captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Lenino mauzoliejaus paslaptys: kas ir kodėl nusprendė nelaidoti jo kūno?

Remiantis dokumentais, Rusijos revoliucionierius Vladimiras Iljičius Leninas mirė Gorkuose 1924 metų sausio 21 d. 18.50 val. O jau 22 val. Kremliuje įvyko Felikso Dzeržinskio, Valeriano Kuibyševo, Varlamo Avanesovo, Avelio Jenukidzės, Jemeliano Jaroslavskio ir kitų susitikimas, kurio metu aptarti laidotuvių organizavimo klausimai, rašo „History.ru“.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Skubus centro komiteto plenumas patvirtino pirmųjų veiksmų planą. 3.30 val. ryto įvyko Tarybų Sąjungos Centro vykdomojo komiteto posėdis, kurio metu suformuota V. Lenino laidotuvių organizavimo komisija. Jos pirmininku išrinktas F. Dzeržinskis.

4 val. skulptorius Sergejus Merkurovas padarė V. Lenino veido ir rankų kopijas, o vidurdienį patologas-anatomas Aleksejus Abrikosovas balzamavo jo kūną.

Sausio 26 d. prasidėjo Visos Tarybų Sąjungos suvažiavimas, kuriame, be kita ko, buvo priimtas nutarimas dėl specialaus rūsio, kur būtų laikomas V. Lenino kūnas, įrengimo.

Po juo buvo numatyta vieta jam palaidoti, tačiau tikrai niekas negalvojo apie tokį mauzoliejų, koks dabar stovi Maskvos centre. Tada buvo priimtas sprendimas tik laikinai balzamuoti kūną, kol bus suorganizuotos laidotuvės.

Sausio 25 d. Tarybų Sąjungos Centro vykdomojo komiteto prezidiumo nutarime kalbėta apie rūsį, kuris būtų prieinamas plačiajai visuomenei.

Politikas Vladimiras Bonč-Brujevičius savo prisiminimuose rašė: „1924 m. sausio 23 d. ryte, vienuoliktą valandą, surengiau pirmą specialistų susirinkimą dėl Vladimiro Iljičiaus kapo įrengimo. Jį buvo nuspręsta laidoti Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus sienos, o virš kapo pastatyti Mauzoliejų“.

Architektas Aleksejus Ščusevas sako naktį iš sausio 23-osios į 24-ąją gavęs nurodymą suprojektuoti ir pastatyti laikiną mauzoliejų. O jau sausio 24 d. rytą projekto eskizas esą buvo patvirtintas. Jam pritarė ir valstybinė komisija. V. Bonč-Brujevičius taip pat priduria, kad skubios mauzoliejaus statybos metu nebuvo rašomi jokie protokolai, o statinys užbaigtas vos per 4 dienas.

Vėlesni tarybiniai šaltiniai teigia, kad vien tik sausio 23–25 dienomis buvo gauta tūkstančiai laiškų ir telegramų su darbininkų prašymais įamžinti Lenino kūną.

Sausio 27 d. Tarybų Sąjungos telegrafo agentūros pranešė: „Atsistokite, draugai, Iljičių nuleidžia į kapą!“ – ir nė žodžio oficialiame pranešime apie mauzoliejų.

Natūralu, kad kyla mintis, jog mintis išsaugoti Lenino kūną kilo labai nedidelei grupei žmonių dar iki revoliucijos vado mirties, o visuomenei ši idėja pateikta atgaline data ... ir, maža to, kaip pačios visuomenės iniciatyva.

Profesorius A. Abrikosovas (neginčijamas autoritetas anatomijos srityje) laikė kovą už kūno išsaugojimą beviltiška, nes ėmė ryškėti lavono pigmentinės dėmės, prasidėjo audinių džiuvimo procesas.

Anatomijos specialistas sakė, kad mokslas neturi ilgalaikio kūno išsaugojimo metodų. Rusijos Centro vykdomojo komiteto prezidiumo sekretorius A. Jenukidzė oficialiai pareiškė, kad iš Lenino kūno nesiruošia daryti „relikvijos“. V. Lenino žmona Nadežda Krupskaja ir jo bendražygis Klimentas Vorošilovas taip pat kalbėjo apie tokio dalyko neleistinumą.

Ir tada kitas garsus revoliucionierius F. Dzeržinskis pasiūlė panaudoti šiuolaikinio mokslo teikiamomis galimybėmis. 1924 m. vasario 4 d. Raudonosios armijos funkcionierius Leonidas Krasinas pasiūlė išbandyti žemų temperatūrų metodą. Pagal jo projektą į sarkofagą su kūnu turėjo būti tiekiamas šaltas oras iš šaldymo kameros.

Deja, šis projektas buvo atmestas. 1924 m. kovo 26 d. pradėta mumifikacija, taikant metodą, apie kurį Rusijoje numanyta tik miglotai ir remiantis fragmentiškomis žiniomis apie senovės Egipto faraonų mumijas.

Pasirinkimą veikiausiai lėmė susižavėjusių žurnalistų reportažai apie Tutanhamono kapo atkasimą, įvykusį prieš 15 mėnesių. Įvairių leidinių korespondentai gyvai aprašė kapavietę ir žavėjosi senovės egiptiečių meistryste, nes jie sugebėjo išsiųsti savo faraoną į kelionę per šimtmečius ir tūkstantmečius.

Vienas iš V. Lenino mauzoliejaus variantų

Į laikiną iš lentų pastatytą mauzoliejų nusileido trise: patologas-anatomas Vladimiras Vorobjovas, biochemikas Borisas Zbarskis ir anatomijos žinovas Arnoldas Šabadašas. O apie jų darbą su kūnu nieko nežinoma, tačiau pagrindinė techninė idėja priklausė B. Zbarskiui, o kiti teatliko paprastas anatomines užduotis.

Iki gegužės 26 d. viskas buvo baigta, ir XIII suvažiavimo delegatai aplankė mauzoliejų. Lenino brolis Dmitrijus Uljanovas išbėgo iš jo afekto būsenos ir sušuko: „Dabar nieko negaliu pasakyti, esu labai susijaudinęs! Jis guli toks, kokį mačiau iškart po mirties!“

Ir tai buvo tiesa. Nepaisant ankstesnių pranešimų apie prasidėjusį kūno irimą, kūnas, praėjus keturiems mėnesiams, tapo šviežesnis ir pajaunėjo. Sveikatos apsaugos liaudies komisaras Nikolajus Semaška paskelbė valstybinės komisijos aktą: „Bendra išvaizda gerokai pagerėjo, lyginant su tuo, kaip palaikai atrodė iki balzamavimo, ir gerokai priartėjo prie neseniai mirusiųjų išvaizdos.“

Visa tai perša mintį apie kažkokią paslaptį. Tyrinėtojas V. Avdejevas teigia, kad manipuliacijų, kurias patyrė V. Lenino kūnas, ideologiniai pagrindai buvo išdėstyti žydų kilmės biologo Pauliaus Kamerero knygoje „Mirtis ir nemirtingumas“. Ji buvo išleista Vienoje 1923 m. vasarį. Po Lenino mirties autorių iškart pakvietė į Rusiją. Šio „parabiologo“ knygoje yra daugybė okultizmo terminų, įskaitant ir aiškiai susijusių su senovės Egipto magija.

Didžioji tarybinė enciklopedija P. Kamererui paskyrė įspūdingą pagyrų kupiną straipsnį, kuriame jis vadinamas progresyviu mokslininku, susilaukiančiu nepagrįstų buržuazinio mokslo išpuolių.

Rusų kalba išleistos penkios jo knygos, o tai puikus įrodymas, kad tarybinė valdžia palaikė P. Kamerero idėjas.

Rusų akademikas Valerijus Lopouchinas nurodo į du įdomius V. Lenino kūno balzamavimo faktus. Visų pirma, V. Lenino kūnas buvo skrodžiamas patyliukais tam neparuoštoje patalpoje, sustūmus šiam tikslui du stalus, kurie buvo uždengti klijuote, kas galėjo rodyti tiek tikrųjų mirties priežasčių slėpimą, tiek ir galimas keistas manipuliacijas su lavonu.

Visų antra, neaiškiomis aplinkybėmis iš V. Lenino ligos istorijos dingo visų kraujo tyrimų rezultatai, kurių jam buvo atlikta daugybė. Kraujas yra svarbiausias gyvybinių procesų indikatorius, todėl jis dažnai naudojamas įvairiose okultinėse apeigose.

Taigi, B. Zbarskis, naudodamas paslaptingą biocheminį metodą, žinomą, greičiausiai, ir P. Kamererui, atliko lavono atjauninimo operaciją.

Savo knygoje „Lenino Mauzoliejus“ B. Zbarskis išdidžiai rašo: „Egiptiečių, finikiečių balzamavimu užsiėmė ypatingi žmones, sudarę atskirą kastą ir laikę paslaptyje savo balzamavimo būdus“. Be abejo, autorius buvo įsitikinęs, kad šiai senovinei kastai priklausė ir jis pats.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Įvairenybės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...