captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kutenami juokiasi ne tik žmonės, bet ir gyvūnai?

„Kutenimas – viena plačiausių ir mokslininkams sunkiausiai suprantamų temų“, – teigia Merilando universiteto (JAV) neuromokslininkas Robertas Provine`as, daugelį metų nagrinėjantis tokius reiškinius kaip kutulys, žagsulys, žiovulys ir net bezdulys. Kodėl iš visų jų išskirtinas būtent kutulys, portale bbc.com aptaria mokslo apžvalgininkas Joshas Gabbatissas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Trumpai tariant, apie kutenimą galima pasakyti kur kas daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, teigia R. Provine`as. „Tai susiję su viskuo, pradedant savisauga ir polinkiu į žaidimus ir baigiant savęs suvokimo kitų subjektų atžvilgiu lavinimu“, – sako jis.

Žmogui būdinga ir knismezija, ir gargalezija

Kutulys būna dvejopas, ir abiem kutulio rūšims suteikti skambūs pavadinimai: knismezija ir gargalezija. Knismezija – tai nesudėtingas atsakas į lengvai erzinantį pojūtį, kurį sukelia švelnus prisilietimas prie odos. Knismezija pasireiškia labai dažnai. „Manyčiau, kad driežai, vabzdžiai ir faktiškai visi kiti gyviai pasižymi tam tikru elgesiu, kuris sietinas su poreikiu apsaugoti savo kūno paviršių“, – aiškina R. Provine`as. Gyvūnai turi apsisaugoti nuo vabzdžių ir parazitų įkandimų, ir tai jie daro įvairiai – staiga pasikasydami, suvirpindami ausis ir pan. Būtent tokio pobūdžio atsakas ir apibūdinamas terminu „knismezija“.

Gargalezija – išskirtinai žinduoliams būdingas reiškinys. Tai toks atsakas į kutenimą, paprastai – stipresnį, kuris pasireiškia juoku ir yra sietinas su žaidimu – būtent žinduoliams būdingu elgsenos elementu.

Kalbant paprastai, kutulys yra pojūtis, kurio metu suaktyvinamos nervinės ląstelės, susijusios su lietimu ir skausmu. Tačiau tai dar ne viskas, rašo teksto autorius J. Gabbatissas. „Juoko lydimas kutulys veikiau apibūdintinas kaip socialinė elgsena, o ne kaip refleksas“, – 2004 m. paskelbtoje temos apžvalgoje rašo dermatologas Samuelis T. Seldenas. Jo nuomone, kutenimas imtas sieti su pasilinksminimu tik kažkuriuo iš evoliucijos raidos etapų.

„Kutulys – pirminis akstinas pradėti juoktis, – teigia R. Provine`as. – Beje, ketinimo pakutenti suvaidinimas yra, ko gero, seniausias pasaulyje pokštas. Kai parodomas noras pakutenti – „tuoj aš tave...“ Tai vienintelis pokštas, kuris suveikia ir žmonių kūdikiams, ir šimpanzėms.“

Portsmuto universiteto (Jungtinė Karalystė) psichologė Marina Davila-Ross gali tai tik patvirtinti. Mėgindama prajuokinti šimpanzes, ji atliko nemažai tyrimų. Atliekant vieną iš tyrimų zoologijos sodo darbuotojai turėjo kutenti beždžiones, o motinos – savo kūdikius. Šiuo tyrimu M. Davila-Ross siekė išsiaiškinti sąsajas tarp žmonių ir beždžionių juoko.

„Naudojome akustinius duomenis [juoko], panašiai kaip genetikai naudoja genetinius, kad nustatytume per evoliuciją susiklosčiusias sąsajas“, – sako ji.

Šiuo 2009 m. paskelbtu tyrimu patvirtinta, kad žmogiško juoko pirmtakas yra garsas, būdingas ir mūsų, t. y. žmonių, ir beždžionių bendriems protėviams.

Įdomu tai, kad M. Davilos-Ross tirtos gorilos ir mažosios šimpanzės skleidė labiau į žmogišką juoką panašius garsus, o žmogui mažiau artimų beždžionių skleidžiami garsai, nežinant konteksto, vargu ar primintų juoką. Vis dėlto, parengusi šių garsų evoliucijos schemą, tyrėja pademonstravo, kaip nuo ūmių krioktelėjimų pamažu pereita prie tylaus kikenimo ir garsaus kvatojimo, būdingų žmonėms.

„Juokiantis išsiveržiantį „cha-cha“ aš vadinu pasunkėjusio kvėpavimo garso, išleidžiamo žaismingai pešantis, ritualizavimu. Kutenama šimpanzė, pavyzdžiui, ima tarsi švokšti, – aiškina R. Provine`as. – Taip šimpanzė duoda ženklą, kad „tai yra žaidimas, aš tavęs nepuolu“.“

Žaisdami „juokiasi“ ir šunys

Sykį etologė Patricia Simonet stebėjo savo šunį Goodallą (šuo pavadintas primatologės Jane Goodall garbei), sukantį ratu biuro kėdę ir skleidžiantį garsus, iš kurių buvo galima suprasti, kad šuo smaginasi. Moteris teigia tuomet pasvarsčiusi, ar žodis „juokas“ būtų tinkamas tokiam šuns elgesiui apibūdinti. Vėliau, vienoje konferencijoje paskatinta pačios J. Goodall, P. Simonet nusprendė pati tai išsiaiškinti.

Scanpix nuotr.

Atlikusi tyrimą, P. Simonet nustatė, kad, panašiai kaip šimpanzėms, juoką primenantys gilūs, pasunkėję atodūsiai šunims būdingi žaidžiant. Šių garsų įrašai gali būti naudojami net siekiant nuraminti kitus šunis.

Kaip nurodo J. Gabbatissas, anksčiau P. Simonet yra pastebėjusi, kad nelaisvėje laikomi drambliai žaisdami taip pat skleidžia savitus garsus – tyliai kvėpčioja. Nors minties šiuos garsus pavadinti juoku tuo metu jai esą nekilę, tačiau dabar tyrėja teigia įžvelgianti tam tikrą jų sąsają su naujai atrastuoju šunų „juoku“.

Vis dėlto nustatyti, ar minėtų gyvūnų „juokas“ ir mūsų, žmonių, juokas yra lygiaverčiai dalykai, yra sunku, rašo autorius.

Žiurkės, kaip ir beždžionės, mėgaujasi kutenimu

Žiurkės – tai kone vieninteliai žinduoliai, naudojami tiriant praktiškai viską. Kutenimas – ne išimtis. Moksliniais sumetimais žiurkės kutenamos jau du dešimtmečius. Vieni pirmųjų tai daryti pradėjo psichobiologas Jaakas Pankseppas ir tuomet dar studentas Jeffrey Burgdorfas. 2010 m. jiedu paskelbė savo tyrimo medžiagą, kuri įvertinta gerokai nevienareikšmiškai.

Reuters/Scanpix nuotr.

Kaip rašo straipsnio autorius J. Gabbatisso, tuo metu pasaulis dar nebuvo pasirengęs girdėti apie besijuokiančias žiurkes, todėl mokslininkų bendruomenė tyrimo rezultatais džiaugtis neskubėjo. Tačiau netrukus, siekiant išsiaiškinti daugiau apie šių graužikų elgesį tuo metu, kai jie patiria teigiamų emocijų, imta vykdyti daugybę tyrimų, atliekamų pasitelkiant „heterospecifinį žaidimą ranka“, t. y. kutenimą.

Atlikdama tyrimą, M. Davila-Ross pastebėjo, kad kutenamos labiausiai norėjo būti jaunutės beždžionės. „Kutenti jaunas beždžionėles – labai paprasta, – juokdamasi kalbėjo ji. – Jos tiesiog nenori, kad liautumeisi. Labai sunku paskui jų atsikratyti.“

Panašiai ir su žiurkėmis. Nemažai jas tyrusiųjų pastebėjo, kad labiausiai kutenimo procedūra patinka jaunoms žiurkėms – jos neatstoja nuo kutenančiojo rankos, tikėdamosi, kad bus dar pakutentos. Sunku tokio elgesio nepalyginti su žaismingai nusiteikusio kūdikio elgesiu, rašo autorius.

Atrodytų, gilintis į tokius dalykus kaip kutenimas ir juokas – ne itin rimta, tačiau šios žinios gali praversti ir praktiškai. Pavyzdžiui, J. Burgdorfas žiurkių kutenimo eksperimentuose įgytas žinias panaudojo plėtodamas psichinių sutrikimų gydymo metodus. Be to, kaip pastebi autorius, supratimas apie tai, kas daro gyvūnus laimingus, gali padėti pagerinti jų gyvenimo, ypač – laikymo nelaisvėje, sąlygas.

Tačiau svarbiausia, kas buvo išsiaiškinta gyvūnų kutenimo bandymuose, yra tai, kad gyvūnai – sudėtingos būtybės, gebančios reikšti teigiamas emocijas panašiai kaip mes, žmonės. J. Gabbatisso įsitikinimu, tai suvokdami, galime įvertinti ne tik savo santykius su gyvūnais, bet ir tai, ką reiškia būti žmogumi.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Įvairenybės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...