captcha

Jūsų klausimas priimtas

Už indėlius banke gali tekti susimokėti?

Lapkričio pradžioje Europos centrinis bankas (ECB) paskelbė, kad bazinę palūkanų normą mažina iki 0, 25 proc., o indėlių palūkanų normą palieka nepakitusią – 0 proc. Rekordiškai žema bazinė palūkanų norma bent jau teoriškai turėtų reikšti pigiausio skolinimosi etapo pradžią, o lygios nuliui indėlių palūkanos - nusiųsti signalą, kad laikyti pinigus bankų indėliuose nėra pats išmintingiausias sprendimas. Tad kyla klausimas, ar iš tikrųjų ECB vykdoma pinigų politika atsuks skolinimosi kranelius ir ar įmanoma situacija, kai indėlių palūkanos taps nominaliai neigiamos?
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Lapkričio pradžioje Europos centrinis bankas (ECB) paskelbė, kad bazinę palūkanų normą mažina iki 0, 25 proc., o indėlių palūkanų normą palieka nepakitusią – 0 proc. Rekordiškai žema bazinė palūkanų norma bent jau teoriškai turėtų reikšti pigiausio skolinimosi etapo pradžią, o lygios nuliui indėlių palūkanos – nusiųsti signalą, kad laikyti pinigus bankų indėliuose nėra pats išmintingiausias sprendimas. Tad kyla klausimas, ar iš tikrųjų ECB vykdoma pinigų politika atsuks skolinimosi kranelius ir ar įmanoma situacija, kai indėlių palūkanos taps nominaliai neigiamos?

Silpnina eurą

Violeta Klyvienė, „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims, sako, jog ECB sprendimas mažinti bazines palūkanų normas iki rekordiškai žemos ribos yra signalas rinkoms apie išskirtinai palankias sąlygas investuoti ir skolintis. Tačiau ar iš tikrųjų tai suveiks – atviras klausimas.

„Šiandien dienai vien tik bazinės palūkanų normos mažinimo nebepakanka, kad kreditavimas būtų atgaivintas. Pastaruoju metu komercinių bankų veiklos atžvilgiu būtų imtasi nemažai iniciatyvų, kurios, nori nenori, verčia bankus elgtis santūriai. Tad dabartinė verslo kreditavimo politika rodo, jog galbūt kai kas yra „perspaudžiama“ – ypač, lyginant su JAV bankais ir šios šalies kreditavimo politika. Ten jau matome aiškius ekonomikos atsigavimo ženklus, o Europoje – nelabai“, – sako V. Klyvienė.

Analitikės įsitikinimu, būtini nestandartiniai sprendimai – galbūt ECB vertėtų imti taikyti specialius instrumentus, padedančius paskatinti kreditavimą mažoms įmonėms, nes stambieji rinkos dalyviai jau pradėjo aktyviau eiti į obligacijų rinką ir finansavimo problemas sprendžia savais būdais.

Jeigu bazinės palūkanų normos sumažinimas beveik iki nulio vargiai paskatins bankus aktyviau kredituoti, kokios dar priežastys galėjo lemti tokį ECB sprendimą? Finansų patarėjų bendrovės „MC Wealth Management“ vykdomasis partneris Marius Čiuželis linkęs manyti, kad tai gali būti susiję su bandymu susilpninti eurą JAV dolerio atžvilgiu, kas ypač aktualu Europos šalims, aktyviai prekiaujančioms su užsieniu.

„Tai daugiau sąmokslo teorija, kurios niekas, žinoma, nepatvirtins ir nepaneigs, bet galima įtarti, kad žaidžiama valiutos kursais ir ECB bazinių palūkanų normos mažinimas yra kaip tik būdas susilpninti eurą, kurio tvirtos pozicijos stipriai kerta per uodegą didžiosioms ES šalims eksportuotojms”, – pastebi M. Čiuželis.

Bet ar toks Eurpos centrinio banko sprendimas yra pakankama priemonė, skatinant ekonomiką? Pašnekovo manymu, nepakankama. Pasak M. Čiuželio, ir JAV, ir ES ekonomiką skatina pumpuodamos į rinką naujus pinigus, Europa tai daro subtiliau, tačiau viskas galų gale atsiremia į tai, kad centrinių bankų monetarinės politikos vykdymo priemonių arsenalas nėra didelis. Nebent būtų sugalvota kažkas išties neeilinio.

Neigiamos indėlių palūkanos – galimos?

Ar tokia nestandartine priemone galėtų būti ECB nustatyta neigiama indėlių palūkanų norma? Ir ar bent teoriškai įmanoma situacija, kad vartojimas būtų drastiškai skatinamas apmokestinant indėlių laikymą bankuose?

„Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims V. Klyvienė neatmeta prielaidos, kad Europos centrinis bankas gali nustatyti neigiamas indėlių palūkanų normas. „Ką tai reikštų? Tai būtų akivaizdus signalas vartotojams, kad galima ir būtina pradėti aktyviau vartoti. Būtent vartojimas yra nepaprastai svarbus ES šalių ekonomikos augimo veiksnys. Taip pat tai būtų signalas investuotojams, kad reikia investuoti. Tačiau yra vienas „bet“: jeigu žmonės jausis neužtikrinti dėl savo ateities, dėl būsimų pajamų, jie ir toliau taupys – net ir esant neigiamoms palūkanoms“, – mano V. Klyvienė.

Savo ruožtu M. Čiuželis abejoja, ar Europos centrinis bankas ryžtųsi nustatyti neigiamą palūkanų normą. Pasak pašnekovo, remiantis paprasčiausia logika, bazinė palūkanų norma - kiek komerciniai bankai duoda centriniam bankui už tai, kad galėtų pasiskolinti pinigų.

„Įsivaizduojate situaciją, kai centrinis bankas komerciniams bankams duoda pinigų ir dar už tai primoka? Aš tokios situacijos neįsivaizduoju. Todėl vargu, ar nominalios palūkanų normos gali būti neigiamos, nors realios, reikia pastebėti, jau ir dabar kartais būna neigiamos“, – sako M. Čiuželis.

O bene svarbiausia, pabrėžia „MC Wealth Management“ vykdomasis partneris, būtina atskirti du dalykus: Europos centrinio banko politiką ir kasdienes operacijos komerciniuose bankuose bei komercinių bankų politiką gyventojų indėlių atžvilgiu. Ar bent teoriškai bankai gali pareikalauti iš gyventojų, kad jie susimokėtų už pinigų saugojimą indėliuose?

M. Čiuželio įsitikinimu, besivystančios ekonomikos šalyse toks scenarijus labai sunkiai įmanomas, nes žmonės tuoj pat pinigus iš bankų atsiims ir sukiš į kojines. „Bankai patys iš savęs atimtų pigų ir net labai pigų finansavimosi būdą, vejant lauk indėlininkus iš bankų. Niekas taip nedarys“, – įsitikinęs M. Čiuželis.

Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis taip pat abejoja, kad artimiausiu metu galėtų būti nustatytos neigiamos palūkanų normos: jeigu taip ir būtų padaryta, neigiama palūkanų norma greičiausiai būtų taikoma tik bankų atsargoms, trumpą laikotarpį (pvz., vieną naktį) laikomoms centriniuose bankuose. Taip 2009 m. yra atsitikę Švedijoje.

„Todėl laukti, kad gyventojams reikės „susimokėti“ už indėlius bankuose nereikėtų, nebent būtų įvedami tam tikri administravimo mokesčiai už terminuotų indėlių nutraukimą anksčiau laiko. Kita vertus, realios palūkanos dažnai yra neigiamos jau dabar – už indėlius nemažai bankų moka mažiau, nei infliacija“, – sako V. Plunksnis.

Buvo precedentų

Vienaip ar kitaip, istorija apie užmokestį už bankuose saugomus pinigus – ne iš piršto laužta, nes tokia praktika buvo taikoma kai kuriose Skandinavijos šalyse. Dar pernai naujienų agentūra „Bloomberg“ pranešė, jog primokėti pinigų iš klientų, norinčių padėti indėlį Danijos kronomis, reikalavo JAV bankai „State Street“ ir „Bank of New York Mellon“. Pirmasis buvo nustatęs neigiamas 0,75 proc. palūkanas už metų trukmės indėlius kronomis, panašią praktiką ėmė taikyti ir „Bank of New York Mellon“. Ir tai buvo susiję su Danijos centrinio banko sprendimu 2012 m. liepą nustatyti neigiamas 0,2 proc. palūkanas už indėlius, kuriuos komerciniai bankai laikė centriniame banke.

Apie reikalavimą klientams primokėti už indėlių saugojimą buvo prabilę ir bankai SEB bei „Danske Bank“. „Ar taikome neigiamas palūkanas, priklauso nuo konkretaus kliento ir sumos. Jei suma didesnė, tuomet palūkanos bus neigiamos“, – anuomet situaciją komentavo „Danske“ strategas Jensas Peteris Neergaardas.

Taigi, reikalavimas susimokėti už pinigų saugojimą banko indėliuose nebūtų jau toks negirdėtas ir nematytas dalykas. Tad kaip „įdarbinti“ pinigus, kad jie bent jau neprarastų savo vertės?

M. Čiuželio manymu, pinigų „įdarbinimo“ Lietuvoje problema susijusi ir su žinių trūkumu, ir su tautiniu lietuvių charakteriu. „Per gana ne ilgą finansų sektoriaus gyvavimo istoriją daugelis žmonių, kurie bandė kiek išradingiau „įdarbinti“ savo pinigus, bent dukart stipriai gavo per galvą. 2000 metais, kai aktyviau buvo pradėta eiti į rinką ir ši smarkiai griuvo, bei šios krizės metu. Tūlam piliečiui, kuris nelabai išmano ir nelabai žino apie investavimo priemones ir kuriam visi bankai, finansų patarėjai bei fondų valdytojai yra vagys, sunku ką ir bepatarti...“, – reziumuoja M. Čiuželis.

Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas V. Plunksnis pratęsia: ir nors palūkanų mažinimu siekiama paskatinti ekonomikos augimą bei priversti bankus aktyviau skolinti verslui ir gyventojams, tai turi ir kitokių pasekmių – visame pasaulyje brangsta finansinis turtas, o daug rizikuoti negalintys gyventojai (pavyzdžiui, vyresnio amžiaus), turi susitaikyti su itin maža grąža.

„Indėliai Lietuvoje išlieka populiariausia taupymo priemone, tačiau vargu, ar galima tai vadinti investicija – tai greičiau priemonė bent išsaugoti sukauptą sumą (nevertinant pinigų nuvertėjimo dėl infliacijos). Dėl finansinio švietimo trūkumo apie alternatyvas galvoja maža dalis lietuvių. Jomis įvardinčiau vyriausybių ir įmonių obligacijas, kurias reiktų laikyti iki išpirkimo. Pavyzdžiui, už 2018 metais išperkamas Kroatijos obligacijas dabar galima gauti apie 4 proc. metinių palūkanų, tuo tarpu panašios trukmės Lietuvos obligacijų pajamingumas – apie 2,2 proc. Tikėtina, kad ne vienas bankas kredito unija už tokios trukmės indėlį gali pasiūlyti didesnes palūkanas“, – sako Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas V. Plunksnis.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...