captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl ledų fabrikėliai buvo statomi net palei fronto linijas?

Amerikiečių kariuomenė visada stengdavosi pasirūpinti, kad kareiviai turėtų kuo pasisaldinti dieną. Plūduriuojančiam ledų fabrikui nepagailėta net milijono dolerių, straipsnį portale theatlantic.com pradeda amerikiečių apžvalgininkas Mattas Siegelis.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

1944 m. kino kompanija „Warner Bros.“ sukūrė animacinį filmuką, kuriame Antrojo pasaulinio karo realijos perteikiamos per kiškio Kvankos ir ledų istoriją. Atsidūręs negyvenamoje Ramiojo vandenyno saloje, kiškis susiduria su agresyviai nusiteikusiais japonais. Staiga kiškiui į galvą šauna mintis – jis apsimeta ledų furgono vairuotoju ir išdalija japonams po porciją ledų. Tačiau, kaip paaiškėja, po šokoladiniu glaistu paslėptos granatos. Ledai sprogsta, kiškis išsigelbsti. „Verslas sprogsta“ (angl. business is booming), – šmaikštauja jis nuvažiuodamas.

Šiame apyprastės reputacijos filmuke daug kas yra negerai. Dialoge apstu rasistinių epitetų, o japonų kariai vaizduojami geltonais veidais. Vis dėlto vienas dalykas jame yra teisingas. Ledų gamyba per Antrąjį pasaulinį karą iš tiesų „sprogo“. Ledai buvo slaptas amerikiečių ginklas. Karo metais ledai amerikiečiams reiškė tikrai labai daug – JAV karinio-pramoninio komplekso reikmėms ledai buvo naudojami ištisus dešimtmečius.

Ledai „suvalgė“ visas Amerikos cukraus atsargas

Iki Antrojo pasaulinio karo didžiausias kariuomenės rūpestis, susijęs su maistu, buvo užtikrinti, kad kareiviai gautų pakankamai kalorijų. Pirmojo pasaulinio karo metais tuo turėjo pasirūpinti Herbertas Hooveris – pirmasis JAV maisto administracijos vadovas. Jis sėkmingai išnaudojo animaciniu filmuku „Maistas laimės karą“ (angl. food will win the war) anuomet visuomenei siųstą žinią ir nesunkiai įtikino amerikiečius kai kuriuos maisto produktus – kviečius, cukrų, mėsą ir riebalus – „hooverizuoti“, t. y. aukoti kariuomenei. Maisto eksportas išaugo trigubai. Vien per pirmus Amerikos dalyvavimo kare metus kariuomenės reikmėms surinkta per 18 mln. tonų pagrindinių maisto produktų, rašo M. Siegelis.

AFP/Scanpix nuotr.

Tačiau ledų pramonė, vos užgimusi, į užjūrį nublokštiems jaunuoliams turėjo ne tik užtikrinti reikiamas kalorijas, bet ir suteikti džiaugsmo. Kasmėnesinio prekybos temoms skirto žurnalo „The Ice Cream Review“ 1918-ųjų gegužės numerio vedamajame negalint kritikos rašyta: „Jei anglų medikai žinotų, ką daro mūsiškiai, kiekviena ligoninė pasirūpintų, kad ledų užtektų visiems pacientams.“ Buvo reikalaujama, kad Vašingtonas subsidijuotų ledų fabrikų statybas visoje Europoje: „Šioje šalyje kiekvienoje ligoninėje ledai naudojami kaip maistas, ir gydytojai nežinotų, kaip be jų apsieiti. O kas laukia mūsų jaunuolių, kurie dabar sužeisti Prancūzijoje? Ar jiems belieka tik gulėti lovoje ir svajoti apie didelę porciją senų gerų amerikietiškų ledų? Jie pasmerkti, nes Prancūzijoje ledai yra tabu. Akivaizdu, kad vyriausiojo chirurgo ar kokio kito pareigūno pareiga – reikalauti, kad ledų tiekimas būtų garantuotas.“

Valgomųjų ledų pramonė anuomet nepasižymėjo didele lobistine galia. Šaldiklius turėjo toli gražu ne kiekvienas amerikietis. Kai, neilgai trukus, Amerikoje ėmė smarkiai trūkti cukraus atsargų, H. Hooveris, baimindamasis galimos panikos, stengėsi sudaryti įspūdį, kad cukraus trūkumas – tai nieko baisaus. Amerikos reikmėms reikalingo cukraus beveik nebebuvo likę, jau nekalbant apie sąjungininkus Prancūzijoje ar Anglijoje, todėl teiginiai, kad valgomieji ledai – tai vaistas nuo visų karo negandų, prarado savo esmę. Taigi netrukus H. Hooverio vadovaujama Maisto administracija liovėsi propagavusi valgomuosius ledus ir nurodė mažinti jų gamybą šalies viduje. 1918-ųjų vasarą pareikšta, kad „ledai daugiau nebelaikomi tokiu svarbiu dalyku, kad jų gamyboje būtų racionalu nevaržomai naudoti cukrų“.

Vis dėlto per kitus du dešimtmečius padėtis iš esmės pakito. Po to, kai 1920-aisiais, priėmus 18-ąją Konstitucijos pataisą, Amerikoje buvo uždrausta prekiauti alkoholiu, daugelis Amerikos alaus daryklų, idant nebankrutuotų, perėjo prie sodos vandens ir... ledų gamybos. Amerikiečiai suvartodavo daugiau kaip milijoną galonų ledų per dieną (litrais – maždaug keturiskart daugiau). Pažymėtina, rašo M. Siegelis, kad ledai padėdavo amerikiečiams atsipalaiduoti ir užsimiršti lygiai taip pat, kaip anksčiau – alkoholis.

Reuters/Scanpix nuotr.

Ledainės bombonešiuose ir šerbetai šalmuose

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, abiejų konflikto pusių valstybės dar sykį uždraudė ledus. Britanija dar pabėrė druskos ant žaizdos, vietoj ledų pasiūlydama krimsti morkas ant pagaliukų. Tačiau Jungtinės Amerikos Valstijos pasielgė priešingai. Ledai tapo neatsiejami nuo amerikietiško gyvenimo būdo – taip pat ir nuo karinės taktikos.

1942 m., antram pagal dydį amerikiečių lėktuvnešiui „USS Lexington“ pamažu grimztant po japonų torpedų antpuolio, įgula paliko laivą, tačiau prieš tai dar spėjo įsilaužti į laivo šaldiklį ir suvalgyti visas ten laikytas ledų atsargas. Kaip pasakoja išgyvenusieji antpuolį, ledų jie prisikrovė tiesiai į šalmus ir, prieš nusileisdami į vandenyno gelmes, švariai juos išlaižė.

Wikipedia/history.navy.mil nuotr.

O štai Amerikos sunkiųjų bombonešių įgulų nariai, idant būdami priešo teritorijoje galėtų patys pasigaminti ledų, sumąstė, kad, prieš išskrendant į misiją, lėktuvo uodegos šaulio kabinoje reikėtų įtaisyti keletą talpų su paruoštu ledų mišiniu. Lėktuvui leidžiantis mišinys jau būdavo pakankamai sušalęs, o dėl variklio – ir, žinoma, automatinių ginklų šūvių bei sprogimų ore – keliamos vibracijos ir oro blaškos įgaudavo reikiamo purumo. Sausumoje tarnavę kariai pasakoja, kad iš sniego ir ištirpdytų šokolado batonėlių šalmuose užsimaišydavę puikiausio šokoladinio šerbeto.

1945 m. JAV karinės jūrų pajėgos apie milijoną dolerių skyrė tam, kad betonui gabenti skirta barža būtų perdaryta į plūduriuojantį ledų fabriką. Taip siekta užtikrinti, kad ledais būtų aprūpinami ir tie laivai, kuriuose nėra galimybės jų pasigaminti. Barža galėjo plukdyti 2 tūkst. galonų ledų; po 10 galonų ledų buvo užmaišoma kas septynias minutes. Maža to, rašo M. Siegelis, JAV sausumos pajėgos miniatiūrinius ledų fabrikėlius susirentė net palei fronto linijas – iš jų kartoninėse dėžėse ledai būdavo pristatomi į apkasus. Ir tai yra papildomai prie šimtų milijonų galonų ledų, šiuose fabrikėliuose pagaminamų kasmet.

Teigiamą konotaciją ledai Amerikoje įgijo seniai – sulig pačios valstybės užgimimu. George`as Washingtonas per vasarą ledams išleisdavo apie 200 – dabartiniu kursu per 5 tūkst. – dolerių. Neabejingas ledams buvo ir Thomas Jeffersonas. Ledų gamybą jis studijavo Prancūzijoje, o į gimtinę grįžo ne tuščiomis – parsivežė ledų gaminimo aparatą, ledų formelių ir ranka rašytą vanilinių ledų receptą – jis šiuo metu saugomas Kongreso bibliotekos archyve.

Reuters/Scanpix nuotr.

Kodėl būtent ledai?

Savo knygoje „Daug kas priklauso nuo pietų: nepaprasta paprasto maisto istorija ir mitologija, žavesys ir manija, pavojai ir tabu“ (angl. Much Depends on Dinner: The Extraordinary History and Mythology, Allure and Obsessions, Perils and Taboos of an Ordinary Meal) Margaret Visser teigia, kad ledai sukelia dvejopą nostalgiją. Vieno tipo nostalgija, pasak jos, yra susijusi su vaikystės prisiminimais – jie „leidžia žmogui jaustis vėl jaunam ir, bent akimirką, saugiam ir nekaltam“. Antroji, autorės teigimu, yra kiek sudėtingesnė – tai „kažkur buvimo“ nostalgija. Vieni ilgisi vasaros atostogų, kiti – pasivaikščiojimų pajūriu, tretiems, pavyzdžiui, „Häagen-Dazs“ mėgėjams, prieš akis galbūt iškyla gaivūs Skandinavijos vaizdai, nepaisant, kad pats ledų pavadinimas gerokai laužo liežuvį.

Šią prielaidą, panašu, patvirtina ir vienas austrų tyrėjų atliktas tyrimas, kuriuo siekta nustatyti neurologinį maisto poveikį. Išsiaiškinta, kad tik ledai tiek vyrams, tiek moterims padeda sumažinti išgąstį. Nei šokoladas, nei jogurtas abiejų lyčių atstovams statistiškai reikšmingo poveikio nepadarė. Tai, pasak M. Siegelio, rodo, kad valgydami ledus patenkame į tokią komforto būseną, kuri yra stipresnė už tą, kurią nulemia fiziologinis cukraus, riebalų, temperatūros ar subjektyvaus saldumo poveikis. Pasirodo, šis reiškinys yra iš esmės psichologinis. Jį lemia vadinamosios išmoktos asociacijos: ledai dažnam asocijuojasi su vaikystės gimtadienio tortais, pirmaisiais pasimatymais ar pan., o kariams ledai primena jaukų „buvimą kažkur“, t. y. namuose.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Įvairenybės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...