captcha

Jūsų klausimas priimtas

Idėjų istorikas iš Švedijos: kuo naudingi imigrantai

Šiuolaikinė Švedija jau nuo XX a. vidurio buvo žinoma kaip turtinga, socialinės rinkos ekonomikos valstybė, kurioje žmonėms yra užtikrinamos socialinės garantijos, tačiau nemenką indėlį į šalies raidą įdėjo ir imigrantai, mano idėjų istorikas Davidas Ostlundas, dirbantis Švedijos „Sodertorno“ universitete.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Šiuolaikinė Švedija jau nuo XX a. vidurio buvo žinoma kaip turtinga, socialinės rinkos ekonomikos valstybė, kurioje žmonėms yra užtikrinamos socialinės garantijos, tačiau nemenką indėlį į šalies raidą įdėjo ir imigrantai, mano idėjų istorikas Davidas Ostlundas, dirbantis Švedijos „Sodertorno“ universitete.

Mokslininkas paskaitų ciklą skaitė Vilniaus universitete, kur pristatė savo tyrimų kryptis.

– Švedija dabar yra žinoma kaip viena pažangiausių valstybių, besirūpinanti savo piliečių gerove. Galbūt idėjų tęstinumas lėmė, kad šaliai pavyko pasiekti gerų rezultatų?

– Švedija toli pažengusiu gerovės valstybės simboliu tarptautiniu mastu jau buvo žinoma nuo 1930–ųjų, pavyzdžiui, JAV vykusiuose debatuose. Kairiosios krypties liberalams ji buvo idealiu visuomenės modeliu ir sektinu pavyzdžiu, o JAV konservatoriams Švedija buvo modeliu, nuo kurio jie norėjo atsiriboti, nes, jų manymu, ten buvo įvesta baisi politinė kontrolė.

Dešimtmečius Švedijos ekonomikai puikiai sekėsi ir 1960–ųjų pabaigoje buvo žinoma, kad švedai yra vieni turtingiausių pasaulio žmonių. Nors Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) JAV buvo aukštesnis, bet Švedijoje beveik visi žmonės buvo vienodai turtingi, o JAV buvo akivaizdus skirtumas tarp turtuolių ir vargšų. Taigi, Švedija jau tuomet buvo turtingos šalies ir gerovės valstybės simboliu.

Nuo 1970–ųjų Švedija tapo normalia Vakarų pasaulio pramonine valstybe, pakankamai sėkminga, bet nebe pirmūne. O tai pakeitė ir diskusijų toną šalyje: pradėta kalbėti, kas nutiko ir kaip išspręsti problemas, iškilusias nuo 1930–ųjų iki 1970–ųjų, kai šalį valdė socialdemokratai. Palyginti su kitomis demokratinėmis valstybėmis, buvo negirdėta, kad viena partija taip ilgai vadovautų šaliai, ir kritikai jau pradėjo klausti, ar Švedija išties yra demokratinė valstybė.

– Kodėl Švedija siekė kurti socialiai atsakingą, o ne vien kapitalistinę rinką?

– Švedija visuomet buvo kapitalistine valstybe, nes šalies pramonė iš esmės buvo valdoma privataus kapitalo. Esminiai sprendimai buvo priimti po Antrojo pasaulinio karo: Europoje daug konservatyvių ir liberalių vyriausybių ėmė nacionalizuoti pramonę, tai vyko Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, o Švedijoje, kur valdžioje buvo socialdemokratai, nacionalizavimas beveik nevyko. Jie elgėsi kitaip: dideliais mokesčiais parėmė politiką, kuri leido sukurti ekonominį valstybės valdomą socialinės gerovės sektorių.

Taigi, vėliau nereikėjo imtis priemonių pramonei denacionalizuoti, o jau nuo 1970–ųjų Švedijos neoliberalai, kurie norėjo didesnės rinkos įtakos šalies ekonomikai, ėmė siūlyti, kaip įdiegti rinkos mechanizmus ir privačias alternatyvas socialinės gerovės sektoriuje. Tai lėmė esmines permainas.

– Susidaro įspūdis, kad Švedijoje gyventojai labai pasitikėjo savo vyriausybės sprendimais. Kaip šis pasitikėjimas buvo pasiektas?

– Tai yra istorikų nesutarimo objektu: svarstoma, jog tam įtakos turėjo iš senovės atėjęs karaliaus ir laisvųjų valstiečių susitarimas, neleidžiantis per daug galių įgyti bajorijai, galbūt įtakos turėjo ir liuteronų bažnyčios šimtmečiais formuojamos vertybės, skatinusios lojalumą liuteroninei Švedijos valstybei. Kiti sakytų, kad atsakingi valstybės sprendimai sustiprino šalies gerovę, nes socialinis saugumas tapo valstybės pagrindine vertybe ir užtikrino gyventojų pasitikėjimą. Švedų kalba turi žodį, kurį sudėtinga išversti į kitas kalbas, bet iš esmės jis reiškia saugumą ir ramybę. Šį jausmą valstybė ir stiprino siekdama gerovės valstybės ir dėl to švedai pasitiki valdžia, valstybe.

– Kaip Švedijos gerovės valstybės samprata keičiasi dėl atvykstančių emigrantų?

– Akivaizdu, kad per Švedijos gerovės valstybės aukso amžių, ji iš esmės buvo homogeniška. Vienas iš paaiškinimų, kodėl šalyje ramiai vystėsi visuomenė, buvo priimami racionalūs sprendimai ir nekilo socialinių problemų, buvo tai, jog visuomenė yra etniškai vienalytė. Tačiau vadovaujantis šia teorija, Švedija nebebūtų gerovės valstybe, jei taptų multikultūrine, kuo ji ir ėmė tapti nuo 1970–1980 m.

Tačiau daugelis Švedijos gerovės valstybės entuziastų pasakytų, kad iš dalies Švedijos gerovės priežastimi yra atvirumas pagalbos ieškantiems žmonėms, o būtent imigrantai padėjo sukurti kompetentingą ir pajėgią šalies visuomenę. Imigrantų indėlis į šalies gerovę svarbus, nes jie dirba ir socialinės rūpybos srityse, ir mažai apmokamus darbus. Švedija yra priklausoma nuo šių naujųjų švedų ir tai yra pagrindinė diskusijos apie šiuolaikinę Švediją dalis.

Žinoma, ksenofobiški politikai, kurie dabar yra iškovoję vietų parlamente ir savo idėjų semiasi ir iš neonacių judėjimo, sako, kad 1930–1960 m. gerovės valstybė buvo pagrįsta etniniu homogeniškumu, tad atkurkime ją, o imigrantams arba liepkime išvykti, arba juos drastiškai asimiliuokime, kad jie taptų švedais, jei norėtų likti šalyje.

Kalbant apie gerovės valstybės raidą, dabar siekiama padidinti brangių valstybinių socialinių sistemų efektyvumą, pavyzdžiui, skatinant konkurenciją teikiant socialines paslaugas, skirstant lėšas pagal rezultatus. Bet mane galima būtų priskirti prie skeptikų, kurie mano, kad rinkos sprendimai labiau iškreipė socialinės apsaugos sistemas nei atnešė naudos.

– Per savo paskaitas minėjote, kad atsiradusi švediška gerovė yra greičiau atsitiktinumas, nei nuoseklaus darbo rezultatas, ar galite paaiškinti kodėl?

– Mano kaip istoriko viena mėgstamiausių temų yra apie egzistuojantį Švedijos gerovės mitą. Tradicinis Švedijos įvaizdis, kurį sukūrė socialdemokratai, yra tas, kad šiuolaikinė Švedija yra jų vertybių, idėjų ir darbo rezultatas, kur jie buvo ir architektais, ir statytojais. Kritikai iš esmės šiuo modeliu patikėjo. Kartu socialdemokratai turėjo prisiimti kaltę už susiformavusią visuomenę bei atsižvelgti į neoliberalų pasiūlymus, kaip pradėti keisti šalyje veikusias socialinės gerovės sistemas.

Tačiau Švedija niekada nebuvo vien socialdemokratų darbo rezultatas, ji buvo įvairiausių jėgų veiksmų pasekmė. Visuomenė, net turėdama gerą tarptautinį įvaizdį, buvo problematiška. O kai suvokimas apie tuometinę Švediją yra supaprastinamas, negalima vadovautis šalies modeliu kaip pavyzdžiu.

– Jūsų klausantis susidaro įspūdis, kad pagrindinė sėkmingos Švedijos raidos sąlyga buvo kompromisai?

– Taip, iš tiesų, tai yra naudingas, bet labai pavojingas sprendimo būdas. Ilguoju laikotarpiu rezultatas gali būti toks, kurio nesitikėjo niekas, manau, taip ir susiformavo šiuolaikinė Švedija. Be to, reikia prisiminti, kad Švedijoje buvo susiklosčiusios ir neįprastos aplinkybės: beveik visi darbininkai priklausė profsąjungoms, o darbdaviai – juos vienijančioms struktūroms. Dėl to derybos dėl darbo sąlygų, algų ir kitų dalykų vyko nacionaliniu, o ne įmonės ar asmeniniu lygiu. Pasaulyje buvo negirdėtu dalyku, kad profsąjungų ir darbdavių organizacijų atstovai būtų draugais, kurie galėjo drauge keliauti po užsienį ir agituoti už šalies pramonę, tačiau Švedijoje to pavyko pasiekti. Tai buvo vadinama stebuklu – keista darbo santykių taika.

– Kodėl toks supratimas buvo pasiektas Švedijoje, o ne kitose šalyse?

– Tai įvyko dėl unikalių sąlygų šalies bendruomenėje: Švedijos darbuotojų profsąjungos buvo buriamos ne pagal darbo specifiką, bet egzistavo viena didelė profsąjunga įvairioms darbo rūšims. Tai reiškia, kad buvo deramasi dėl geresnių darbo sąlygų ir algų visiems darbuotojams, net ir nekvalifikuotiems. Kitose šalyse, kur profsąjungos taip pat buvo stiprios, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, jos daugiau atstovavo specialistams, o ne bendriems visos dirbančiosios klasės interesams.

Iš pradžių ir Švedijoje profsąjungos ir darbdavių organizacijos stipriai kovojo, o šalis 1910–1920 m. buvo pagarsėjusi dėl streikuose prarandamų darbo dienų. Galiausiai abi pusės suprato, kad patiria nuostolių ir ėmė ieškoti, kaip pasiekti bendrų rezultatų. Taigi, darbuotojai norėjo didesnių algų, darbdaviai – didesnio pelno, jie sutarė padidinti efektyvumą ir pajamas, kad pyragas, kurį dalijosi, būtų didesnis ir visi taptų turtingesniais.

– Lietuvoje dažnai Skandinavijos valstybės yra įvardijamos sektinu pavyzdžiu, ar Švedijoje yra lygiuojamasi į kokią nors kitą valstybę?

– Na, tai priklauso nuo politinių pažiūrų, tačiau kai kurios dabartinės Švedijos dešiniosios krypties partijos noriai kalba apie mažesnius mokesčius ir efektyvesnį verslą, tad jie, žinoma, šiandien save galėtų identifikuoti su Vokietijoje įgyvendinamomis idėjomis. Bet ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel dabar siekia kompromiso: ir gerinti ekonomines sąlygas, ir nepakenkti socialinėms valstybės teikiamoms garantijoms.

– Ačiū jums už pokalbį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close