captcha

Jūsų klausimas priimtas

Naujoji „Eurovizijos“ vedėja: savo laiku ir W. A. Mozartas buvo popsas

Nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje žiūrovai išvys naują vedėjų porą – Andrių Rožicką ir Gerūtą Griniūtę. LRT radijo bei televizijos žiūrovams jau pažįstama mergina į šį pop konkursą žada pasižiūrėti ir profesionalia akimi, mat jos stalčiuje – ne tik žurnalistės, bet ir pianistės diplomas.
 
L. Vasiliausko nuotr.
L. Vasiliausko nuotr.

Nors mėgsta klausytis džiazo ir klasikinės muzikos, G. Griniūtė įsitikinusi, kad „Eurovizija“ verta ir muzikos gurmanų dėmesio. „Muzikos erdvė susideda iš skirtingų muzikos srovių, stilių, žanrų. Kodėl gi ne? Yra valstybių, kurioje „Eurovizija“ – buvusi nebuvusi, bet Lietuvoje visi labai susidomėję ir įsitraukę. Tad kodėl to kažkaip nepaanalizavus, nepažiūrėjus, kaip tai atrodo iš vidaus? Savo laiku Wolfgangas Amadeus Mozartas irgi buvo tam tikras popsas“, – tikina G. Griniūtė.

– Baigei Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) įgijai atlikimo meno (fortepijono) bakalauro diplomą. Kaip atsidūrei LRT?

– Savo istoriją visada pradedu nuo to, kad ėmiau mokytis muzikos mokykloje „Lyra“. Savo gyvenime muziką išgirdau labai anksti, nors tėvai – ne muzikantai. Gal todėl, kad kaimynė devintame aukšte grojo pianinu? Dar darželyje mėgau klausytis pianino. Ėjau ir į paprastą mokyklą, kurioje buvo sustiprinti humanitariniai dalykai. Tiek humanitariniai, tiek muzikos mokslai sekėsi labai neblogai. Tačiau „Lyros“ mokykla – septynmetė. Kai baigėsi mokslai joje, mokytoja pasiūlė eiti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, nes ten – viskas vienoje vietoje ir man neva bus paprasčiau.

Kai nuėjau, žinoma, supratau, kad ten nėra „paprasčiau“. Tačiau labai džiaugiuosi, kad ten mokiausi. Buvo tikrai sunku, bet man labai patiko. Kai reikėjo rinktis, kokius valstybinius egzaminus laikyti, prie privalomų muzikinių nutariau pasirinkti ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbą bei istoriją, nes jaučiau, kad reikia pasiruošti viskam. Dar klasės draugas sako: gal stojam į žurnalistiką? Galvoju: nors patiko ir tebepatinka rašyti, bet tiek grojus, dabar viską mesti – nei šis, nei tas. Juo labiau kad 12 klasėje iš vieno puikaus fortepijono mokytojo Jurgio Bialobžeskio patekau pas kitą puikią dėstytoją Albiną Šikšniūtę. Ji siūlė stoti į LMTA, jos vadovaujamą klasę.

Ten baigiau bakalaurą. Nors vienu metu jau pradėjau galvoti, kad gal tai –ne visai mano rogės, nes man įdomu daugiau dalykų. O taip jau yra, kad, jei esi muzikantas, tai turi būti ten visa galva, atiduoti tam visą laiką. Kažkur ties trečiu kursu supratau, kad yra per daug įdomių dalykų: teatrai, kultūriniai reiškiniai, renginiai. Baigiau bakalaurą ir atsirado analitinės žurnalistikos studijų programa.

Daug dalykų ten buvo tokių, kurių akademijoje niekada nebuvau dariusi, tuo labiau – „čiurlionkėje“, tačiau viskas ėjosi labai gerai. Kai reikėjo rinktis vasaros praktiką, supratau, kad man įdomūs apžvalginiai straipsniai ir bendras kultūros pulso pateikimas visuomenei. Jau nuo vaikystės LRT man buvo patikima, gera ir teisinga, gal kad seneliai visuomet žiūrėjo LRT. Praktikai pasirinkau LRT.lt portalą, visą vasarą jame dirbau ir man labai patiko.

Buvo malonu pamatyti portale savo straipsnį, apėmė pasididžiavimas. Vėliau man pasiūlė pabandyti dirbti LRT KLASIKOJE. Klausė, ar turiu muzikinį išsilavinimą, kai sužinojo – apsidžiaugė. Pabandžiau vesti laidą „Muzikinis pastišas“ ir pamačiau, kad tai – mano rogės, juo labiau kad tai – apie klasikinę muziką. Nors dabar mėgstu „chuliganavoti“ ir ne tik apie klasikinę muziką papasakoti. Paskui atsirado ir televizija, ir laida „Visu garsu“. Dabar džiaugiuosi, kad pirštus esu įmerkusi į visas tris medijas. Tie du mano pradai – muzikinis ir literatūrinis – labai gražiai susijungė.

– Kuo save laikai: žurnaliste ar muzike?

– Visą laiką sakau ir, kai reikia kur pažymėti, rašau: pianistė-žurnalistė. Dėl to, kad grojimo iš savęs „išimti“ nepavyksta. Ir koncertai girdisi visai kitaip, negu jų klausyčiau, jeigu nebūčiau pianistė arba neturėčiau muzikinio pasirengimo. Kartais, girdint muziką, sunku atsiriboti nuo įsigilinimo. Smegenys visada dirba, nėra taip, kad atsipalaiduoju ir klausausi.

Jei pianistai išgirstų, sakytų: na, kokia tu pianistė, juk reikia sėdėti po penkias valandas, aktyviai groti, mokytis naujus tekstus, ieškoti interpretacijų, techniką, gerą formą palaikyti. Tam reikia visiškai atsiduoti, todėl tikra pianiste savęs negaliu laikyti. Tiesa, pagroju dar. Organizuoju vieną labdaringą paramos koncertą „Muzikinis linkėjimas“. Pirmas koncertėlis buvo mažesnis, tačiau vėliau viskas „užsikūrė“ ir jau dvejus metus esame vasaros „Kristupo festivalio“ dalis.

Smagu išeiti į sceną pagroti – toks prisilietimas prie muzikos yra pats maloniausias. Tad fortepijono nesu „padėjusi į stalčių“ ar kažkur nugrūdusi, jis – su manimi, tik jau mažiau. Kartais pasitaiko ir kitų projektų, tačiau rečitaliams laiko nebėra.

– Į mūsų pokalbį atskubėjai iš repeticijos. Kaip atrodo Tavo diena ir darbotvarkė? 

– Labai dažnas posakis: jeigu dirbi mylimą darbą, tai nedirbi. Galvoju, kad man taip ir atsitiko. Džiaugiuosi, kad tiek radijas, tiek televizija man yra tos erdvės, kur tikrai malonu kalbinti muzikus, kultūros atstovus, kalbėtis tomis temomis, kurios ir pačiai labai artimos ir pažįstamos. Kartais galvoju: savaitė prasideda ar baigiasi? Ar ji – tiesiog tokia viena didelė metų savaitė, toks ilgas laikas, kai diena po dienos eina, ir nelabai skaičiuoji – savaitgalis, ne savaitgalis, tiesiog kiekvieną dieną darai tai, kas tau yra „faina“.

Ir koncertai vyksta šeštadieniais, tada atrodo: kokia gera medžiaga, negaliu nepakalbinti to atlikėjo, nes jis galbūt nebeatvažiuos į Lietuvą. Bet tai – malonus dalykas. Mano dienos nėra įrėmintos nuo 8 iki 17 val., jos yra įvairios. Šiandien yra ta diena, kai planuose atsirado vietos ir repeticijoms su kolegomis muzikantais.

– Kaip kalbindama pašnekovus atsiriboji nuo savo, kaip menininkės, emocijų?

– Sakyčiau, kad neatsiriboju nuo to ir jaučiu, kad esu menininkė. Kai sako „prie meno“, priimu tai maloniai, nes tie „prie meno“ žmonės man atrodo labai pažįstami ir savi. Mane visada traukė kultūra ir literatūriniai vingiai, kai visa tai susiję, net ir atsiriboti nereikia.

Daug ir paprastus darbus dirbančių žmonių turi menišką pajautimą. Papasakosiu istoriją. Išsikviečiu taksi ir ten sėdi vyriškis su marškinėliais be rankovių, auksine grandine, mėlynomis, pablukusiomis tatuiruotėmis ir klausosi klasikos. Mėgtu bendrauti su žmonėmis. Sakau: jūs dažnai klausotės klasikos? Sako: žinokit, dažnai. Klausiu, kodėl. Sako: atsipalaiduoju. Nors iš pirmo žvilgsnio būtų galima pagalvoti, kad jis tikrai klauso paprasto popso, kuris kala į kaktą. Tada paklausiau, kokią muziką jis mėgsta. Sako: man patinka choralai, vargonų muzika.

Pati į grojaraščius stengiuosi tų vargonų dėti nedaug, nes ne visiems žmonėms tai patinka. Todėl gali būti, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog žmogus gali neturėti ausies ar akies menui, bet, pasirodo, jam irgi to reikia. Labai smagu, kad per žiniasklaidą galima pasakyti, kad menas yra visur, ir prieinamiau jį pateikti.

– Vedi radijo laidą „Muzikinis pastišas“ ir televizijos laidą „Visu garsu“. Jei reikėtų pasirinkti – kuri medija Tau artimesnė?

– Esu sakiusi, kad mano širdis į dvi dalis padalinta. Tikrai labai mėgstu radiją, kai buvau maža, įrašinėdavau į kasetę istorijas, pasakas. Užsiėmiau tarsi radijo diktorės veikla. Kita vertus, televizija turi tai, kas leidžia ne tik garsu, bet ir vaizdais šnekėti. Kartais užtenka keleto kadrų, kad sudėliotum tam tikrą mintį. Tad tikrai negaliu pasirinkti. 

– Laidoje „Visu garsu“ pašnekovus tenka kalbinti ir gana rimtomis temomis, taip pat yra ir labai žaisminga rubrika „Pagrobimas“. Kaip manai, ko reikia gerai muzikinei televizijos laidai?

– Manau, reikia apskritai kalbėti apie muziką, dar reikia geros muzikos ir kalbėti apie tai suprantama kalba. Jei laida skirta auditorijai, kuri žiūri televiziją, gal vis dėlto tai nėra ta auditorija, kuri ateina į akademijos auditoriją ir nori gauti mokslinės informacijos ir daug terminologijos. Čia galima pasinaudoti medija ir kultūrą skleisti suprantama kalba.

Kartais tenka susidurti, kad žmonės ne visada drąsiai eina į klasikinės muzikos ar džiazo koncertus, nes jiems atrodo, jog jie kažkaip ten lyg ir nepriklauso. Tarsi visa rimtosios muzikos bendruomenė galvoja: ach, jūs nesuprantat, ne vietoj plojat. Tarsi atėjęs žmogus jau turėtų viską žinoti. Juk dėl ko koncertuoja muzikantai? Ne vieni kitiems. Jie koncertuoja visuomenei, publikai, jie tikisi, kad jos bus įvairios ir daug.

„Pagrobimo“ rubrika atsirado, nes dauguma dirigentų, operos solistų ar populiariosios muzikos atlikėjų yra pažįstami iš vienos pusės, o čia per žaismingą pokalbį pateikiame iš kitos – kitą žmogaus portretą, kartu pasikalbame ir apie rimtus dalykus. Manau, kad muzikinei laidai reikia įvairovės ir empatijos tiems, kas ją žiūrės.

– Pakalbėkime apie kitą muzikinę laidą, kurioje nuo šiol Tave matysime. Kaip tapai „Eurovizijos“ vedėja?

– Tai buvo labai netikėta. „Eurovizija“ nėra visai man nepažįstama erdvė, domiuosi ir tikrai ją seku, nes man įdomu, kas vyksta muzikiniame pasaulyje. Kai pasiūlė, apsidžiaugiau, galvoju: kaip gerai, čia irgi pravers muzikinės žinios. Juo labiau kad žmonės, kurie pasiūlė tai, lyg ir užsiminė, kad į konkursą bus galima pasižiūrėti ne tik kaip vedėjai, bet ir iš profesionaliosios pusės. „Euroviziją“ seku nuo pat Aistės Smilgevičiūtės pasirodymo. Taip galima stebėti ir lietuvių kūrybinį virsmą: ką dar sugalvos, kiek kūrybingi yra, ką bandys nukopijuoti ar sekti. [...]

Jeigu reikėtų išsirinkti vieną dainą iš visos Europos, būtų labai sunku. Kiekvienais metais atsiranda kas nors kabinančio. Iš lietuvių pasirodymų išskirčiau A. Smilgevičiūtę ir Lino Rimšos kompoziciją, nors mes likom uodegoj, bet mano ausiai tai buvo vienas pačių sėkmingiausių pasirodymų. Man labai patiko ir „LT United“, nes jų idėja – kažkas tokio.

– Vadinasi, nelaikai „Eurovizijos“ nerimtu pop renginiu masėms? 

Yra daug nuomonių, kad tai – tik šou. Tačiau šiame renginyje yra tikrai rimtų muzikantų, profesionalių dainininkų, pianistų. Muzikos erdvė ir susideda iš tų skirtingų muzikos srovių, stilių, žanrų. Kodėl gi ne? Yra valstybių, kurioje „Eurovizija“ – buvusi nebuvusi, bet Lietuvoje visi labai susidomėję ir įsitraukę.

Tad kodėl to kažkaip nepaanalizavus, nepažiūrėjus, kaip tai atrodo iš vidaus? Savo laiku Wolfgangas Amadeus Mozartas irgi buvo tam tikras popsas. Ir daug tokių kompozitorių buvo, pvz., Johannas Straussas, jo valsas ir polkutės. Tie kompozitoriai, kuriuos dabar įsivaizduojame kaip herojus, irgi buvo žmonės, buvo daug tokių, kurie gaudavo užsakymus ir rašydavo populiariąją muziką taip pat, kaip tai vyksta šiandien. Ir dabar kai kurie pop muzikos atlikėjai kuria genialiai, pvz., Lady Gaga, kuri dainuoja puikų džiazą su Tony Bennettu. 

– Kaip manai, koks eurovizinės sėkmės receptas?

– Be abejo, yra tam tikri segmentai, kurie turi būti dainoje ir pasirodyme, nes „Eurovizija“ – ne tik daina. Bet įdomu tai, kad dažniausiai šou vis tiek pasimiršta. Be abejo, išlieka kažkoks vaizdinys, tačiau daina arba sukasi galvoje, arba ne. Čia irgi galima sudėti radiją ir televiziją. Jeigu per radiją išgirdus dainą, ji kabina, tai nesvarbu, kas vyksta scenoje, kokie saliutai ar šviesos.

Svarbus man atrodo ir tekstas. Esu už tai, kad kiekviena šalis dainuotų savo kalba, nes kalba irgi yra muzika, ji irgi savotiška ir įdomi. Tai Izraelio atlikėjai daro keletą metų. Ir jų dainos mane užkabina, o kalba priverčia klausytis kažkaip kitaip. Mes tai irgi galėtume išnaudoti. Šiokį tokį receptą surado „LT United“ – klausytoją jie prisišaukė su garsiakalbiais ir idėja.

– „Euroviziją“ žiūri ne tik trys milijonai muzikos ekspertų, bet ir tiek pat laidos vedimo žinovų. Nebijai kritikos?

– Mėgstu iššūkius, todėl negalėčiau pasakyti, kad bijau. Gal kai kurie mano klausytojai ar žiūrovai galvos, ko jai ten eiti? Bet man įdomi visokia muzika. Gal tai bus smagus pabandymas nešališkai pasakyti klausytojui, kur labiau įtempti ausį ar atmerkti akį. Yra ir tokių, kurie tiesiog linkę konfliktuoti ar nori piktai išsisakyti. Žinoma, kad jie išsisakys tiek apie muziką, tiek politiką ar orą. Toks pasaulis. Visi turi teisę turėti savo nuomonę.

– Tavo scenos partneris Andrius Rožickas – padrąsinimas ar iššūkis?

– Asmeniškai jo nepažįstu. Tai yra įdomu. Daugiausiai jį teko matyti „Auksiniame balse“ ir „Tūkstantmečio vaikuose“. Tose laidose man jis pasirodė turintis savitą humoro jausmą, mėgstantis pasikalbėti tiek su komisijos nariais, tiek scenos partneriais. Manau, mes irgi pasikalbėsime. Bus smagu. Nežinau, ar reikia mane drąsinti. Mėgstu iššūkius, tai – irgi savotiškas mažytis iššūkis.

– Sakai, kad Tavęs drąsinti nereikia. Vadinasi, nejauti jokios scenos ar eterio baimės?

– Jei būčiau turėjusi scenos baimę, turbūt nebūčiau galėjusi groti fortepijonu. Kartais pianistams scenoje tenka atlikti dideles programas, tarkim, valstybinio egzamino metu, kur daug medžiagos reikia susidėti į galvą, labai valdyti jaudulį. Vien tai išugdo kitokį išėjimą į sceną. Kadangi pripratau prie scenos grodama, dainuodama chore ir net mokyklos renginiuose, man scena visada miela ir jauki.

– Kokios muzikos klausai kasdien? Pažiūrėkime į Tavo grojaraštį.

– Klausau įvairios muzikos. Pastarosiomis dienomis – daug džiazo. Labai jį mėgstu. Taip pat – ir klasikinę muziką. Einu kur nors, įsijungiu Frederico Chopino etiudus arba Johanno Sebastiano Bacho fugą ir tada viskas atrodo labai gerai. Neseniai klausyti grojaraštyje: Claude`o Debussy fortepijoninė pjesė, džiazas, „Saulės kliošas“, „Kings Of Convenience“, „Suicide DJs“, Jurga, „Pink Floyd“, „Depeche Mode“, „Twin Peaks“ garso takelis,  Michaelas Jacksonas, John Zorn, „Liūdni slibinai“. Beje, „Liūdnų slibinų“ daina „Varnos“ – mano žadintuvo melodija, labai miela ir gera su ja atsikelti. Jeigu sakytų, atimame visą muziką pasaulyje, leidžiame pasilikti tik vieną kūrinį, tada turbūt tektų pasirinkti kokį J. S. Bacho gabalą arba Billo Evanso džiazo gabaliuką.

 – Kokia Tavo profesinė svajonė?

– Vis svajoju kažkur kažką naujo pabandyti. Viena iš tokių žaismingų svajonių buvo vesti renginį su Marijumi Žiedu ir tai išsipildė – vedėme „Carito“ renginį. Jis man – tarsi autoritetas, reprezentacinis veidas ir balsas. Kita svajonė – geras interviu su įdomiu, giliu ir protingu žmogumi, nebūtinai muzikantu. Tikrai labai norėjau paimti interviu iš Michaelo Jacksono, bet jau nei į koncertą nueisiu, nei interviu paimsiu.

Kažkada svajojau parašyti biografinę-apžvalginę knygą apie kelių ryškių muzikos asmenybių, kurios paliko pėdsakus mano atmintyje ir profesiniame kelyje, profesinę veiklą. Tai – keli mokytojai ir profesoriai, su kuriais teko dirbti. Norėtųsi, kad ir kiti apie juos sužinotų, gal įkvėptų į pasaulį žiūrėti kitaip. Neatmenu minties kada nors išmėginti ir kitą kultūros sritį. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Eurovizija

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close