captcha

Jūsų klausimas priimtas

Boikotų istorijos: nuo gėrimų ir dešrelių iki olimpinių žaidynių

Nepirkti, nevalgyti, negerti, nesilankyti – taip dažniausiai raginami vartotojai, kai paskelbiami kažkurios konkrečios šalies ar kompanijos boikotai. Pastaraisiais metais pareikšti savo nuomonę boikotuojant neretai raginami ir Lietuvos gyventojai, tačiau ypatingais rezultatais tokios akcijos pas mus pasigirti dar negali. Vienaip ar kitaip, pastebimiausiais tampa politiniai tarptautinių sporto renginių boikotai, o greičiausiai savo tikslų pasiekia... organizuotas moterų atsisakymas vykdyti santuokines pareigas.
Protestas Bankoke, Reuters/Scanpix nuotr.
Protestas Bankoke, Reuters/Scanpix nuotr.

Nepirkti, nevalgyti, negerti, nesilankyti – taip dažniausiai raginami vartotojai, kai paskelbiami kažkurios konkrečios šalies ar kompanijos boikotai. Pastaraisiais metais pareikšti savo nuomonę boikotuojant neretai raginami ir Lietuvos gyventojai, tačiau ypatingais rezultatais tokios akcijos pas mus pasigirti dar negali. Vienaip ar kitaip, pastebimiausiais tampa politiniai tarptautinių sporto renginių boikotai, o greičiausiai savo tikslų pasiekia... organizuotas moterų atsisakymas vykdyti santuokines pareigas.

Po nelaimės „Maxima“ parduotuvėje Rygoje šios šalies gyventojai, aktyviai prisidėjus ir Latvijos politikams (vien ko vertas buvusio populiaraus premjero Valdžio Dombrovskio viešas pareiškimas, jog nei jis, nei jo šeimos nariai kojos nekels į „Maxima“), pradėjo boikotuoti šio lietuviško kapitalo tinklo parduotuves. Kaip skelbė spauda, kai kurios Lietuvos įmonės, tiekiančios prekes „Maxima“ parduotuvėms Latvijoje, pajuto boikoto pasekmes – sumažėjus pirkėjų, teko mažinti ir pristatomų prekių kiekius.

Praėjusiais metais viešumoje taip pat pasigirdo raginimai boikotuoti Lietuvos paštą – dėl drastiškai padidėjusių įkainių nesinaudoti jo teikiamomis paslaugomis. Tačiau, žinant, su kokiais darbo krūviais Lietuvos paštas susidūrė šventiniu laikotarpiu, vargu, ar boikotas išvis buvo prasidėjęs.

2012 m. apie tūkstantis socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų prisijungė prie raginimo nepirkti „Vičiūnų“ produkcijos ir nesilankyti verslininkui Visvaldui Matijošaičiui priklausiančiose kavinėse bei restoranuose. Anot akcijos organizatorių, „kiekvienas centas, išleistas „Vičiūnų“ produkcijai, prisideda prie šios įmonių grupės vadovo kruvinų pramogų – egzotinių gyvūnų žudymo“. Greičiausiai kažkas ir iki šiol nevalgo krabų lazdelių, bet ekonominių pasekmių jų gamintojai vargu ar patyrė.

2011 m. tame pačiame socialiniame tinkle kelios dešimtys tūkstančių vartotojų prisijungė prie iniciatyvos visą mėnesį nesipilti degalų „Lukoil“, „Statoil“ ir „Orlen Lietuva“ degalinėse – tokiu būdu bandyta protestuoti prieš „astronomines kainas“. Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidentas Lukas Vosylius, anuomet komentuodamas situaciją, teigė, jog gyventojai protestams pasirinko netinkamą taikinį. Pasak jo, „tikėtis, kad tos protesto akcijos padės sumažinti Mažeikių gamyklos naftos produktų kainas...man tai atrodo juokinga“. Esą gali būti, kad protesto akcijos – juodi žaidimai, kuriais užsiima smulkesnieji degalinių tinklai.

Visuomenė serga bejėgiškumu

Ekonomistas Žygimantas Mauricas įsitikinęs, kad Lietuvoje vartotojų boikotai nepavyksta todėl, kad žmonės nėra pilietiški ir yra įpratę galvoti, jog vis tiek savo interesų ar vertybių neapgins.

„Esame įpratę gyventi visuomenėje, kurioje daugelis kuo nors piktinasi, tačiau vis tiek galvoja, kad nieko pakeisti neįmanoma. Tai – nepasitikėjimas ir savimi, ir kitais, baimė, kad liksi išduotas ar, geriausiu atveju, nesuprastas“, – mano ekonomistas.

Ž. Mauricas visgi pamini bene vienintelį iš tiesų pavykusį boikotą, kuomet dar prieškario Kaune buvo protestuota prieš beprotiškas elektros kainas, kurios buvo tikrai didžiausios Europoje, o gal ir visame pasaulyje.

„Tuomet kauniečiai veikė pavydėtinai vieningai, degino žvakes ir žibalines lempas, o jeigu kur nors pamatydavo įjungtą elektrą, iškuldavo langus. Šis boikotas pasiteisino. Šiandien panašių istorijų nėra“, – pasakoja Ž. Mauricas. Pasak pašnekovo, iš dalies tai lemia ir ramesnis tautiečių būdas – kenčia iki paskutiniosios, o dažnai ir pripranta.

Ne ką aktyvesnė ir vadinamoji „Facebook“ karta: šiame socialiniame tinkle inicijuojamos protesto akcijos, žinoma, yra aukštesnio lygio, nei anonominiai komentarai internete, bet neva dalyvaujantys boikotuose asmenys tikrovėje toli gražu nieko nedaro.

„Visuomenėje trūksta dialogo ir tai akivaizdu ne tik organizuojant protesto akcijas ar vartotojų boikotus, bet net ir elementariose gyvenimiškose situacijose. Tarkim, su muziką garsiai klausančiais kaimynais – arba kenčia, ar kviečia policiją, bet nesitaria, kaip problemą išspręsti“, – apibendrina Ž. Mauricas.

Boikotai užsienyje – kirtis per kišenę

Visgi kai kurie pasaulyje vykę ir tebevykstantys boikotai susilaukia didesnio dėmesio. Turbūt vienas didžiausių su politika susijusių boikotų – „bausmė“ Danijai už 2005 m. laikraštyje „Jyllands – Posten“ atspausdintas musulmonų pranašo Mohamedo karikatūras. Islamo aktyvistai pradėjo tikrą tų piešinukų autoriaus medžioklę (jis yra saugomas ir slapstosi iki šiol), tada solidarumo vardan karikatūras persispausdino daugelis Europos laikraščių ir žurnalų. Pasipylė protesto akcijos, vienuolikos musulmoniškų valstybių užsienio reikalų ministerijos pareikalavo viešo atsiprašymo, o kai kurios net uždarė savo diplomatines atstovybes Danijoje. Po garsių diplomatinių demaršų sekė ekonominis boikotas – neimportuoti, nepirkti ir nevartoti daniškos kilmės prekių. Kuveitas paskelbė, kad toks boikotas jų šalyje – amžinas.

2006 balandį Danijos statistikos biuras pranešė, kad danų pieno produktų eksportas vien per vasario mėnesį į islamo šalis sumažėjo net 85 proc. Danijos koncernas „Arla“, gaminantis ir eksportuojantis maisto produktus, skelbė, jog per kelis mėnesiu dėl boikoto patyrė apie 54 mln. eurų (186 mln. Lt) nuostolio. 2005 m. koncerno apyvarta siekė 430 mln. eurų (1,49 mlrd. Lt) ir du trečdalius šios sumos sudarė eksportas į Saudo Arabiją.

Praėjusių metų lapkritį antiizraelietiškas judėjimas „Boycott, Divestment and Sanctions“ Airijos „Tesco“ prekybos tinklo parduotuvėse specialiais geltonais lipdukais pažymėjo visas Izraelyje pagamintas prekes. Lipdukai skelbė: „Vardan teisingumo Palestinoje – boikotas Izraeliui“. Be jokios abejonės, Izraelio valdžia į tai sureagavo labai audringai. Žurnalistams išplatintame pareiškime akcentuota, jog protestuotojai neatsitiktinai pasirinko geltoną spalvą – juk būtent tokios spalvos Dovydo žvaigždes buvo priversti nešioti žydai Holokausto metu.

Kai kurie visame pasaulyje žinomi prekės ženklai boikotuojami pavydėtinai dažnai. Pavyzdžiui, kompanija „Nestle“ kaltinama, kad propaguoja dirbtinį pieną kūdikiams, tad ją JAV nevyriausybinės organizacijos ir net Pasaulio sveikatos organizacija boikotuoja jau keletą dešimtmečių.

Žinoma, yra kliuvę ir bene garsiausiam pasaulyje gazuotam gėrimui „CocaCola“. Per daugiau per šimtmetį trunkančią šios kompanijos gyvavimo istoriją dažniausiai ją kaltino nežmonišku elgesiu su darbuotojais, bet visgi vienas pastebimiausių boikotų – nuo 1968 iki 1991 m. trukęs Arabų lygos paskelbtas „CocaCola“ boikotas, nes esą kompanija aktyviai dirba Izraelyje ir savo gamyklas stato okupuotose teritorijose. Kai arabų valstybėse šio gėrimo nebeliko, jo vietą tuoj pat užėmė ne kas kitas, o „PepsiCo“, sumaniai vengusi Izraelio rinkos. Ir nors šiuo metu abiem gėrimais sėkmingai prekiaujama ir Izraelyje, ir arabų šalyse, išliko gyvas stereotipas, kad „CocaColą“ geria žydai, o arabai – „Pepsi“.

Paprakaituoti pernai dėl boikoto buvo priversti ir JAV Baltieji rūmai: protestuodami dėl apribojimų nepriklausomiems fotografams dirbti JAV prezidento oficialių susitikimų metu, didžiausios šalies žiniasklaidos priemonės ir profesinės organizacijos paragino visiškai atsisakyti publikuoti oficialias prezidento Baracko Obamos administracijos pateikiamas nuotraukas. Konfliktą teko spręsti – juk laikraščiu užmušti galima ne tik musę, bet ir bet kurį politiką.

Tęsiant politikos temą, į didžiulę nemalonę Rusijoje ir Ukrainoje pateko amerikiečių muzikos grupė „The Bloodhound Gang“, kai koncerto metu Odesoje jos boso gitaristas nusišluostė Rusijos vėliava. Muzikantai buvo gėdingai išvyti iš šalies, ikiteisminis tyrimas pradėtas ir Ukrainoje, ir Rusijoje, jiems uždrausta penkerius metus įvažiuoti į abi valstybes, o radijo stotys pradėjo „The Bloodhound Gang“ kūrybos boikotą.

Gana paradoksaliai nuskambėjo dar vienas įdomus boikotas – po to, kai Rusijoje buvo priimti skandalingi įstatymai, nukreipti prieš seksualines mažumas, JAV, Kanados ir daugelio Anglijos miestų gėjų klubai ir barai paskelbė boikotą... rusiškai degtinei. Pagrindiniu taikiniu tapo „Stolichnaya“, tačiau netrukus į boikoto vykdytojus kreipėsi šio prekės ženklo savininkas – kompanija SPI, pareiškusi, kad minima degtinė yra gaminama ne Rusijoje, o Latvijoje. Šaipydamiesi iš šio nesusipratimo, žurnalistai pasiūlė verčiau boikotuoti rusišką naftą.

Nėra sprendimo – nėra sekso

Galima juoktis, tačiau vienu iš veiksmingiausių būdų pasiekti tikslų neretai būna vadinamasis „sekso streikas“. Santuokinių pareigų atlikimo boikotas žinomas nuo senų senovės – tokį kovos būdą pjesėje „Lysistrata“ aprašė dar senovės graikų dramaturgas, „komedijos tėvas“ Aristofanas. Moterys tiesiog pavargo nuo 27 metus trukusio karo ir nusprendė taikos siekti savomis priemonėmis: graikės užsidarė Akropolyje ir savo vyrams paskelbė meilės boikotą, kol nebus sudaryta taikos sutartis su Sparta.

Panašią taktiką jau šiame amžiuje panaudojo net kelių valstybių moterys. 2011 m., pačiame vyriausybinės krizės įkarštyje tuometė Belgijos senatorė Marleen Temmerman (pagal profesiją ginekologė) pakvietė savo tėvynaines nesimylėti su politikais tol, kol karalystėje nebus patvirtinta vyriausybė. Žinoma, sunku pasakyti, ar tai labai padėjo, bet metų pabaigoje Belgija vyriausybę vis dėlto jau turėjo.

Santuokines pareigas yra boikotavusios ir turkės: visame pasaulyje nuskambėjo Antalijos regione esantis miestelis Sirta, kai vietinės moterys atsisakė miegoti su savo vyrais, kol nebus sutvarkytas vandentiekis. Tam, kad „meilės streikas“ būtų dar įtikimesnis, turkės pateikė ir rimtą religinį motyvą – pagal islamo taisykles po meilės akto būtina apsiprausti, o jeigu nėra vandens, nėra ir sekso. Sirtos miestelio pavadinimą ėmė linksniuoti viso pasaulio žiniasklaida ir, be jokios abejonės, tai labai sunervino provincijos gubernatorių – pinigų vandentiekio remontui atsirado iškart.

„Seksualinis streikas“ vyko ir Italijos Neapolyje: vietinės moteriškės protestavo dėl vyrų silpnybės pirotechnikai. Kaip nebūtų keista, bet šį streiką palaikė ne tik miesto valdžia, bet ir Katalikų bažnyčia.

Populiariausia – boikotuoti sporto renginius

Prieš kelis metus žurnalas „Forbes“, atkreipdamas dėmesį, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel greičiausiai boikotuos Europos futbolo čempionato rungtynes Ukrainoje, kur kalinama buvusi premjerė Julija Tymošenko, paskelbė pačių garsiausių ir įdomiausių tarptautinių sporto renginių boikotų sąrašą. Ir jame atsidūrė keletas olimpiadų bei pasaulio ir Europos futbolo čempionatų.

Pirmoji boikotuota olimpiada – 1920 m. Antverpene. Oficialiu Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) sprendimu į olimpiadą Nyderlanduose buvo nepakviesta Vokietija ir jos sąjungininkės Pirmajame pasauliniame kare, be to, TOK į olimpines žaidynes atsisakė pakviesti ir sovietų Rusiją.

Po ketverių metų Paryžiuje vykusias vasaros olimpines žaidynes, savo ruožtu, boikotavo sovietai. Juos neva užgavo kvietimas olimpiadoje dalyvauti per tarpininkus – Prancūzijos sporto ir gimnastikos darbo sąjungą. Beje, Sovietų Sąjungos sportininkai pirmąsyk olimpiadoje sudalyvavo tik 1952 m. Helsinkyje.

Pirmasis pasaulio futbolo čempionatas buvo surengtas 1930 m. Urugvajuje – tokia garbė šiai šaliai atiteko minint nepriklausomybės šimtmečio jubiliejų. Tačiau šis FIFA sprendimas tapo lemtingu: daugelis Europos šalių nusprendė, kad kelionė į Pietų Ameriką bus pernelyg ilga ir sunki, be to, futbolo tėvynė visgi yra Senasis žemynas. Todėl čempionate dalyvavo tik keturios Europos rinktinės – Prancūzijos, Belgijos, Rumunijos ir Jugoslavijos. Na, o čempione tapo Urugvajaus rinktinė. Antrąjį Pasaulio futbolo čempionatą, kuris 1934 m. vyko Italijoje, be abejo, boikotavo Lotynų Amerikos šalys.

1956 m. Melburne vykusias vasaros olimpines žaidynes sukrėtė net keli politiniai boikotai. Pirma, Egiptas, kurį palaikė Irakas, Libanas ir Kombodža, olimpiadą boikotavo dėl agresijos Sueco kanale. Antra, Olandija, Ispanija ir Šveicarija žaidynes boikotavo prostestuodamos dėl sovietų karių įvedimo į Vengriją. Na, o patys vengrai atsisakė dalyvauti po savo socialistine vėliava: sportininkai nešė 1918 m. Vengrijos vėliavą. Taip pat, likus vos kelioms savaitėms iki Melburno olimpiados, boikotą paskelbė ir Kinija, protestuodama dėl pakviesto dalyvauti Taivanio.

XXI vasaros olimpines žaidynes Monrealyje (1976 m.) boikotavo iškart 26 Afrikos valstybės. Iniciatorės – Kongo Respublika ir Tanzanija, priežastimi tapo Naujosios Zelandijos rinktinės sužaistos regbio rungtynės su Pietų Afrikos Respublikos rinktine. Tuo metu PAR dėl aparteido režimo boikotavo Tarptautinis olimpinis komitetas.

Po ketverių metų, 1980 m., olimpiadą, vykusią Maskvoje, boikotavo daugiau nei pusšimtis valstybių. Visgi žaidynėse dalyvavo Australija, Andora, Belgija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Danija, Airija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Naujoji Zelandija, Portugalija, Puerto Rikas, San Marinas, Prancūzija ir Šveicarija, tačiau visų jų komandos atidarymo ir uždarymo ceremonijose nešė ne savo nacionalines, o olimpines vėliavas. Be to, šių šalių sportininkams iškovojus aukso medalius, skambėdavo ne nacionaliniai, o olimpinis himnas.

1984 m. Los Andžele (JAV) vykusią Olimpiadą boikotavo beveik visos socialistinio lagerio valstybės. Išimtis – Rumunija (leido sportininkams dalyvauti „privačia tvarka“), Jugoslavija ir Kinija.

Šią žiemą vyksiančos žiemos olimpiados Sočyje, panašu, jokios šalies sportininkai neboikotuos. Tačiau atidarymo ir uždarymo ceremonijose tikrai nedalyvaus kai kurių valstybių vadovai – taip pat ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Istorinė patirtis ir įtampa dėl Sočio žaidynių, matyt, tapo savotiška pamoka Baltarusijos valdžiai: prezidentas Aleksandras Lukašenka pasirašė specialų įsaką, kuriuo įpareigojama apdrausti gegužę Baltarusijoje vyksiantį pasaulio ledo rutulio čempionatą. Jeigu vyktų boikotas, jis būtų atšauktas ar perkeltas į kitą šalį. Tikimybė, kad bene pirmąsyk istorijoje pamatysime, kiek gali kainuoti boikotas, ne tokia ir maža.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...