captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl vargšai sugeba jaustis laimingesni už turtuolius?

Sako, palyginimas – tai džiaugsmo vagis. Jei dabartiniame pasaulyje, kuriame net milijardieriai nelaiko savęs turtingais, nustotume save lyginti su kitais, ar taptume laimingesni? Kodėl neretai vargšai jaučiasi laimingesni už turtuolius, portale bbc.com aptaria žurnalistė Maddy Savage.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Įsivaizduokite, kad gaunate šešiaženkles pajamas, turite bent vieną namą ir dar laisvą milijoną kišenėje, kurį bet kada galite kur nors investuoti. Ar tai ženklas, kad „jums pavyko“ ir kad pagal visuotinius standartus esate fantastiškai turtingas? Kažin.

Neseniai finansinių paslaugų bendrovės UBS atliktas pasiturinčių JAV investuotojų tyrimas parodė, kad 70 proc. minėtus kriterijus atitinkančių žmonių nelaiko savęs turtingais. Tik sukaupusieji penkių milijonų JAV dolerių (apie 4,5 mln. eurų) ar didesnės vertės turtą manosi turintys pakankamai, kad galėtų užsitikrinti sau ramią ateitį. Dauguma kitų teigia jaučiantys nerimą, kad dėl vienos nesėkmės jų gyvenimas gali radikaliai pasikeisti.

Taigi, jei net milijonieriai nelaiko savęs turtingais, kuo turėtume laikyti save mes? Jei, kad ir kiek beuždirbtume, pasijusti turtingais vis tiek greičiausiai neįstengsime, ar verta apskritai puoselėti tokius siekius, svarsto M. Savage.

Ištrūkti iš užburto rato sugeba ne kiekvienas

Įvairiausiais psichologiniais tyrimais jau įrodyta, kad ilgalaikės laimės už pinigus nenusipirksi. Atliekant vieną iš tokių tyrimų, pavyzdžiui, paaiškėjo, kad dideles sumas loterijose laimėję žmonės ilgainiui jautėsi ne ką laimingesni negu kiti. O štai praėjusį vasarį amerikiečių dienraštyje „The New York Times“ rašyta, kad labai išpopuliarėjo terapija, taikoma specialiai milijardieriams, negalintiems įveikti vidinių kovų.

„Pradėję turtėti, žmonės iš pradžių jaučia didžiulį pasitenkinimą, tačiau tam tikru etapu pasitenkinimas nustoja didėjęs“, – aiškina Australijos Kvinslendo universiteto socialinės psichologijos profesorė, knygos „The Wealth Paradox“ bendraautorė Jolanda Jetten.

Pasak jos, daugybė gerai uždirbančiųjų nepajėgia ištrūkti iš užburto rato, net ir suvokdami, kad didesni pinigai nei atneš daugiau laimės, nei pagerins gyvenimo kokybę. Jų gyvenimas pasidaro pernelyg apibrėžtas turimu turtu.

Taip yra todėl, tęsia BBC pašnekovė, kad turtingi žmonės, visai kaip ir mažiau pasiturintieji, save linkę lyginti su tais, kurie stovi aukščiau. Pajamos, namai, investicijos, nuosavybė ir kita – viskas vertinama žvelgiant į tuos bičiulius ar kolegas, kurie visko turi dar daugiau, o ne su likusia visuomenės dalimi.

Gyvenimo būdo mokytoja ir karjeros ugdytoja Pia Webb šį modelį išmano puikiai. Jos klientai – aukščiausio lygio vadovai. Tačiau ji pripažįsta, kad net ir jos gimtojoje socialdemokratinėje Švedijoje, pasižyminčioje dėmesiu gyvenimo ir darbo balansui, yra daugybė žmonių, lyginančių save su tais, kurių pajamos didesnės.

„Švedijoje daug dirbdamas įspūdžio nepadarysi, – sako ji. – Tačiau vis tiek jausi spaudimą būti toks kaip kiti ir kitais būdais įrodyti, kad gerai uždirbi – kad su šeima gali išvykti atostogų, kad gali įsigyti jachtą, vasarnamį.“

P. Webb prašo savo klientų pagalvoti apie tai, kokios patirties ir kokių dalykų jiems asmeniškai trūksta, kad jaustųsi patenkinti, užuot siekus uždirbti vis daugiau ir daugiau ir taip patenkinti tariamus visuomenės ar savo bičiulių rato lūkesčius.

Laimingi prasčiokai ir vargšai milijonieriai

Remiantis J. Jetten atlikto tyrimo medžiaga, skurde gyvenantys žmonės yra pratę patys susigalvoti, kaip praskaidrinti sau gyvenimą ir kaip patirti daugiau pilnatvės, ir tam jiems nebūtina turėti nei pinigų, nei didelių turtų. Jie linkę daugiau laiko praleisti su šeima ir užsiimti bendruomenine veikla.

Merilando universiteto (JAV) Viešosios politikos mokyklos dėstytoja Carol Graham šį paradoksą apibūdino kaip „laimingų prasčiokų ir vargšų milijonierių problemą“.

Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad turėtume siekti gyventi arčiau skurdo ribos, teigia ji (pagal Jungtinių Tautų laimės indeksą vis dar pirmauja turtingesnės šalys). Tačiau C. Graham atlikto tyrimo duomenimis, turtingesni žmonės gali prisitaikyti prie neigiamų pokyčių kur kas geriau, nei galvoja. J. Jetten taip pat atkreipia dėmesį, kad turtingesniems žmonėms, kurių gyvenimo būdas paprastai yra labiau idealizuojamas, labai praverstų išmėginti tai, ką praktikuoja skurdžiau gyvenančios grupės ir bendruomenės, t. y. susibūrimus ir artimesnį bendravimą.

Nepalo kalnų vedlys Krishna Prasadas Timilsina teigia, kad dvasios stiprybės pakilimą jis labai ryškiai pajuto po pragaištingiausio šalies istorijoje 2015-ųjų žemės drebėjimo. Tuomet 8 tūkst. žmonių žuvo, tūkstančiai liko be pastogės. Lygindami save su tais, kam nepasisekė dar labiau, žmonės suvokė, kad tai, ką turi, iš tiesų yra labai daug.

„Per žemės drebėjimą daug kas buvo suniokota, tačiau, jei neprarado šeimos, žmonės vis tiek buvo laimingi, – sakė 36-erių vyras. – Galėjo baigtis kur kas blogiau.“

Straipsnyje pažymima, kad nors pagrindinė Nepalo pramonė – turizmas – po tragedijos gerokai smuktelėjo, pagal 2017 m. Jungtinių Tautų laimės indeksą šalis pakilo aštuoniomis pozicijomis ir užima 99 vietą iš 155, po savęs palikdama Pietų Afriką, Egiptą ir net kaimyninę Indiją, vieną iš sparčiausiai augančių pasaulio ekonomikų.

Turto suvokimas palaipsniui kinta

Gilinantis į pajamų ir turto reikalus, iškyla vis daugiau niuansų. Nemaža dalis ekspertų prognozuoja, kad įprasti turtingumo simboliai, kaip antai automobilis ar namas, netrukus gali užleisti vietą kitiems dalykams, nes daugelyje šalių tūkstantmečio karta – tai pirmoji karta, uždirbanti santykinai mažiau negu jų tėvai, ir dėl galimybės įsigyti namus šios kartos atstovams tenka grumtis ganėtinai ankštose nekilnojamojo turto rinkose.

Nors dabartiniam jaunimui gali būti nemalonu tai girdėti, tačiau, kita vertus, „tai gali reikšti, kad šiai kartai bus būdinga mažiau su turtuoliais siejamų neigiamų bruožų, tokių kaip savanaudiškumas, narcisizmas ir savo galių ribų nematymas“, sako J. Jetten.

Paryžiuje įsikūrusi mados fotografė 25-erių amerikietė Eileen Cho užaugo turtingame Sietlo (JAV) rajone, tačiau mintį užsidirbti grynųjų tam, kad galėtų sutaupyti arba investuoti į nekilnojamąjį turtą, dabar lygina su savęs įkalinimu.

Nors tėvai jai esą siūlėsi finansiškai padėti, idant mergina galėtų nusipirkti savą būstą, ji pasirinko kitą variantą – su širdies draugu ji nuomojasi 30 kvadratinių metrų butą.

„Per mėnesį sumokame 950 eurų [nuomos] ir dar lieka pakankamai, kad kartą į mėnesį galėtume išvykti į kelionę į užsienį“, – sako mergina.

Gyvenimo būdo mokytoja P. Webb tokiam požiūriui pritaria, nors atkreipia dėmesį, kad jauni dirbantys žmonės turėtų stengtis būti pakankamai sąmoningi, kad kelionių ir kitokios patirtimi ir nuotykiais pagrįstos veiklos nepradėtų laikyti norma, pagal kurią matuojamas turtas.

„Kelionės – puikus būdas sužinoti daugiau apie kitas kultūras, pažinti save ir atrasti savo vietą pasaulyje, tačiau tai gali virsti ir priklausomybe, – sako ji. – Imi svaigti nuo naujų patirčių – beje, panašiai žmonės jaučiasi ir išėję apsipirkti. Tačiau tai gali reikšti, kad ant žemės stovi nepakankamai tvirtai arba kad netenki galimybės kokybiškai praleisti laiką su šeima.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Įvairenybės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...