captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Ibelhauptaitė: belieka tik melstis, kad tai būtų D. Montvydo vakaras

Nesvarbu, kokio aukšto lygio yra atlikėjas ar kaip stipriai jis yra pasiruošęs, jo sėkmę konkurse gali nulemti tiesiog „jo vakaras“. Taip sako LRT RADIJO studijoje kartu su kitais nacionalinės atrankos komisijos nariais, rengėjais ir nugalėtoju viešėjusi režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

LRT RADIJO laidoje „Muzikos valanda“ svečiavęsi nacionalinės atrankos nugalėtojas Donatas Montvydas, jo vadybininkas Martynas Tyla, nacionalinės atrankos prodiuseris Lauras Lučiūnas ir komisijos nariai režisierė Dalia Ibelhauptaitė bei muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys atsakinėjo į LRT TELEVIZIJOS žiūrovų klausimus bei aptarė mūsų šalies atstovo galimybes šiųmetinėje „Eurovizijoje“.

– Donatai, ką tik nugalėjote atrankoje. Ar jau galvojate apie savo pasirodymą didžiojoje „Eurovizijoje“?

D. Montvydas: Apie jį galvojau nuo pat pradžių. Tikrai nevaržysiu savęs ir įgyvendinsiu visas turimas idėjas. Einu į šį konkursą „pilna koja“ – tiek investiciniu, tiek kūrybiniu atžvilgiu stengsimės padaryti viską, ką galime. Pasiruošimo darbai jau vyksta.

– Laurai, kaip sekėsi nacionalinė atranka? Ar konkursas Jūsų nenuvylė? O galbūt kažkas nustebino?

L. Lučiūnas: Šiemet geriausią atlikėją rinkome net iš 28 kandidatų. Vyko net dešimt atrankos etapų, tai – nemaži skaičiai. Vieni artistai pavargsta labiau, kiti – mažiau, bet juk žinome, kad didžiojoje „Eurovizijoje“ laukia dar daugiau vargo, tad išlieka stipriausi.

Manau, šešių finalistų pasirodymo sėkmę lėmė geriausiai suvaldytas jaudulys ir stiprus pasiruošimas. Paskutinė savaitė buvo ypač įdomi, atlikėjai stengėsi kaip įmanoma labiau ištobulinti savo pasirodymus. Renkant nugalėtoją, komisijos ir žiūrovų nuomonės sutapo, o tai reiškia, kad išrinktas atstovas yra tinkamas visiems.

– Nacionalinė atranka sulaukė didelio susidomėjimo. Kaip manote, kodėl?

L. Lučiūnas: Šiais metais pastebimas didesnis žiūrovų susidomėjimas „Eurovizija“ ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Tai rodo, kad Lietuva yra europietiška ir tas išaugęs susidomėjimas nėra atsitiktinis.

D. Ibelhauptaitė: Mes, lietuviai, norime būti geriausi visose srityse, o tų sričių tarptautinėje arenoje nėra itin daug. Todėl „Eurovizija“ darosi tokia pat populiari, kaip ir krepšinis.

R. Zilnys: Man patiko, kad šiemet turėjome nemažai talentingų profesionalių atlikėjų, kurie anksčiau į „Euroviziją“ žvelgė atsargiau ir kurį laiką buvo nuo jos atsitraukę. Manau, kad tai – taip pat viena atrankos populiarumo priežasčių.

Mane sužavėjo tai, kad šioje atrankoje pastebėjau du ar tris atlikėjus, kurie gaus didesnį žiūrovų dėmesį, paspartins savo karjerą ir bus tie talentai, kurių Lietuvoje trūksta. Manau, kad išryškinti tokius žmones – taip pat viena iš atrankos misijų.

Pvz., Catrinah ar Ieva Zasimauskaitė, kuri, jei dirbs, turės puikias karjeros galimybes. Juk ji dešimt savaičių buvo dėmesio centre ir finale užėmė aukštą vietą. Tad man atrodo, kad naujų atlikėjų prisistatymas nacionalinio transliuotojo eteryje, stebint daugybei žiūrovų, yra labai svarbus atrankos aspektas.

– Kaip manote, kuo iš kitų finalininkų išsiskyrė D. Montvydas?

R. Zilnys: Manau, kad visi šeši finalą pasiekę atlikėjai turėjo lygias galimybes nugalėti atrankoje ir išvykti į Stokholmą. Nemanau, kad reikia klausti, ko pritrūko vienam ar kitam atlikėjui iki pergalės, reikėtų klausti, kuo pranašesnis buvo atrankos nugalėtojas.

Donatas finale sugebėjo parodyti patį geriausią pasirodymą. Kitiems atlikėjams, mano nuomone, nepavyko to padaryti. Net keletas iš jų prieš dvi ar tris savaites parodė geriausius savo pasirodymo variantus, bet susiklostė taip, kad finale jie neatrodė taip gerai. Man buvo visiškai aišku, kad Donatas finalo vakarą „nupūtė“ visus kitus. Manau, kad tai – repeticijų ir nuoseklaus darbo rezultatas.

D. Ibelhauptaitė: dainavimas – tai menas. Tai nėra tas dalykas, kurį tu gali pakartoti. Ir kai atlikėjas išeina į sceną, tampa aišku, kad tai yra jo vakaras arba ne. Žinoma, juodas darbas, dainos tipas labai padeda, bet vis dėlto tai yra menas.

Pvz., operoje net ir tarptautinės klasės solistas, gerai nesudainavęs vienintelės natos, bus nušvilptas publikos. Nesvarbu, kad jis nesudainavo dėl įkvėptos dulkės. Todėl manau, kad apie „Euroviziją“ reikia kalbėti kaip apie meną. Žinoma, Donatas, nuvykęs į Stokholmą, padarys viską, ką jis gali. Bet mums visiems belieka melstis, kad tai būtų jo vakaras.

Taip pat norėčiau pridurti, kad nacionalinėje atrankoje komisija vertino atlikėjus pagal tai, ką jie sugebėjo padaryti ant scenos per tris minutes, o ne pagal jų turimą potencialą.

– Dažnai sakoma, kad geram euroviziniam pasirodymui reikia didžiulio biudžeto, kokio Lietuva skirti negali...

D. Ibelhauptaitė: Kai kuriems pasirodymams tikrai reikia didelio biudžeto. Bet manau, kad tai nėra būtinybė. Pvz., „LT United“ pasirodymas buvo tiesiog originalus, labai daug nekainavo, ir užėmė aukštą vietą. Nacionalinėje atrankoje aš pasigedau originalių idėjų. Be to, manau, kad atlikėjams labai svarbu lavinti savo skonį. Tam taip pat nereikia pinigų – pakanka skaityti knygas, žiūrėti filmus ir pasidairyti po pasaulį.   

M. Tyla: Aš manau, kad kuo anksčiau ir atsakingiau atlikėjai pradės ruoštis „Eurovizijos“ atrankoms, tuo aukštesnio lygio jų pasirodymai bus.

D. Ibelhauptaitė: Kelis kartus stebėjau D. Montvydo pasirodymą. Supratau, kad jis labai aiškiai ir sistemingai dirbo puikiai žinodamas, kas jis toks, kaip jis turi atrodyti ir koks bus jo pasirodymas. Nėra taip, kad jis scenoje vieną kartą pasirodė kaip šokėjas, o kitą dieną į sceną atėjo užsidėjęs meškos galvą. Taip pat nuosekliai dirbo ir Erica Jennings.

– Šiemet mūsų atlikėjai varžėsi daugiausia su švedų kompozitorių kūriniais. Kodėl lietuviai nesukuria gerų eurovizinių dainų?

L. Lučiūnas: Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet manau, kad Lietuvoje muzikinės švietimo sistemos reformos yra būtinos. Mes neturime stiprios pop mokyklos. Ruošiame gerus džiazo, vokalo specialistus, taip pat – instrumentalistus, bet neturime solistų ir retai kada iš muzikantų ir kompozitorių išugdome asmenybes. Tai yra priežastis, kodėl lietuviai nekuria gerų pop dainų.

– Kai kurie klausytojai pasigedo lietuviškų ar baltiškų akcentų atlikėjų pasirodymuose ir kūriniuose...

R. Zilnys Tai, kad lietuviai šioje atrankoje skambėjo vakarietiškai, yra komplimentas. Peržvelgus paskutinių metų „Eurovizijos“ nugalėtojus, negalima būtų pasakyti, kad kuris nors pasirodymas būtų turėjęs nacionalinio kolorito.

D. Montvydas: Manau, kad muzika ir valstybės išvis neturi nieko bendro. Kai sėdžiu prie fortepijono ir kuriu dainas, tikrai negalvoju apie valstybę. Muzikos paskirtis yra jaudinti kiekvieną žmogų, o ne konkrečios valstybės piliečius.

– Kaip buvo atrenkami komisijos nariai? Ar gali komisijos narys neturėti nuomonės, kaip, pvz., Jazzu?

L. Lučiūnas: Komisijos nariai yra daugiau mažiau matomi ir žinomi muzikiniame pasaulyje. Komisijos nariai specialiai parenkami visiškai skirtingi, kad būtų matomas kuo platesnis nuomonių spektras. Jų pasisakymai priklauso tik nuo jų pačių, jie nėra surežisuoti, todėl kiekvieno pastebėjimai yra individualūs ir skirtingi. Pvz., Tomas Sinickis labiau domėjosi kūrinių autoriais, kiti – apranga, treti – dainos skambesiu ir pan.

D. Ibelhauptaitė: Taip pat norėčiau pasakyti, kad komisijos nariai kalbėjo apie tuos atlikėjus ir tik tuomet, kai vedėjų buvo prašomi apie juos kalbėti.

– Neseniai mūsų laidoje kalbėjęs kompozitorius Laimis Vilkončius teigė, kad Lietuvos atstovų pasirodymai ir vizualizacijos yra užvakar dienos...

R. Zilnys: Nėra taip, kad atvykęs į „Euroviziją“ atlikėjas scenoje gali daryti ką tik nori, reikalauti, kad vaizdas už nugaros būtų tik toks ir ne kitoks. Labai daug lemia vietiniai šou režisieriai, kurie ir nusprendžia, kaip turėtų atrodyti pasirodymas. Būna ir taip, kad atstovai atvyksta su savo gerai paruoštomis projekcijomis, tačiau vaizdas nepatinka režisieriams ir jie nusprendžia pasirodymą iliustruoti visai kitaip.

Be to, kad ir kaip būtų apmaudu, šiame konkurse yra lygūs ir lygesni. Pvz., pernykštė švedo projekcija visų pirma buvo labai brangi, antra – nepamirškime, kad visa filmavimo grupė yra iš Švedijos. Tad atminkite, kad kartais, kai matote Lietuvos atstovą ir už jo nugaros esantis vaizdas neatitinka jūsų lūkesčių, jis kartais neatitinka ir paties atlikėjo lūkesčių. Kartais tiesiog nėra kito pasirinkimo.

D. Ibelhauptaitė: Be to, nepamirškime, kad su tokio kalibro renginiais turi dirbti atitinkami specialistai. Aš net neabejoju, kad D. Montvydo pasirodymą režisavo ne Jonelis ir Petrelis, kurie vieną rytą nubudo ir sumanė, kad taps režisieriais. Režisuoti, pašviesti ar atlikėjus aprengti gali tikrai ne bet kas. Todėl aš suprantu, kodėl kartais tiesiog pasakoma, kad taip turi būti.

– Kaip atrodys D. Montvydo pasirodymas bendrame „Eurovizijos“ kontekste?

R. Zilnys: manau, kad šiais metais konkursas bus pakankamai stiprus ir įvairus. Anksčiau būdavo metų, kai daug šalių siųsdavo balades, arba straksinčias dainas. Šiais metais neturiu dainos favoritės, todėl esu gana optimistiškai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu. Manau, kad Donatui prireiks visų įmanomų pastangų ir šou elementų. Tad linkiu jam didžiausios sėkmės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Eurovizija

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close