captcha

Jūsų klausimas priimtas

Skrydžių palydovė: ši profesija – ne darbas, o gyvenimo būdas

Nepriekaištinga išvaizda, standartus atitinkantis ūgis ir svoris, plati šypsena ir ilgos kojos – tokiais stereotipais apipinta skrydžio palydovių profesija. Oro uosto koridoriais kaukšėdamos elegantiškais bateliais stiuardesės išdidžiai žingsniuoja kartu su lėktuvų pilotais. Tačiau ar iš tiesų ten, padangėse, viskas yra taip, kaip mes įsivaizduojame? Stiuardese dirbanti Gintarė Mellupe šiuo darbu susižavėjo per pirmąjį skrydį. Nors merginai tuo metu šis darbas atrodė tik svajonė, begalinis noras visa tai paversti realybe atvedė ją į aviacijos pasaulį, kuriame ji jau 11 metų.
LRT stop kadras
LRT stop kadras

„Labai norėjau dirbti oro uoste, nes ten labai daug žmonių, kurie atsineša su savimi gražių emocijų, nes jie skrenda atostogų, jie laukia to momento, kai atvažiuos į oro uostą, ir aš norėjau būti to dalimi. Grįžtantieji irgi būna labai laimingi, nes pailsėję, išsiilgę šeimos narių, draugų ir pilni įspūdžių, kuriuos patyrė atostogaudami, ir man labai norėjosi patirti tas emocijas ir būti to dalimi“, – pasakoja G. Mellupe.

Pirmas žingsnis skrydžio palydovų darbo link – teoriniai ir praktiniai mokymai, kuriuose jiems tenka susidurti su pirmaisiais išbandymais.

Paskaitos baseine, ugnies ir dūmų simuliatoriuje, mokymai, kaip suteikti pirmąją pagalbą, bei realių situacijų vaizdavimas studentus paruošia galimiems netikėtumams per skrydžius.

„Mes kartais būname ir medikės, ir mamos lėktuve, nes skrenda daug mamų su mažais vaikučiais, reikia aukle pabūti. Stiuardesės darbas iš išorės atrodo labai paprastas, nes, atrodo, šypsosi ir viskas, laimingos. Tačiau mes praeiname labai daug mokymų, mokame ir pirmąją pagalbą, ir psichologinę pagalbą suteikti, ir avarinėse situacijose elgtis, esame pasiruošusios visokioms situacijoms, kaip reaguoti, kaip būti ramiam ir visada šypsotis“, – vardija G. Mellupe.

Oro linijos nori kuo greičiau paruošti naujuosius skrydžių palydovus, tad teoriniai ir praktiniai mokymai – labai intensyvūs.

Lietuvių, latvių, rusų ir anglų kalbomis kalbanti G. Mellupe sako, jog šiame darbe taip pat labai svarbus organizuotumas, optimizmas ir gebėjimas greitai reaguoti kilus įvairiems nesklandumams.

Gus Ruballo/Unsplash nuotr.

„Labai svarbu šiame darbe laiko planavimas, nėra nei vienos dienos tokios pačios, kiekviena diena skirtinga, vieną dieną pradedi 4 val. ryte, kitą dieną 16 val. vakare, todėl labai reikia planuotis ir galvoti vieną žingsnį į priekį“, – sako stiuardesė.

Keleiviai dažniausiai mato tik vieną skrydžio palydovų darbo pusę, todėl neretai manoma, kad pagrindinės jų pareigos – šypsotis ir aptarnauti keleivius. Vis dėlto tai, ką mato keleiviai, nėra pagrindinė skrydžių palydovų darbo dalis.

„Mes visi susitinkame, visa komanda šitame centre ir aptariame skrydį, einame į lėktuvą, pradedame ruoštis, ateiname anksčiau už keleivius, tada jau pradedame laipinimą, taip pat po kiekvieno skrydžio mes grįžtame į šį centrą ir baigiame ryte pradėtus darbus – pildome ir atiduodame įvairius dokumentus“, – pasakoja G. Mellupe.

Dešimt tūkstančių valandų ore praleidusi G. Mellupe savo profesijos darbu nevadina. Kasdien su šypsena veide į naujus potyrius besileidžianti mergina sako, kad tai jos gyvenimo būdas. Nors nepastovus darbo grafikas gali sukelti problemų kuriant šeimą, G. Mellupe savo darbe daugiau minusų nemato.

Skirtingos šalys, naujos kultūros ir nesibaigiančios kelionės – taip atrodo daug kam pasaką primenantis G. Mellupe gyvenimas. Aviacija susižavėjusi lietuvė kol kas iš skrydžio palydovių gretų trauktis nesiruošia, tačiau net ir nusprendusi nebekilti į dangų, ji norėtų dalytis per daug metų sukaupta patirtimi ir tęsti darbus mokymų centre.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Įvairenybės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...