captcha

Jūsų klausimas priimtas

EURO 2016 komentatorius N. Kesminas: toks čempionatas – daug sunkiau nuspėjamas

Netrukus Prancūzijoje prasidėsiantį Europos futbolo čempionatą lietuviams komentuosiantis Nerijus Kesminas teigia, kad šiemet dėl naujo formato pirmenybės yra sunkiau nuspėjamos, o geriausius šansus triumfuoti EURO 2016 turi Vokietijos, namie žaidžiančios Prancūzijos ir Ispanijos vienuolikės.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Futbolo aistruoliams gerai pažįstamas sporto komentatorius N. Kesminas, nuo 1982-ųjų pasaulio čempionato nepraleidžiantis galimybės stebėti futbolo pirmenybių, tvirtina, kad iš anksto konkrečios rinktinės nepalaiko. 44 metų komentatorius interviu LRT.lt papasakojo, kurios komandos šiemet gali nustebinti, prisiminė, kaip per čempionato finalą buvo nuvytas miegoti ir kaip teko komentuoti nykiausias futbolo rungtynes.

„Nykiausias reginys, kokį tik esu komentavęs, buvo 2002 metų pasaulio čempionate. Aš komentavau rungtynių tarp Anglijos ir Nigerijos įrašą. Taigi jau žinodamas rezultatą 0:0, kuris ir vieniems, ir kitiems tiko, ir žinodamas, kad jie per aikštės centrą pereis galbūt du kartus, aš galvojau – nusišausiu. 90 minučių šito dalyko, o tau reikia kažkaip užpildyti tylą“, – prisimena N. Kesminas.

Ar komentuoti čempionato rungtynes jums yra įprastas ir malonus amatas, ar visgi mieliau tą mėnesį padarytumėte pertrauką ir tiesiog viską ramiai stebėtumėte?

 Aš jau seniai nebekeliu šio klausimo, nes įprastai beveik visada komentuoju. Be to, tai yra derinama, nes visų rungtynių paprastai komentuoti netenka – daugiau nei pusę rungtynių pamatau tiesiog ramiai žiūrėdamas televizorių. Taigi to nedramatizuoju, be to, komentuoti – toks darbas yra malonumas. Jeigu taip nebūtų, aš, ko gero, daugiau nei 20 metų nekomentuočiau.

R. Tenio (lff.lt) nuotr.

– Šių metų Europos futbolo čempionate vyks neįprastai daug rungtynių – daugiau nei pusšimtis. Visas jas stebėsite?

 Visas jas stebiu jau turbūt nuo 1982 metų pasaulio futbolo čempionato. Turėtų kažkas ypatingo nutikti, kad ką nors praleisčiau.

– Kokie dalykai įsiminė iš pirmųjų matytų čempionatų?

– Pats pirmas buvo 1978-ųjų pasaulio čempionatas. Tada man buvo 7 metai. Rungtynes su tėvu žiūrėdavome kartu. Epizodiškai atsimenu kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, Argentinos pergalę prieš Peru 6:0, dėl kurios, kaip vėliau paaiškėjo, galėjo būti susitarta iš anksto. Atsimenu finalą, atsimenu, kad mane nuvijo miegoti po pagrindinio laiko, nes sakė, kad jei bus pratęsimas, aš turėsiu eiti ilsėtis. Taip ir buvo. Tik kitą dieną man pasakė rezultatą [Argentina nugalėjo Nyderlandus 3:1 – LRT.lt]. O 1982-ųjų čempionatą pamenu gerai, turbūt ir dabar atsiminčiau viską nuo pirmų iki paskutinių rungtynių. Kalbant apie Europos pirmenybes, pirmasis, kurį gerai pamenu, buvo 1984-ųjų čempionatas. Sovietų Sąjunga ten nedalyvavo, tad visko televizija nerodė, bet pamenu, kaip tada spindėjo Michelis Platini ir visa Prancūzijos rinktinė.

Prancūzijos rinktinė 1984 m. Europos futbolo čempionate. M. Platini – su kapitono raiščiu. Scanpix/AFP nuotr.

– Grįžkime prie 2016 metų Europos pirmenybių. Kurių šalių rinktinėms labiau prijaučiate?

– Yra taip, kad net rungtynių metu gali keistis simpatijos. Aš vertinu ne taip, kad štai – tai yra anglas ar prancūzas, ir jis man patiks, kad ir kaip bebūtų. Taip nėra. Aš galiu iki ketvirtfinalio simpatizuoti vienai komandai, bet ta komanda sužais vieną blogą kėlinį, o varžovas – gerą, ir galbūt viskas apsivers aukštyn kojomis. Kaip bebūtų, ne ženklai ant marškinėlių man įdomiausia futbole.

– Vis dėlto galbūt yra labiau imponuojantys futbolininkai?

– Kai kurie labiau patinka, kai kurie – mažiau, bet čia yra natūralu. Iš esmės nėra taip, kad kažkur išvažiavęs ir radęs didelį futbolo marškinėlių pasirinkimą pulčiau pirkti kažkokio žaidėjo marškinėlius.

– Jūsų nuomone, kas šių metų čempionate turėtų atrodyti geriausiai ir patekti į pusfinalius?

– Vokiečiai, aišku, yra pagrindiniai pretendentai, nes nuo 2014-ųjų, mano akimis, jie tik dar labiau subrendo. Komanda yra šiek tiek vyresnė, bet vis dar pačiame jėgų žydėjime. Prancūzai žaidžia namie, o namie jie visada laimi. Tiesa, šiemet jų komandai gali šiek tiek trūkti patirties – patyrusių žaidėjų ne tiek ir daug. Taip pat komandą „prašienavo“ ir traumos. Ispanija – ji taip pat visuose čempionatuose yra favoritė. Manyčiau, kad šios trys šalys turi geriausius šansus. Taip pat Italija visada yra šalia. Negali žinoti, kaip jie sužais – gali nesužaisti visai, kaip buvo 2014-aisiais, arba gali nueiti iki finalo ir jį laimėti, kai visiems atrodo, kad tai yra neįmanoma.

Vokietijos rinktinės žaidėjai birželio 4 d. draugiškose rungtynėse prieš Vengrijos komandą. Scanpix/Reuters nuotr.

– Kurios rinktinės šiemet turi realiausius šansus nustebinti?

– Iš debiutantų išskirčiau Velso rinktinę. Mano nuomone, jų grupė yra gera. Nebūtinai ji yra labai paranki, bet manau, kad ir už rusus, ir už slovakus jie yra tikrai stipresni. Ar stipresni už anglus – galima diskutuoti, bet visiškai nenustebčiau, jei Velsas užimtų pirmą vietą grupėje. Kad pateks į atkrintamąsias – net neabejoju. Visai nenustebčiau juos matydamas ketvirtfinalyje. Tuo metu belgai – juos, kaip visada, sunku prognozuoti. Žaidėjai yra aukščiausios klasės, bet dauguma jų, netgi lyderis Edenas Hazardas, vieną dieną gali sužaisti kaip dievas, kitą gali būti visiškas nulis. Tokiuose turnyruose tai turi labai daug reikšmės. Nacionaliniame čempionate tu turi surinkti kuo daugiau taškų per 34–38 rungtynes, o čia – vienerios prastos rungtynės gali nulemti viską. Taigi kol kas atsargiai vertinu belgų galimybes, bet tai yra viena iš 4–5 stipriausių Europos komandų šiuo metu.

Velso rinktinė. Scanpix/Reuters nuotr.

– Nuo 1996 metų pirmenybėse visada žaisdavo 16 komandų. Dabar skaičius padidintas iki 24. Kaip vertinate tokį sprendimą?

– Visų pirma yra komercinis aspektas. Daugiau rungtynių – daugiau įplaukų. Kitas dalykas – geografijos plėtimas. Tai yra papildoma galimybė tokioms šalims, kaip Albanija ar Vengrija, Velsas. Manau, žingsnis yra išmintingas. Bent jau mažesnėse šalyse tuo išplėtimu turbūt dauguma futbolo sirgalių džiaugiasi, nes yra skirtumas sėdint kur nors Islandijoje sirgti už svetimą valstybę ir už saviškius. Dar vienas dalykas – pats varžybų rengimo mechanizmas. Atsiranda netikėtumo veiksnys – intriga, kas užims trečias vietas, ar jas užėmusios komandos pateks į tolimesnį etapą. Dėl to čempionatas yra daug sunkiau nuspėjamas lyginant su ankstesne sistema, kai toliau eidavo dvi grupės komandos.

– Formatas pasikeitė, taigi „mažosioms“ futbolo valstybėms atsirado daugiau vilčių. Klausimas nuvalkiotas, tačiau vis dėlto – kada galėtume tokiose pirmenybėse išvysti mūsų tautiečius?

– Atsiranda papildomos aštuonios vietos, tad teoriškai – galimybių daugiau. Kitas dalykas – ar praktiškai lietuviai ten gali patekti. Kol kas artimiausiu metu mūsų ten nematau. Bet tikiuosi sulaukti tų laikų, kai Europos ar pasaulio čempionate žaisime ir mes.

– Per ilgą komentatoriaus karjerą esate stebėjęs daugybę rungtynių. Kokia futbolo dalis nuobodžiausia?

– Nedaug tokių rungtynių būna, bet tada, kai jos nieko nelemia ir tam tikras rezultatas, pavyzdžiui, lygiosios, tinka abiem komandoms, būna nuobodu. Nykiausias reginys, kokį tik esu komentavęs, buvo 2002 metų pasaulio čempionate. Aš komentavau rungtynių tarp Anglijos ir Nigerijos įrašą. Taigi jau žinodamas rezultatą 0:0, kuris ir vieniems, ir kitiems tiko, ir žinodamas, kad jie per aikštės centrą pereis galbūt du kartus, aš galvojau – nusišausiu. 90 minučių šito dalyko, o tau reikia kažkaip užpildyti tylą. O pats futbolas – jis man niekada nebūna nuobodus, nes paprastai bent vieną ar kitą įdomesnį kampą sau susirandu.

– Paminėjote nykiausias rungtynes. Ką įdomiausio atsimenate iš pasaulio ar Europos futbolo čempionatų?

– Yra buvę epinių rungtynių įvairiuose turnyruose. Pavyzdžiui, pirmojo mano stebėto pasaulio čempionato 1982-aisiais pusfinalis tarp Vokietijos ir Prancūzijos, kur pagrindinis laikas baigėsi 1:1, o po to buvo 3:3 ir galiausiai vokiečiai laimėjo po 11 metrų baudinių serijos. Šiaip jau pasaulio čempionatuose ta lemiama stadija dažnai būna tokia, kad visos komandos žaidžia atsargiai. Klaidos kaina – labai didelė, rizikuoti niekas nenori. Tai dažnai būna nerezultatyvios, klampios rungtynės. Dar pamenu 1998-ųjų pasaulio čempionato finalą Prancūzija–Brazilija, kuris baigėsi 3:0. Puikiai tada sužaidė Zinedine`as Zidane`as. Taip pat įsiminė 1986-ųjų pasaulio čempionato finalas Argentina–Vokietija, kai argentiniečiai laimėjo 3:2. Tų rungtynių galima išvardyti labai daug. Net kartais būna, kad vidutinio lygio komandos žaidžia tarpusavy, bet patiri tokį malonumą, kad išėjęs sakai – „wow“. Aišku, po to tos komandos vėl nieko nerodys kokius trejus metus, bet džiaugiesi, kad šiandien jiems pavyko.

– Ar artėjant čempionato transliacijoms tenka papildomai ruoštis, ar visa reikalinga informacija jau ir taip yra galvoje?

– Iš esmės kasdien gyvenu su futbolu, tuos portalus, kuriuose semiuosi išminties, skaitau kasdien. Labai retai būna, kad nutolstu nuo kompiuterio ir nepaskaitau. Kitas dalykas – kitą dieną perskaitai, ką galbūt praleidai. O pats pasiruošimas kiekvienoms rungtynėms – tai kasdienis dalykas. Niekada negali žinoti – gal kažkas iškrito iš lovos, išsisuko čiurną ir to žaidėjo nebus. Sėsdamas komentuoti tu turi žinoti, kodėl, tarkime, nėra pagrindinio žaidėjo. Kasdienis pasirengimas rungtynėms netrunka ilgai – įprastai, jei nėra ko nors išskirtinio, užtrunku iki pusvalandžio. 

Europos futbolo čempionatas vyks birželio 10 – liepos 10 dienomis. Visas turnyro rungtynes transliuos LRT.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: 2016 m. Europos futbolo čempionatas

EURO 2016

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...