captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kam atiteks jau kartą neteisėtai privatizuotas Vilniaus senamiesčio kvartalas?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutinai ir neskundžiamai nutarė: Vilniaus senamiesčio kvartalą užimantys įspūdingi Pranciškonų vienuolyno rūmai buvo privatizuoti neteisėtai. Tačiau Lietuvos katalikų mokslo akademija nuogąstauja, kad teisingumui vėl iškilusi grėsmė.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutinai ir neskundžiamai nutarė: Vilniaus senamiesčio kvartalą užimantys įspūdingi Pranciškonų vienuolyno rūmai buvo privatizuoti neteisėtai. Tačiau Lietuvos katalikų mokslo akademija nuogąstauja, kad teisingumui vėl iškilusi grėsmė.

Pirmadienį išplatintame atvirame laiške katalikiškos akademinės bendruomenės nariai išreiškė susirūpinimą dėl viešumoje imtų skleisti kalbų apie „lenkų vienuolių“ pavojų, kultūrinius nuostolius, kuriuos neva patirs vilniečiai, raginimus neleisti pranciškonams grįžti į savo namus ir siūlomas įvairiausias vienuolyno panaudojimo alternatyvas.

Nuomoja įmonėms

Nuo sovietmečio likusi lentelė nurodo, kad XIV–XVIII a. Pranciškonų vienuolynas – Lietuvos (raidės TSR nuluptos – DELFI) kultūros paminklas. Kita lentelė primena apie vienuolyne veikusią pirmą lietuvišką pradinę mokyklą, taip pat, kad gyventa Jono Basanavičiaus.

Dabar čia baras „Šauni vietelė“, Pranciškonų rūmuose patalpas nuomoja Lietuvos ir užsienio šalių įmonės, įsikūrusi koncertų salė, Nerijaus Juškos baleto ir šokių mokykla, vidiniame kieme šiltuoju metų laiku vyksta kultūriniai renginiai.

Kaip skelbiama, restauruotų ir naudojamų patalpų bendras plotas viršija 4000 kvadratinių metrų. Vienuolyną juosia Trakų, Pranciškonų, Lydos ir Kėdainių gatvės.

Tikrieji savininkai – pranciškonai

„Remiantis Bažnyčios Restitucijos aktu, vienuolynas turėtų grįžti jo teisėtiems šeimininkams – iki sovietinės nacionalizacijos savininkais buvusiems pranciškonams konventualams“, – teigiama LKMA išplatintame laiške. Akcentuojama, jog pranciškonai konventualai yra Popiežiaus teisių vienuolija, veikianti daugelyje pasaulio kraštų, „todėl jos siejimas su kuria viena tauta (lenkų – DELFI) tėra neišmanymo ir manipuliacijų rezultatas“.

Kreipimąsi pasirašę LKMA nariai ragina valstybės pareigūnus ir kitus atsakingus asmenis ginti teisinės valstybės principus, tęsti pozityvią tradicinių religinių bendruomenių teisių į nacionalizuotą nuosavybę atkūrimo praktiką ir padaryti viską, kas jų galioje, kad pranciškonai kuo greičiau atgautų savo senąjį vienuolyną.

Tarp rėmėjų – kunigaikštis Gediminas

LKMA primena, jog Lietuvos kelias į civilizuotų Europos tautų šeimą buvo ilgas ir sudėtingas: „Mūsų valdovų apsisprendimas orientuotis į Vakarus, vainikuotas Lietuvos Krikštu 1387 m., parodė, kad lietuvių tauta pasirinko vakarietišką civilizacinės raidos modelį. Tai įvyko nepaisant kryžiuočių agresijos – jau anuomet pagonims lietuviams buvo aišku, kad ji nedera su autentiška Evangelijos dvasia.

Toks supratimas negalėjo atsirasti savaime – prie jo reikšmingai prisidėjo pranciškonai, kurie taikiomis priemonėmis skelbė Gerąją Naujieną. Juos rėmė kunigaikštis Gediminas; savo jaunystės dienomis su Vilniaus pranciškonais galėjo susipažinti Jogaila ir Vytautas“.

Kreipimesi rašoma, jog sostinėje įsikūrę pranciškonai po Lietuvos Krikšto susilaukė dosnios valdovų, didikų, bajorų ir net miestiečių bei valstiečių paramos. Vilniuje, netoli tuometinio Trakų kelio, iškilo pranciškonų konventualų bažnyčia ir vienuolynas.

Pasak istorikų, savo misiją pranciškonai vykdė ilgus amžius, nepaisydami karų ir gaisrų, siaubusių Lietuvos sostinę XVII–XVIII a. 1710 m., patarnaudami maru sergantiems Vilniaus gyventojams, beveik visi Vilniaus pranciškonai užsikrėtė ir išmirė. Dar didesnės nelaimės juos užklupo carinės Rusijos valdžios metais, po 1863 m. sukilimo vienuolynas buvo apskritai uždarytas.

Pranciškonai į Vilnių grįžo tarpukariu, bet savo vienuolyną atgavo tik 1938 m. Netrukus sovietų okupantai vienuolyną 1941 m. nacionalizavo, o bažnyčią 1949 m. uždarė.

„Galimybė atitaisyti ilgus dešimtmečius trukusią neteisybę atsirado tik tada, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Bažnyčia pranciškonams konventualams buvo grąžinta 1998 m., bet vienuolynas iki šiol jiems neatiduotas“, – pažymima LKMA kreipimesi.

Prichvatizacijos istorija

Vienuolyno pastatų nusavinimo istorija prasidėjo, kai sovietmečiu nacionalizuotas vienuolyno turtas buvo perduotas naudoti Profesinių sąjungų tarybai, o šioji minimu turtu leido naudotis Lietuvos mokslo techninėms draugijoms.

Atgimimo pradžioje Lietuvos mokslo techninių draugijų suvažiavimas nusprendė atsisakyti pavaldumo sovietinėms organizacijoms ir buvo reorganizuotas į Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociaciją (LMTDA).

1991 m. liepos 2 d. LMTDA kartu su kitais asmenimis pasirašė UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ steigimo sutartį, kurios pagrindu steigiamos bendrovės akcijas apmokėjo nepiniginiu įnašu – vienuolyno pastatais.

LMTDA kaip neturtinį įnašą į steigiamą Atsakovą įnešė turtą, priklausantį valstybei, t. y. sudarė sandorį dėl turto, kuriuo neturėjo teisės disponuoti.

Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas 2004 m. vasarą kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti pastatų, esančių Vilniuje, Trakų g. 9/Pranciškonų g. 1, teisinę registraciją UAB „Pranciškonų rūmai“ vardu, o tuo pačiu – įpareigoti minėtą bendrovę grąžinti nuo 1994–ųjų jos valdomus pastatus Lietuvos valstybei.

To pavyko pasiekti tik po 9 metų bylinėjimosi. Mažesnieji broliai konventualai tuomet teigė tikintys, kad Lietuvos Vyriausybė nedels sėkmingai baigti reikalingas procedūras ir vienuolynas bus gražintas Ordino vienuolynui. Tačiau ant pagrindinių vienuolyno durų dar ir šiandien kabo užrašas UAB „Pranciškonų rūmai“.


 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...