captcha

Jūsų klausimas priimtas

Įžymybių garbinimas – viena šiuolaikinio žmogaus religingumo formų

Įžymybių garbinimo sindromas – tokią psichiatrinę būseną nustatė JAV bei Didžiosios Britanijos mokslininkai. Jie išskyrė net kelis susirgimo lygius: nekaltą pramoginį ir ne tokį jau nekaltą ribinį patologinį. Dar paaiškėjo, kad juo silpnesnis žmogaus ryšys su religija, tuo didesnė tikimybė, kad jis garbina vieną iš žiniasklaidos sukurtų įžymybių.
Lady Gaga. EPA-ELTA nuotr.
Lady Gaga. EPA-ELTA nuotr.

Įžymybių garbinimo sindromas – tokią psichiatrinę būseną nustatė JAV bei Didžiosios Britanijos mokslininkai. Jie išskyrė net kelis susirgimo lygius: nekaltą pramoginį ir ne tokį jau nekaltą ribinį patologinį. Dar paaiškėjo, kad juo silpnesnis žmogaus ryšys su religija, tuo didesnė tikimybė, kad jis garbina vieną iš žiniasklaidos sukurtų įžymybių.

„Čia matau daug magijos, ritualinės sąmonės bruožų, kurių, kaip paprasčiausio garbinimo, susitapatinimo su kulto objektu formų, galima rasti įvairiose visuomenėse. Jeigu aš su kažkuo susitapatinu, tikiuosi perimti gerąsias jo savybes“, – sako filosofas Dalius Jonkus.

Apie tai, dėl kokių priežasčių žmonės garbina įžymybes ir kiek panašumo tai turi su religine elgsena, su filosofu D. Jonkumi kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Kas yra įžymybių garbinimas? Kodėl paskutiniu metu šis reiškinys taip išplito? O gal čia nieko nuostabaus? Gal žmonės visada domėjosi kitų gyvenimu?

Kalbėti apie įžymybes šiandien įprasta ir šis kalbėjimas užpildo ir televizijos, ir radijo eterį, spaudos puslapius. Tai, ko gero, susiję su mūsų realijomis, su tam tikra masių visuomene, kaip ją kažkada pavadino Jose Ortega y Gassetas. Mes gyvename masių visuomenėje, kur viskas tampa prieinama visiems. Tai, kas anksčiau buvo prieinama tik išskirtiniams visuomenės sluoksniams, dabar yra visų. Šis masių sąmonės reiškinys ir yra populiariosios kultūros įtaka bei pasireiškia tuo, kad žmonės, matydami, klausydami ar skaitydami apie įžymybes, jaučiasi dalyvaujantys tuose procesuose, pakylėti virš savo kasdienybės, nuobodžios, pilkos buities. Tokie dalykai manęs nestebina, nors aš į juos žiūriu labai kritiškai ir manau, kad kritišką požiūrį ugdyti verta, kitaip mes galime pasiklysti, prarasti savo supratimą apie tai, kas vertinga, garbinga, priimtina.

Dėl kokių priežasčių žmonės taip domisi turtingųjų ar vadinamųjų įžymybių asmeniniu gyvenimu?

Apkalbos visada egzistavo, tik dabar tai, kas anksčiau kaime sklisdavo kaip paskalos, sklinda masinės komunikacijos kanalais. Apkalbos, gandai ar plepalai mūsų visuomenėje turi ypatingą reikšmę. Tačiau nereikia moralizuoti ar užimti smerkiančiojo poziciją. Visuomenės gyvenime ir tarpusavio bendravime mes nesame ir negalime visą laiką būti perdėm nuoširdūs, tikri, atsidavę, pasiaukojantys. Mūsų santykiai dažnai paviršutiniški, persmelkti įvairių stereotipų, schematizmų, kurie palengvina gyvenimą. Mes esame įpratę gyventi tokioje terpėje, kurioje galima bendrauti per daug neįsipareigojant, kiek paviršutiniškai. Ta apkalbų, gandų ar smalsulio atmosfera (nors ją kai kas išnaudoja ir ja manipuliuoja) visiems žmonėms vienaip ar kitaip yra svarbi. Tik jos perdėtas eksploatavimas veda prie to, kad viskas vėl tampa pilka – kai viską apie visus žinome, pasidaro nuobodu.

Jūsų minėtas pavyzdys yra apie kaimo kultūrą, kur visi apie visus viską žinojo, bet ten buvo kalbama apie kaimyną, jo brolį, giminaitį. Dabar, regis, bendraujama paviršutiniškai, be didelių įsipareigojimų, su žmonėmis iš žurnalų viršelių ir televizorių ekranų.

Tokia situacija taip pat nestebina – kas dabar tie žmonės, kurie yra šalia mūsų? Anksčiau tai buvo kaimynai, apie kuriuos daugiausia ir žinojome. Dabar mūsų kaimynai tie, kuriuos kasdien rodo televizija ar kuriuos matome žurnalų viršeliuose. Šiuolaikinio žmogaus sąmonė įpratusi peržengti mediją, kaip tam tikrą tarpininką. Tuos, su kuriais bendraujame, mes matome tiesiogiai, ir nesvarbu – televizoriuje ar žurnale. Mes esame artimi tiems žmonėms, jie mums artimi – bent jau toks mums sudaromas įspūdis. Mes puikiausiai žinome, kaip vakar buvo apsirengusi kokia nors ponia, vyriausybės vadovo žmona, su kuo miegojo įžymi dainininkė ar su kuo gėrė pramogų verslo atstovas ir t. t. Todėl jie yra mūsų kaimynai (kabutėse, žinoma) – jie priklauso aplinkai, kurioje mes esame. Kadangi mūsų aplinka virtuali, mūsų pasaulio dalis yra ne tik tie žmonės, su kuriais bendraujame tiesiogiai, bet ir tie, kurie yra medijose. Taigi dabar mūsų gyvenamas pasaulis sudarytas ne tik iš realių žmonių, bet ir iš pusiau fantastinių būtybių.

Taigi technologijos praplėtė net ir mūsų giminystės ryšius?

Galima teigti, kad technologinis pasaulis išplėtė komunikacijos ir bendravimo galimybes, todėl artima tampa tai, kas anksčiau buvo tolima, o tolima tai, kas anksčiau buvo artima. Juk mes kartais nebebendraujame su kaimynais ir nebeturime socialinės partnerystės ryšių su artimiausiais žmonėmis. Tačiau labai jaukiai jaučiamės su tomis žvaigždėmis ir įžymybėmis, kurios kasdien pas mus lankosi: kasdien mums sako malonius dalykus ar gundo savo žvilgsniais, apdarais, magiškais veiksmais. Taigi čia matau gyvenimo pasikeitimą. Nebandau moralizuoti, nes tai turi ir gerų, ir blogų dalykų – viskas priklauso nuo to, kaip pats žmogus nusiteikęs. Nesu prieš pramogų verslą ar bendravimą ir komunikaciją su tais tolimais žmonėmis, bet reikia turėti saiką, skonį. Šitie dalykai turėtų būti ugdomi ir galima apgailestauti, nes kartais iš tikrųjų jų pasigendu. Tai priklauso ir nuo bendros kultūros, bendruomenės, kiek ji yra kritiška sau, kiek gali įvertinti savo susidomėjimą arba atsidavimą naujai kepamoms žvaigždėms. Kita vertus, televizijos kuria projektus ir atranda jaunų talentingų dainininkų, jiems sudaromos galimybės. Tačiau iškart įsisuka manipuliacijos mašina – jie naudojami, jiems primetamas tam tikras vaidmuo, o ir mes patys įtraukiami į šį manipuliacijos mechanizmą. Tai mane šiek tiek atgraso nuo tokių reiškinių.

Mokslininkai įžymybių garbinimo sindromą skirsto į pramoginį ir netgi patologinį. Teigiama, kad maždaug trečdalis žmonių turi polinkį į tai. Tačiau galbūt tai nėra jokia naujovė?

Čia matau daug magijos, ritualinės sąmonės bruožų, kurių, kaip paprasčiausio garbinimo, susitapatinimo su kulto objektu formų, galima rasti įvairiose visuomenėse. Jeigu aš su kažkuo susitapatinu, tikiuosi perimti gerąsias jo savybes. Jeigu žmogus, įžymybė tampa vartojimo preke ar kulto objektu, jis nesuvokiamas kaip kažkas, kas gali suteikti vertę ir man pačiam. Įsijungus į aktyvų bendravimą, priklausomybės santykius, tokios garbinimo formos gali tapti patologinėmis: žmogus praranda savo savastį, susitapatina su kitu, rengiasi kaip garbinamas asmuo, sekioja jį ar išsiklijuoja savo kambarį plakatais, klausosi jo įrašų, dainų, žiūri jo atvaizdus ar bando gauti asmeninių daiktų. Fetišizmas, magija, galių perdavimas – visa tai yra tam tikro religingumo formos. Taigi tokiu būdu galbūt ir pasireiškia šiuolaikinio žmogaus religingumas, nes žmogui reikia garbinimo objekto ir jis atranda tai tam tikruose fetišuose, stabuose.

Mokslininkai, atlikę tyrimą, nustatė, kad kuo menkesnis žmogaus ryšys su Dievu, tuo jis labiau linkęs garbinti įžymybes. Gal čia galima įžvelgti šių dienų tendenciją, kad vis sunkiau tikėti kažkuo abstrakčiu ir žmonės lengviau tiki apčiuopiamais kaimynais, žmonėmis iš ekranų?

Ko gero, gyvename tam tikrais stabmeldystės laikais, nes mūsų visuomenėje labai daug įvairiai pasireiškiančio fetišizmo, kai mes tam tikriems dalykams suteikiame galią, kurios jie iš tikrųjų neturi. Mūsų gyvenimas apskritai pilnas stebuklingų dalykų, magijos, bet žmonėms nepakanka natūralios magijos, jie nori dar labiau ją sustiprinti, o tuo ir pasinaudojama. Kitaip sakant, pasinaudojama natūraliu žmogaus polinkiu ieškoti ir peržengti savo kasdienybę, bandoma tuo manipuliuoti, todėl nesistebiu, kad žmonės lengvai pasiduoda. Be to, kaip ir sakiau, apskritai kapitalistinėje visuomenėje egzistuoja toks fetišizmas, galių perkėlimas, tam tikrų savybių suteikimas.

Karlas Marxas kažkada aprašė paprasčiausią fenomeną – prekinį fetišizmą, kai mes pradedame vertinti žmones ne pagal tai, kas jie yra, ką mes, bendraudami su jais, patiriame, bet pagal tai, ką jie turi, koks jų statusas, automobilis, namas ar drabužiai. Visa tai, atrodytų, nesukuria žmogaus, kaip asmens, vertės, bet, norime ar nenorime, šie dalykai tampa svarbesni nei pats asmuo. Vadinasi, mes pradedame garbinti žmogų todėl, kad jis užima tam tikrą postą, pasirodo per televiziją ar jo balsas skamba per radiją – mums tai tampa papildoma verte, kuri užgožia visa tai, kas žmogų daro žmogumi. Todėl galima kalbėti apie mūsų visuomenėje egzistuojantį ir įvairiai pasireiškiantį fetišizmą. Taigi žmonių garbinimas ar kultas priskiriant žmonėms kažkokias antgamtines savybes, ko gero, yra labiau religinis fenomenas. Mes esame per mažai kritiški, todėl reikia į tai pažiūrėti ironiškai, mokyti žmones nepasiduoti manipuliacijai, o tai galima padaryti tik šviečiant, auklėjant, mokant suprasti gerą muziką, filmus, ugdant skonį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...