš principo mato carinės imperijos kariuomenę, kaip traktuoja ir piešia jos buitį.

Štai kaip pirmojo pasaulinio karo pradžią ir Rusijos imperijos buitį savo atsiminimuose reflektuoja vienas žymiausių tarpukario Lietuvos karinių veikėjų, 1934–1940 m. buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausias vadas generolas S. Raštikis.

Atsiminimų tome „Kovose dėl Lietuvos“ generolas gana vaizdingai ir sakyčiau autentiškai atskleidžia Didžiojo karo Lietuvoje pradžią, lietuvių santykį su rusų kariuomene (kareiviais ir karininkais) taikliai pastebi naujokų šauktinių estų ir žemaičių tipažus, rusų kariuomenės poveikį Lietuvos ūkiniam gyvenimui. Pasak S. Raštikio, 1914 m. rudenį „Varėnos miestelis buvo labai turtingas ir labai gyvas“ dėl už kelių kilometrų buvusios stambios rusų karo stovyklos. Miestelyje veikė keliolika parduotuvių, smuklių ir užeigų, kuriuose laisvu nuo tarnybos metu mėgo linksmintis rusų armijos kariškiai. Apie savo tarnybos pradžią mokomajame pulke Varėnoje S. Raštikis rašo taip: „Drausmė buvo didelė. […] Valgis buvo labai geras. Visos duonos nesuvalgydavome. Prie kareivinių vartų prisirinkdavo moterų, iš kurių už duoną ir cukrų galima buvo gauti uogų, kiaušinių, pieno, sūrio“. S. Raštikis nebuvo išimtis: į carinę kariuomenę savanoriais įstojo mažiausiai keli tūkstančiai lietuvių. Dar apie 40 tūkst. buvo tiesiog mobilizuoti. Mažojoje Lietuvoje gyvenę lietuviai reiškė vokiškąjį patriotizmą. Čia taip pat buvo lietuvių savanorių į kairezinę kariuomenę.

Ideologiškai panašiai Didžiojo karo pradžią 1914 m. rudenį prisimena ir kitas iškilus tarpukario Lietuvos veikėjas, Vasario 16-osios Akto signataras, žymus diplomatas Petras Klimas. Didysis karas P. Klimą užklupo kai jam buvo 23 m. ir jis studijavo Maskvos universiteto Teisės fakultete. Prisiminimuose gana poetiškai ir filosofiškai P. Klimas rašė: „Prasidėjusį karą mes patyrėme tik iš vežimų, užvarytų valsčiuje sužeistiesiems nuo Vištyčio ežero vežti į ligoninę. Taip pat plentais pradėjo gužėti kariuomenė į Vokietijos pusę. Vežimuose berods nereta buvo matyti ir palaidakasių „peteliškių“, kurios su parfumuotais karininkais tarytum skriejo į senai lauktą pokylį. Tas mirties ir aistrų mišinys trukdė vasaros rimtį. Niekas netikėjo, kad visa tai galėtų užtrukti, juoba – visą pasaulį aukštyn kojom apversti“.

Optimistiškai į prasidėjusį karą žvelgė ir kitas žymus tarpukario Lietuvos veikėjas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų ministras dr. Martynas Yčas. 1914 m. rugpjūčio viduryje, dar būdamas liberalių pažiūrų Dūmos deputatu, laiške broliui Jonui Yčui rašė: „Nuotaikos pas mus geros. Visi laukiam pergalių kare ir suprantam, kad po to be permainų ir reformų nebus apsieita. Bet apie tai dar nerašysiu“. Lietuvių tautininkiškos, dešiniosios pakraipos laikraštis „Viltis“ prasidėjus karui taip pat ragino visus lietuvius tinkamai atlikti savo priedermes ir pareigas imperinei valstybei. Tokių ar panašių politinių nuostatų tuomet laikėsi didelė, jei ne didžioji dalis lietuvių politiškai aktyvios inteligentijos: pradedant filosofu Stasiu Šalkauskiu ir baigiant kunigu, rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu bei Žemaičių vyskupu Pranciškumi Karevičiumi. Kiek užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad vyskupas buvo toks ištikimas Rusijos imperijos pavaldinys, kad 1916–1917 m. netgi grasinamas vokiečių okupacinės valdžios mirtimi nesutiko laužyti savo ištikimybės priesaikos Rusijos imperatoriui.

Kad pirmaisiais karo mėnesiais ir metais Lietuvos visuomenė ir inteligentija, besiformuojantis politinis elitas buvo Rusijos imperijos pusėje ir su ja siejo savo politinę ateitį rodo ir 1914 m. rugsėjį Vilniuje priimta ir paviešinta taip vadinama „Gintarinė” deklaracija, kurioje buvo suformuluota ne tik tam tikra lietuvių ankstyvoji politinė programa, bet atsiskleidė netgi tam tikros rusiškojo panslavizmo doktrinos ideologinės apraiškos. „Gintarinės“ deklaracijos turinys rodo, jog karo pradžioje Lietuva ir lietuviai tikėjosi, kad carinė imperija su sąjungininkais Vakaruose karą prieš Vokietiją ir Austro-Vengriją laimės. Jono Basanavičiaus, Donato Malinausko ir Stasio Šilingio parengto bei pasirašyto dokumento ideologinė ašis buvo tokia:

  1. kad lietuviai nėra slavai, bet yra istorinė baltų tauta su savita kultūra, turinti ilgą valstybingumo tradiciją – nuo karaliaus Mindaugo laikų (XIII a. pirma pusė);
  2. raginimas lietuviams kare su Vokietija remti ir palaikyti Rusiją. Deklaracijoje esama net aptakių, egzaltuotų aliuzijų į Žalgirio mūšį – į bendrą lietuvių ir slavų kovą su germanais;
  3. reiškiama viltis, kad po pergalingo karo su Vokietija Rusijos imperija atsižvelgs į lietuvių lojalumą ir perkirsta Lietuva bus sujungta į vieną kūną. T. y., kad prie Didžiosios Lietuvos bus prijungta Mažoji Lietuva (Prūsų Lietuva) – šiandieninės Kaliningrado srities šiaurrytinė dalis;
  4. kad po pergalingo karo, Rusijos imperijoje Lietuvai bus suteikta politinė ir kultūrinė autonomija.

Charakteringai lietuvių politinį pasaulį Didžiojo karo metais atspindi ir 1914 m. lapkričio 21 d. (gruodžio 4 d.) įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Viena vertus, per visą karą ši Draugija buvo pagrindinė, centrinė lietuvių organizacija, kuri nuo karo nukentėjusiems Lietuvos gyventojams teikė materialinę pagalbą ir rūpinosi jų švietimu. Draugija rūpinosi ir gyventojais pačioje Lietuvoje ir lietuvių karo pabėgėliais/tremtiniais visoje Rusijos imperijoje. Svarbu tai, kad ši Draugija buvo vienintelė karo metais lietuvių labdaros organizacija, kurios veiklą oficialiai pripažino ir finansiškai rėmė carinė valdžia. Kaip matyti iš Draugijos originalių dokumentų, nuo jos įkūrimo iki 1915 liepos 1 d., t.y. maždaug iki to laiko kol Lietuva buvo okupuota kaizerinės Vokietijos ir visa Draugija dar veikė Vilniuje, Draugijos pagrindinis finansinis donoras buvo oficiali Rusijos valdžia ir įvairių Rusijos imperijos įstaigų, įmonių ir organizacijų aukos. Iki 1915 m. liepos 1 d. Draugija karo pabėgėlių reikalams iš viso aukų surinko 247114 rublių. Iš jų 130 tūkst. rublių Draugijai paaukojo Didžiosios kunigaikštytės, caraitės Tatjanos Komitetas;  Įvairios Rusijos imperijos įstaigos ir organizacijos bei privatūs aukotojai Draugijai paaukojo 55295 rublius; užsienio valstybėse (pirmiausia JAV, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Danijoje) Draugija surinko beveik 22 tūkst. rublių, o pačioje Lietuvoje įvairios organizacijos, įmonės, Katalikų bažnyčia ir privatūs asmenys paaukojo beveik 29 tūkst. rublių. Dar netoli 8 tūkst. rublių Draugijos nariai surinko asmeniškai pasinaudodami savo pažintimis, per įvairių laikraščių redakcijas, per pasilinksminimo vakarų organizavimą ir per įvairių vaidinimų bei spektaklių rodymą. Taigi Draugijos aukų-pajamų konjunktūra rodo, kad apie ¾ labdaringų lėšų buvo gauta tiesiogiai iš Rusijos imperijos iždo arba surinkta nelietuviškoje Rusijos imperijos dalyje. Iš dalies ir tam tikra prasme šis faktas paaiškina bei nusako ir lietuvių (Lietuvos) santykį 1914 – 1915 vasarą su Rusijos imperija.

Šį santykį dar labiau išryškina 1915 m. vasaros-rudens situacija, kada po rusų generolo Aleksandro Samsonovo 2–osios armijos likvidavimo Rytprūsiuose ir gen. Pavelo Rennenkampfo 1-osios armijos apdaužymo, vokiečių armijos vadovaujamos generolų Paulio Hindenburgo ir Ericho Ludendorfo okupavo Lietuvą. Iš Lietuvos į Rusijos imperijos gilumą (Sankt-Peterburgą, Maskvą, Voronežą, Tverę, etc.) vykstant kaizerinės kariuomenės puolimui evakuavosi ne mažiau kaip 300 tūkst. Lietuvos gyventojų (t.y. apie 10%). Dar apie keliasdešimt tūkstančių žydų tautybės žmonių prievarta buvo evakuoti iš pafrontės linijos į Rusijos gilumą.

1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvą de facto pasiekė 1915 m. vasarį. Nukentėjo didelė dalis Lietuvos teritorijos. Rugsėjo 19 d. vokiečių kariuomenė užėmė Vilnių. Lietuvoje vokiečių karinės vadovybės 1915 m. liepos 28 d. įsakymu reglamentuotas visas krašto vidaus gyvenimas – pravestas visuotinis gyventojų surašymas, įvesti pasai, prasidėjo masinės maisto, pašarų, gyvulių ir transporto rekvizicijos. Buvo uždrausta bet kokia politinė veikla – įvairiais potvarkiais suspenduota visuomeninių, kultūrinių draugijų veikla, dienraščių leidyba, mokyklų steigimas. Tai sukėlė visuotinę suirutę krašte, priartino badą.

Bijodama patekti į vokiečių okupacinę valdžią jau 1915 rugpjūčio 9 d. iš Vilniaus į imperijos sostinę Sankt-Peterburgą, (vėliau – Voronežą) pasitraukė ir didžioji dalis Lietuvių Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centrinio Komiteto. Į Rusijos imperijos sostinę kartu su Draugijos pirmininku Dūmos deputatu Martynu Yču tuomet išvyko ir nariai: advokatas Petras Leonas, kunigas Konstantinas Olšauskis, baronas Stasys Šilingis, kalbininkas Juozas Balčikonis; I Dūmos deputatas, lietuvių visuomenės veikėjas Juozas Kubilius, mokytojas Konstantinas Šakenis. Pirmasis į imperiją pasitraukusios Draugijos Komiteto posėdis Sankt Peterburge įvyko 1915 m. rugpjūčio 10 d.

Vilniuje pasilikusi Nukentėjusiems dėl karo šelpti Draugijos Komiteto mažesnioji dalis savo veiklą nusprendė tęsti. Jau rugpjūčio 12 d. ji savo pirmininku išsirinko dešiniųjų pažiūrų teisininką Antaną Smetoną. Būtent A. Smetonos idėjų, valios ir pastangų dėka jau 1915 m. gale Draugijos Centro Komitete susiformavo politinė frakcija, kuri pradėjo reikšti iniciatyvą ir organizuoti politinę-diplomatinę kovą dėl Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimo. 1915 m. gale radikaliai pasikeitus Lietuvos geopolitinei padėčiai – Lietuvai atsidūrus kaizerinės Vokietijos okupacijoje – keitėsi ir lietuvių politinio elito strateginės nuostatos bei visas politinis pasaulis. Aktyvėjo lietuvių politinio elito kontaktai ne tik su Vokietija, bet ir su visa Vakarų Europa. 1915 m. gale –1918 m. Lietuvai de facto atsidūrus kaizerinės Vokietijos okupacijoje, bet de jure vis dar ir toliau išliekant Rusijos imperijos dalimi, lietuvių politiniam elitui atsirado įvairios politinio manevro galimybės: kovoti dėl Lenkijos-Lietuvos senojo, istorinio valstybingumo atkūrimo;  jungtis tam tikromis sąlygomis prie Vokietijos imperijos; ar bandyti kurti politiškai nepriklausomą Lietuvos valstybę? Tiesa, neaišku kokią – konstitucinę monarchiją, prezidentinę respubliką ar parlamentinę demokratiją? Lietuviškas politinis elitas vieningos nuomonės čia neturėjo.

Situacija politiškai ėmė skaidrėti 1916 m. pavasarį. Tų metų balandį, įkvėpta Vokietijos kanclerio T.Betmano-Holvego kalbos Reichstage apie Berlyno ryžtą nebeatiduoti Rusijai vokiečių užimtų teritorijų, lietuvių politinė konferencija Berne pirmąkart labai aiškiai, konkrečiai suformulavo ir paskelbė visiškai suverenios, nepriklausomos, nacionalinės Lietuvos valstybės idėją. Lenkų ir vietos dvarininkų siūlymus jungtis į Lenkijos valstybę naujasis lietuvių politinis elitas atmetė. Nepritarė ir dalies baltarusių norui kurti bendrą Lietuvos-Baltarusijos valstybę. Svarbiausios priežastys, kodėl lietuviai nenorėjo bendrų valstybinių projektų su lenkais ir baltarusiais buvo dvi: a) matė savo kultūrinį atsilikimą ir tautinį silpnumą spirtis polonizacijai; b) nenorėjo bendro valstybingumo su slavais, kuris vestų į konfrontaciją su Rusija.

Dar labiau palanki situacija lietuviams susiklostė 1917 m.: po revoliucijos bei bolševikinio perversmo Rusijoje; Tautų apsisprendimo teisės visuotinio pripažinimo ir JAV įstojimo į karą. 1917 m. gale – 1918 m. pr. lietuvių nacionalinės valstybės idėja buvo realizuota dviem etapais. 1) 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba, apeliuodama į istorinę ir tautų apsisprendimo teisę paskelbė Aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau kartu tą valstybę surišo „amžinais ryšiais“ su Vokietija. Šis aktas Lietuvos valstybingumui itin svarbus buvo atsipalaiduojant nuo Rusijos imperinio suvereniteto ir išsisukant nuo Lenkijos politinių ambicijų. Antras etapas yra 1918 vasario 16-oji, kada Vilniuje, Pilies gatvėje Lietuvos Taryba paskelbė Aktą apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje. Šiame akte jau jokių politinių preferencijų Vokietijai ar kuriai kitai valstybei numatyta nebuvo, o visą tolesnę Lietuvos valstybės ateitį demokratiškai turėjo spręsti tik pati lietuvių tauta.

Didysis 1914–1918 m. karas radikaliai ir nevienareikšmiai pakeitė pasaulį. Pakeitė karo vedimo taktiką ir strategiją, politinę kultūrą, žmonių moralę, estetinius standartus. Sukūrė neatpažįstamai naują Europos ir pasaulio politinį žemėlapį. Negrįžtamai sugriovė 4 imperijas. Realizavo tautų apsisprendimo teisės principus ir davė progą susikurti ar atsikurti eilei valstybių. Čia savo šanso nepraleido ir lietuviai, kurie diplomatiškai laviruodami ir pasinaudodami Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos skirtingais interesais sugebėjo realizuoti savo tautos nacionalinius lūkesčius. Karas atvėrė kelią bolševikams Rusijoje ir kruvinai Rusijos modernizacijai. Iš istorijos šešėlio šis karas ištraukė JAV ir pavertė jas viena galingiausių pasaulio jėgų. Tiesa, šis karas taip paklojo pamatus italų fašizmui ir vokiečių nacionalsocializmui ir tapo savotišku geležinkeliu į Antrąjį pasaulinį karą.

Paskaita skambėjo LRT radijo laidoje „Radijo paskaitos“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...