captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pauzės kalboje gali būti įtaigesnės už dramatišką užsidegimą

Ir versle, ir kasdieniame gyvenime verta žinoti, kokią galią gali turėti paprasčiausia pauzė.
Rawpixel/Unsplash nuotr.
Rawpixel/Unsplash nuotr.

Kitą kartą, dalyvaudami posėdyje, atkreipkite dėmesį, kai kalbantysis pritils, ir pamėginkite įvertinti pauzės trukmę. Jei kalba anglakalbis, tikėtina, kad pauzė bus labai trumpa – vos sekundė ar dvi. Apie pauzės poveikį ir tylos suvokimą įvairiose kultūrose portale bbc.com rašo žurnalistė, dėstytoja ir vertėja Lennox Morisson.

Tyrimai rodo, kad net bendraudami neverbališkai žmonės vaidmenimis keičiasi taip sparčiai, kad pauzė tetrunka vos dalį sekundės. Tačiau, nors šį modelį būtų galima laikyti universaliu, tylos suvokimas įvairiose kultūrose labai skiriasi. Jei dalyvaujate tarptautiniame versle, į šią detalę derėtų atkreipti ypatingą dėmesį.

Anglakalbiai jaučiasi itin nepatogiai, jei pokalbyje pauzės užtrunka ilgiau nei įprastai. Vis dėlto, žinoti, kada lūpas verčiau palaikyti sučiauptas, gali būti pravartu pačiose įvairiausiose situacijose – nuo prekybos sandorių sudarymo ir derybų dėl užmokesčio iki pranešimų skaitymo ir personalo mokymų. Tylėjimas, pasak L. Morisson, iš tiesų yra auksas.

Kultūrinės normos

Kas vienoje kultūroje laikoma gluminančia ir nejaukia tyla, kitoje vertinama kaip neįkainojama akimirka apmąstymui ir pagarbos pašnekovo išsakytai minčiai ženklas. Nyderlandų Groningeno universitete olandų ir anglų kalbomis atlikus tyrimą nustatyta, kad nejaukiai žmonės pradeda jaustis tada, kai pauzė pokalbyje išsitęsia iki keturių sekundžių.

O štai kitu tyrimu, kuriame dėmesys buvo skiriamas išskirtinai verslo susitikimams, nustatyta, kad, pavyzdžiui, japonai visiškai teigiamai reaguoja į 8,2 sekundės trukmės pauzes, t. y. beveik dvigubai ilgesnes negu amerikiečiai.

Šie kultūriniai skirtumai atsispindi ir tautosakoje. Štai amerikiečių patarlė byloja, kad daugiausia dėmesio susilaukia tas, kuris garsiai to reikalauja – „the squeaky wheel gets the grease“ (pažodžiui – džeržgiantis ratas gauna alyvos), o Japonijoje sakoma, kad geriausia klausytis to, kuris tyli.

Japonijoje tylėjimo galia nusakoma vartojant sąvoką „haragei“ – tai reiškia, kad geriausias bendravimas vyksta tada, kai apskritai nekalbama. 

Privatumą, uždarumą ir gebėjimą įsiklausyti vertinantys suomiai taip pat jaučiasi puikiai, tylėdami paskendę savo mintyse, sako Masačusetso Amhersto universiteto (JAV) komunikacijos profesorius Donalas Carbaugh. 

O kodėl anglakalbiams taip sunku ištverti ilgesnes pauzes? Pasak D. Carbaugh, Jungtinėse Amerikos Valstijose šį reiškinį galima sieti su kolonijinės Amerikos, tapusios kryžkele daugeliui skirtingų tautų, istorija. „Kai skirtumų visuma yra heterogeniška, sunku apibrėžti bendrą supratimą – nebent kalbėdamas pajustum tam tikrą nerimą tarp žmonių, nebent žmonės aiškiai pasakytų, kad nori nustatyti bendras taisykles“, – sako jis. Jo teigimu, tai iš dalies taikytina ir Londonui.

Kokia taktika tinkamiausia?

Tai, kad anglakalbiai negali pakęsti tylos, tam tikra prasme ir atsako į klausimą, kodėl tylėjimas gali tapti galingu įrankiu.

Pardavimų ekspertas Gavinas Presmanas po kiekvieno pasakyto teiginio trumpam nutyla. Jis sako kažkur perskaitęs, kad po to, kai pacientas nustoja kalbėti, gydytojas turėtų palaukti bent penkias sekundes. „Versle penkios sekundės gal ir per daug, todėl aš palieku tris, ir tai, kas nutinka, yra neįtikėtina“, – sako Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios mokymo ir plėtros paslaugų bendrovės „Inspire“ direktorius G. Presmanas.

Neseniai potencialus klientas jam pasakė: „Jūsų mokymai labai brangūs, ir aš nežinau, ar galiu sau tai leisti“. G. Presmanas atsakė, kad visiškai suprantama, ir luktelėjo. Po dešimties sekundžių pašnekovas vis dėlto neištvėrė ir prisipažino suprantąs mokymų vertę ir norįs juose dalyvauti. „Dažnai galvojame, kad tyla – tai tiesiog nekalbėjimas, – sako G. Presmanas. – Tačiau ji leidžia žmonėms nurimti ir viską apgalvoti detaliau.“

Nik MacMillan/Unsplash nuotr.

JAV veikiančios konsultavimo paslaugų bendrovės „Equal Pay Negotiations“ įkūrėja Katie Donovan sutinka su liaudies išmintimi, kuri byloja, kad tas, kuris prabyla pirmas, pralaimi. Pačioje savo karjeros pradžioje, vos nuėjusi į pokalbį dėl darbo, ji iškart gavo pasiūlymą. Kai darbdavio atstovas įvardijo jos būsimo atlyginimo dydį, ji pasakė, kad kitą savaitę paskambins. Bet neskambino. Darbdavys pasiūlė didesnį atlyginimą. Ji toliau laikėsi savosios taktikos. Pagaliau moteris sulaukė ir trečiojo pasiūlymo, kuris buvo 20 proc. didesnis už pirminį. Pastarąjį ji priėmė.

Prieš imantis panašios taktikos svarbiose derybose, ji siūlo pasipraktikuoti su draugais ir kolegomis. „Užduokite jiems paprastą klausimą, pavyzdžiui, paklauskite, ką jie veikė savaitgalį, ir bent trumpam nutilkite, – pataria pašnekovė. – Kai išmoksite patylėti, suprasite, kaip tai svarbu kasdieniame gyvenime – ir bendraujant su draugais, ir sudarant sandorį dėl namo pirkimo.“

Kada geriausia pradėti kalbėti?

Suprantama, kartais geriau kalbėti, o ne tylėti. Pasak Džordžtauno universiteto (JAV) lingvistikos profesorės dr. Deborah Tannen, tam tikrais atvejais tylėjimas gali būti neteisingai suprastas. Tyrinėdami elgesį teismo salėje, tyrėjai pastebėjo, kad neretai teisininkai pataria liudytojams nepulti kalbėti nedelsiant ir prieš atsakant į klausimus – pagalvoti. Tačiau, pasak jos, prisiekusiuosius toks liudytojų elgesys dažnai versdavo įtarti, kad šie stengiasi išsisukti nuo tiesaus atsakymo.

Darbovietėje, jei vadovas, savo pavaldiniams pristatęs kokį nors sprendimą, nesulauktų jokios reakcijos, veikiausiai pamanytų, kad visi jo sprendimu patenkinti – priešingu atveju juk kas nors ką nors pasakytų, samprotauja D. Tannen. O darbuotojams šiuo atveju gali atrodyti, kad ką nors sakyti nėra jokios prasmės – viršininkas juk jau apsisprendė.

Išmokti reaguoti į tylą – labai svarbu, įsitikinęs Jungtinėje Karalystėje veikiančios mokymo paslaugų bendrovės „Learnlight“ socialinių ir emocinių įgūdžių lavinimo specialistas Matthew MacLachlanas. Pasak jo, šis įgūdis ypač reikalingas dirbant daugiakultūrėje aplinkoje.

„Kinų derybininkai labai, labai gerai žino, kad amerikiečiai linkę užpildyti pauzes, o patys kinai yra išmokę išlaikyti tylą ir santūrumą, – sako jis. – Jie žino, kad amerikiečiai dėl to jausis nejaukiai ir galbūt net neprašomi padarys tam tikrų nuolaidų – kinams patiems nereiks nieko daryti.“

Tad kaip reikėtų elgtis? „Sukąsti dantis ir tyliai pakentėti. Nereikėtų pulti siūlyti kompromisų ar nuolaidų vien dėl to, kad jie [pašnekovai] nekalba, – pataria M. MacLachlanas. – Jei būtinai norite kažką pasakyti, klauskite tiesiai – pavyzdžiui, „Kokia jūsų pirmoji reakcija į pasiūlymą?“. Jei tyla užsitęsia iki 45 sekundžių, galėtumėte pasiūlyti prie reikalo sugrįžti po minutės, o tada pereiti prie kito derybų klausimo.“

Rengiant pristatymus, tyla gali pasirodyti esanti kur kas įtaigesnė negu dramatiškas užsidegimas, priduria jis. Jau klasika tapęs pavyzdys, pasak jo, – bendrovės „Apple“ bendrasteigėjo Steve`o Jobso surengtas pirmojo „iPhone“ pristatymas: „Jis darė pauzes, kad klausytojas atkreiptų dėmesį į svarbiausius dalykus. Tyla verčia mus nervintis, todėl instinktyvi mūsų reakcija į tylą – dėmesio sutelkimas.“

Panašų poveikį tyla turi ir pokalbiuose su darbuotojais arba besimokančiaisiais. L. Morisson teigimu, pauzės yra labai paveikios, ypač jei pastabos neigiamo atspalvio.

„Tyla gali būti labai svarbus aspektas, į kurį žvelgdami suprantame patys save, suprantame kitus, plėtojame tarpusavio supratimą ir siekiame geresnių rezultatų, – sako komunikacijos specialistas D. Carbaugh. – Taip yra versle, politikoje, švietime, medicinoje, kiekvienoje žmogaus gyvenimo srityje.“

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Įvairenybės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...