captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pasaka apie tris paršelius, arba kodėl Lietuva liko paskutinė

Kaimyninių Baltijos šalių eilėje prie euro aplenkta Lietuva galės tik stebėti, kaip po mažiau nei dviejų savaičių latas taps tik istorine valiuta. Mus latviai ir estai aplenkė todėl, kad per krizę sugebėjo laiku ir griežtai susiveržti diržus, o estai netgi buvo pasiruošę rezervą.
V. Jurevičiaus (BFL) nuotr.
V. Jurevičiaus (BFL) nuotr.

Kaimyninių Baltijos šalių eilėje prie euro aplenkta Lietuva galės tik stebėti, kaip po mažiau nei dviejų savaičių latas taps tik istorine valiuta. Mus latviai ir estai aplenkė todėl, kad per krizę sugebėjo laiku ir griežtai susiveržti diržus, o estai netgi buvo pasiruošę rezervą.

Tačiau, ekonomistų nuomone, Lietuva euro zonos nare gali tapti tinkamiausiu laiku, kai euras ateina į madą, o investuotojai žvalgosi, kur čia įdėjus savo pinigus.

„Atsakymas, kodėl mes esame paskutiniai, yra kaip iš pasakos apie tris paršelius: Nifnifą, Nafnafą ir Esnufas. Esnufas buvo pats pareigingiausias paršelis ir prieš krizę ne tik kad neišlaidavo, bet buvo ir sukaupęs rezervą. Tai leido jam biudžetą subalansuoti jau 2009–2010 m. ir atitikti Mastrichto kriterijus“, – DELFI sakė „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Mastrichto kriterijus reikalauja, kad valdžios sektoriaus deficitas neviršytų 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tuo metu 2009 m. Lietuvoje šis rodiklis buvo 9,4 proc., 2010 m. – 7,2 proc., 2011 m. – 5,5 proc., 2012 m. – 3,2 proc. Šiemet planuojamas apie 2,9 proc., o kitąmet – 1,9 proc. BVP deficitas.

„Kadangi Esnufas buvo pats pareigingiausias ir geriausiai valdė mokesčių mokėtojų pinigus, tai jie ir įstojo pirmieji. Apskritai Estija iki krizės buvo visa galva aukščiau nei Lietuva ir Latvija. Vėliau latviai tapo antrais lygiai dėl tos pačios priežasties – jie sugebėjo geriau susitvarkyti savo viešuosius finansus. Tik skirtumas nuo estų buvo toks, kad jiems tai padaryti liepė Tarptautinis valiutos fondas (TVF)“, – tvirtino pašnekovas.

Paprašytas įvertinti, ar Lietuva teisingai pasielgė per krizę nusprendusi nesiskolinti iš TVF, Ž. Mauricas sakė: „Vienareikšmiškai teigti negalima, galbūt dabar atrodo, kad sprendimas nebuvo pats geriausias, nes, kaip matome, Latvija mus aplenkė ne tik kalbant apie eurą, nes jis nėra toks svarbus, bet ir jų viešųjų finansų situacija atrodo šiek tiek geriau. Tačiau nereikia pamiršti, kad per krizę latviai kur kas labiau ir krito, nes TVF privertė latvius diržus veržtis labai smarkiai. Tuo metu mes pasirinkome šiek tiek švelnesnį variantą. Taigi dėl savo savarankiškumo ir ne tokio didelio ryžtingumo nesugebėjome tiek sumažinti deficito“.

DELFI primena, kad A. Kubiliaus Vyriausybė tuo metu nusprendė brangiai skolintis tarptautinėse rinkose, tačiau nesikreipti į TVF, kaip tai padarė Latvija. Tuo metu buvo nuogąstaujama, kad TVF gali pareikalauti devalvuoti valiutą arba įvesti nekilnojamojo turto mokestį.

Pasak ekonomisto, o euro siekiančioms šalims būtent deficito reikalavimas ir yra pagrindinis iššūkis.

„Infliaciją vienerius metus galima dirbtinai sumažinti. Tą darė ir slovakai, netgi estai ėmėsi šiek tiek priemonių, latviai sumažino pridėtinės vertės mokestį (PVM). Infliacija nėra tokia didelė problema kaip biudžeto deficitas. Pavyzdžiui, po euro įvedimo infliacija Estijoje išaugo ir yra didesnė nei iki šiol bei didžiausia tarp Baltijos šalių. Taigi dabar norėdama įstoti į euro zoną Estija nebūtų priimta. Žinoma, jeigu reikėtų, ji susikauptų ir sumažintų PVM arba kitas kainas ir pasiektų reikiamą infliacijos lygį“, – komentavo Ž. Mauricas.

Šiuo Mastrichto infliacijos kriterijus yra 1,5 proc., o infliacija Lietuvoje – 1,4 proc.

Tobulas laikas?

Tačiau likusi paskutine iš Baltijos šalių Lietuva nebūtinai pralošė.

„Mums ganėtinai pasisekė, nes kai estai stojo, jie buvo sutikti su nuostaba, nes jie įstojo pačios euro zonos krizės metu, o latviai arba mes turėtume įstoti, kai krizė baigsis. Galima sakyti, kad mes įstosime tobulu laiku“, – kalbėjo pašnekovas.

Pasak jo, jeigu stoji blogu laiku, yra didelė nežinomybė dėl ateities, investuotojai nežino, kokius sprendimus jiems daryti, o pagrindinė euro nauda yra užsienio investicijų pritraukimas.

„Dabar euro zona atsigauna ir jeigu tendencija toliau tęsis, investuotojai pradės žiūrėti, kur galima plėstis. Todėl būtent šiuo metu yra labai svarbu turėti eurą, nes jis vėl tampa stabilus ir kur kas labiau žinomas nei mūsų nacionalinė valiuta kad ir kaip mes ją mylėtume. Manau, kad investuotojai jausis kur kas saugiau investuodami į valstybę, kurioje yra žinoma valiuta“, – sakė Ž. Mauricas.

Tačiau, ekonomisto nuomone, Lietuva neabejotinai pralošė neįsivedusi euro nuo 2007 m. Lietuva bandė tapti euro zonos nare, tačiau jai nebuvo leista, nes šalis neatitiko infliacijos tvarumo kriterijaus.

„Tokiu atveju jai būtų buvę gerokai lengviau krizės laikotarpiu, nes skolinimosi sąnaudos išaugo dalinai dėl tol, kad investuotojai baiminosi lito devalvacijos“, – sakė jis.

Tarpbankinės palūkanos litais per krizę buvo pasiekusios ir 10 proc.

„Estai, įstodami 2011 m. arba trejais metais anksčiau nei latviai išlošė labai mažai arba nieko. Dabar situacija keičiasi, euro zona stojasi ant kojų: susitarta dėl bankų sąjungos, pietų Europos valstybės stojasi ant kojų ir investuotojai žvalgosi, kur plėstis, euras kyla iš pelenų ir tampa madingas. Pavyzdžiui, netgi Japonija pradėjo investuoti į eurą“, – sakė pašnekovas.

Didelė ir iki šiol neaiški kaina

Visiškai priešingos nuomonės laikosi ekonomistas Valdemaras Katkus, tvirtindamas, kad dalyvavimas euro zonoje yra labai brangus.

„Mes dabar išeidinėjame iš krizės, šiuo metu yra 300 tūkst. mažiau dirbančiųjų nei 2008 m., neatsiskaitome su pensininkais, nepakankamai didiname atlyginimus policininkams ir gaisrininkams. Aš manau, kad pirma turime atsiskaityti su savo žmonėmis, sutvarkyti jų gyvenimą ir skaičiuokime, ar esame pajėgūs (stoti į euro zoną – DELFI), nes, profesionaliai kalbant, yra daugiau minusų negu pliusų“, – DELFI komentavo jis.

Pasak pašnekovo, kalbant apie išlaidas, pirmiausiai reikėtų įvertinti standartinį euro įvedimo paketą – kainų suapvalinimą ir dėl to atsirandančią infliaciją, įmonių sąnaudas, vyriausybinės išlaidas, susijusias su litų išėmimu.

„Visos šios sąnaudos bus perkeltos ant galutinio vartotojo, o nesąžiningos įmonės dar gali uždėti euro įvedimo maržą ir taip dar labiau padidinti kainas“, – teigė V. Katkus.

Antra išlaidų dalis, anot jo, yra visiškai nauja, atsiradusi nuo praėjusių metų lapkričio, kai buvo įkurtas euro stabilizacijos fondas, į kurį euro zonos šalys turi įnešti savo dalį. Lietuvai reikėtų į akcinį kapitalą įnešti 1 mlrd. Lt, o 8,5 mlrd. Lt užstatyti kaip atviros datos vekselį, o tai yra pusė Vyriausybės biudžeto dydžio suma.

„Vyriausybė greičiausiai skolinsis milijardą, kaip tai darė estai, o už tai dar reikės mokėti palūkanas. Taigi išvešime pinigus, mokėsime palūkanas ir neaišku, kokią grąžą gausime. Iš mano pusės žiūrint, tai yra labai brangus projektas Lietuvai. Šiuo metu kalbame, kad pensijų kompensavimui reikia 1–1,3 mlrd. Lt, kad valstybė atsiskaitytų su savo žmonėmis“, – tvirtino ekonomistas.

Šiuo metu, pasak jo, rimtai svarstomas dar vienas fondas, kurį siūlo TVF. Vadinamasis Finansų ministerijų fondas turėtų būti skirtas „juodai dienai“ ir nedarbui mažinti.

„Siūloma, kad į šį fondą reikės mokėti kasmetinį mokestį, kuris sudarytų 2–2,5 proc. BVP. Taigi ateityje gali būti ir šių sąnaudų“, – tvirtino jis.

Tuo metu, pasak ekonomisto, euro zonos nauda nėra aiški.

„Statistiškai neįrodyta, kad padidės investicijos. O kalbant apie mažėsiančias valiutos keitimo sąnaudas, tai reiškia, kad daugiau pinigų liks verslo įmonėms, tačiau neaišku, ar jie atiteks darbuotojams. Pavyzdžiui, pažiūrėkite į Suomiją, kuri yra euro zonoje ir Švediją, turinčią plaukiojantį valiutos kursą. Nėra nė vieno tyrimo, įrodančio, kad pagal investicijų apimtį Švedija yra blogesnėje situacijoje nei Suomija“, – dėstė V. Katkus.

Kitas dalykas, pasak pašnekovo, apie kurį nekalbama, yra skirtingus valiutų režimus turinčių valstybių susidorojimas su krize. ES yra trys valiutų režimai: plaukiojantis valiutos kursas (Švedija, Lenkija), valiutų valdyba su fiksuotu kursu (Danija, Lietuva) ir euro zona.

„Valiutų režimas daro įtaką krizės užsitęsimui. Įdomiausia tai, kad euro zonoje krizė išsitempė į maždaug penkerius–šešerius metus. Greičiausiai – per dvejus metus – krizė įveikiama su plaukiojančiu valiutos režimu, o fiksuoto – per trejus metus. Jeigu mes būtume buvę euro zonoje, krizė mums būtų tęsusis iki penkerių–šešerių metų. Taigi mes einame į blogesnį valiutos režimą“, – kalbėjo V. Katkus.

Jis mano, kad vėliau stoti į euro zoną yra naudingiau.

„Vėliau stodami mes sužinosime sąnaudas, kurios yra nemažos, o naudos yra mažai. Jeigu krizės atveju reikėtų kreiptis į paskutinį skolintoją, juo gali būti TVF, į kurį mums nereikia įnešti milijardo litų, o skolinimosi sąlygos iš euro zonos bus tokios pačios kaip iš TVF“, – sakė pašnekovas.

Estija eurą įsivedė 2011 m., Latvija – 2014 m., o Lietuva norėtų šios zonos nare tapti nuo 2015 m. Galutinio sprendimo Lietuva turėtų sulaukti pirmąjį kitų metų pusmetį.

DELFI primena, kad Lietuvos bankas atliko kiekybinį tyrimą, kuriuo nustatė, kad 2015 m. įvedus eurą kainos gali šoktelėti 0,2–0,3 proc.

Tačiau mažėtų valiutų kurso rizika, šalies kredito rizika, gerėtų Lietuvos reitingai, mažėtų palūkanų normos, nes litų palūkanų normas keistų euro palūkanų normos, o palūkanų normos eurais Lietuvoje mažėtų. O visos šios priežastys leidžia šaliai ir gyventojams pigiau skolintis.

Lietuvos banko ekonomistų skaičiavimu, iki 2022 m. vidutinis metinis BVP lygis prisijungus prie euro zonos būtų 1,8–1,9 proc. didesnis nei neįsivedus euro. Didžiausią įtaką tam darytų išaugęs eksportas ir mažesnė palūkanų našta.

Lietuvos bankas suskaičiavo, kad jeigu Lietuva 2007 m. būtų įsivedusi eurą, iki 2012 m. ji būtų sutaupiusi 6,2–7,8 mlrd. Lt.


 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...