captcha

Jūsų klausimas priimtas

G. Nausėda apie Lietuvos finansus: situacija – lyg iš „Rožinės panteros“

Kokios Lietuvos gyvenimo prognozės, priėmus kitų metų biudžetą, už kurį balsavo net 84 Seimo nariai, tarp jų – ir opozicijos atstovai? Ar paprastų mirtingųjų gyvenimas nors kiek pagerės, ar jiems teks kasdien parduotuvėse dairytis nukainotų maisto produktų? Apie tai LRT.lt  kalbėjosi su žinomu finansų analitiku Gitanu Nausėda.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

„Situacija primena komedijos „Rožinė pantera“ sceną, kai inspektorius Jacques`as Clouseau restorane užkliudo vyno spintą ir iš jos vienas po kito pradeda lėkti buteliai. Iš pradžių jis gaudo tuos butelius, o po to ima juos mėtyti restorane sėdintiems žmonėms. Spinta ištuštėja, bet butelius pavyksta išsaugoti nesudužusius.

Kažkas panašaus vyksta ir Lietuvos viešuosiuose finansuose – iš karto reikia gaudyti daug vyno butelių, stengiantis juos išsaugoti sveikus. Medikų, doktorantų, mokslininkų algos – akivaizdžiai per mažos, nes reformos ne tik neįvykdytos, bet net nepradėtos. Todėl turimi ištekliai nepakankami algoms pakelti.

Tuomet bandoma laimėti laiko, pakeliant algas akivaizdžiai nepakankamai, kad žmonių rūstybė sumažėtų ir jie sutiktų palaukti bent iki kitų metų“, – interviu LRT.lt sako G. Nausėda.

Tačiau, pasak pašnekovo, negalima dėl visų šių problemų kaltinti dabartinės vyriausybės, nes daugelį jų ji paveldėjo.

„Ypač – nuo to laiko, kai ekonomika pradėjo kilti ir turėjome 5–6 metus laiko algų problemoms spręsti. Tačiau tada žmonių nepasitenkinimo bangos nebuvo, todėl buvo galvojama: ai, viskas – tylu, nieko nereikia daryti.

Dabar ta tyla išaugo iki audros. Daugelis galvoja, kad dėl visų problemų kalti dabartiniai valdantieji, bet tai nėra tiesa. Pritarčiau premjero Sauliaus Skvernelio pozicijai, kad negalima visų problemų „sukarti“ jo vyriausybei, nes prieš tai buvę vyriausybės jų beveik nesprendė“, – įsitikinęs  G. Nausėda.

– Viena skaudžiausių problemų, kuri pastaruoju metu tiesiog liepsnoja, – medikų algos. Sveikatos apsaugos ministras žada, kad jos kitais metais bus pakeltos 20 proc. iš neva sutaupytų lėšų. Bet kas bus dar kitais metais, kai tie sutaupyti pinigai baigsis?

– Matyt, bus vėl žiūrima, kiek susitaupė lėšų Privalomojo sveikatos draudimo fonde, o, jei paaiškės, kad pinigų jame nėra, neatmestina galimybė, kad įmokos į šį fondą bus didinamos. 

BNS nuotr.

– Tačiau juk kitų metų biudžetas jau priimtas Seime ir, atrodytų, padėtas taškas.

– Tas taškas dar nieko nereiškia. Nepasitenkinimas dėl medikų algų gali tik augti, bet valdžia šiek tiek laiko laimėjo.

– Iš santaupų valstybės, kaip ir kiekvienas eilinis jos pilietis, gali gyventi tik kurį laiką. O kaip gyventi toliau, jei niekas nesikeis?

– Reformomis aš asmeniškai patikėsiu tik tada, kai realiai prasidės valstybės valdymo reforma, kai bus prieita prie fiksuoto šalies biudžeto ir kelsime algas tiek, kiek bus biudžete sutaupyta atleistų darbuotojų sąskaita. Tik taip bus galima kažko pasiekti, nes priešingu atveju kalbos apie biurokratijos ir valdžios aparato mažinimą ir liks tik kalbomis.

– Bet, atrodo, buvusi vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė buvo užsimojusi imtis valstybės valdymo reformos ir gyrėsi, kad labai daug pasiekė.

– Biurokratijos mažinimą reikėtų pradėti ne iš viršaus, o priversti mažintis pačiai. Nors tai atrodytų utopija, tačiau fiksuoto šalies biudžeto principas leistų šį dalyką įgyvendinti.

Juk ne kažkas sėdintis Gedimino prospekte esančiuose vyriausybės rūmuose žino geriau, kiek kokioje ministerijoje yra etatų, kurių galima būtų atsisakyti. Visos ministerijos ir valstybės įstaigos puikiai žino, kiek jos turi darbuotojų per daug ir kurie tikrai nereikalingi. Bet jų niekada nesutiks paaukoti, kol neprivers kokios nors išorinės aplinkybės, o tos aplinkybės iki šiol nebuvo aktyvuojamos, todėl visi ir apsimesdavo, esą nieko pakeisti negalima, visi darbuotojai reikalingi.  

Kai vykdavo diskusijos, kad biurokratijos aparatą būtų galima sumažinti 20–30 proc., jos baigdavosi tuo, kad tie, kuriuos būdavo planuojama atleisti, likdavo toliau dirbti pagal darbo sutartį.

Kita vertus, o kokia biurokratų darbo kokybė, jei jų algos metų metais nedidėja? Ar įmanoma pakviesti į darbą puikiai kokią nors sritį išmanantį biurokratą, jei jam būtų pasiūlyta tokia pati alga, kokia buvo mokoma prieš penkerius ar dešimt metų?

BNS nuotr.

– Metai vyriausybei nėra daug, bet gal per tą laiką galėjo pasimatyti bent kokie nors ženklai, kaip bus mažinama biurokratų armija?

– Kol kas tų ženklų nėra. Kaip ir nesimato jokių realių sveikatos apsaugos ir švietimo reformos ženklų. Juos pamatysime tik tada, kai realiai prasidės šių tinklų pertvarka, o tai, kas vyksta dabar, nėra reforma. Tai pilstymas kiauru samčiu iš vieno indo į kitą.

Tačiau artėjant Seimo ir vyriausybės kadencijai link vidurio, noro imtis labai skaudžių bei nepopuliarių reformų bus vis mažiau ir mažiau. Nebūčiau linkęs besąlygiškai tikėti valdančiųjų kalbomis, esą šiemet dar tik ruošiamės reformoms, o jau kitais metais jas pradėsime.

– Kaip jums atrodo, ar apskritai valstybė pajėgi mažiausiai uždirbantiems tiek pakelti algas, kad žmonėms parduotuvėse nebereikėtų dairytis į nukainotas prekes ir skaičiuoti, kiek centų pavyktų sutaupyti?

– Šiuo atveju negalėtume kalbėti apie statistinius žmones, pagal kuriuos Statistikos departamentas skaičiuoja prekių krepšelį, nes tokių žmonių Lietuvoje tiesiog nėra. Kiekvieno žmogaus individualus krepšelis nukrypsta nuo to statistinio krepšelio.

Lygiai tokia pati situacijas su atlyginimais ir galimybėmis iš jų pragyventi, nes pragyvenimo lygis skirtingose Lietuvos vietose – nevienodas.

Tikrai yra nemažai žmonių, kurie, nė nemirktelėję, gali per savaitgalį Druskininkuose arba Palangoje išleisti tūkstantį eurų, bet daug ir tokių žmonių, kurie, apsilankę ne vienoje parduotuvėje, susirenka nukainotas prekes, bet vis tiek nepragyvena ir privalo skolintis būtiniausiems dalykams.

Išvesti vidurkį tarp šių žmonių grupių neįmanoma.

– Kaip sumažinti tą atotrūkį tarp galinčių savaitgalį išleisti tūkstantį ir negalinčių išgyventi iš algų ar pensijų?

– Reikėtų didinti minimalią algą ir pensijas. Kitas dalykas – mažinti darbo mokesčius, trečias dalykas – didinti vaikams skirtus pinigus. Lyg ir einama ta kryptimi, tačiau žmonės jau nebeturi kantrybės laukti, nes tai, kad vaikams planuojama skirti po 30 eurų, o kai kurie mokesčiai keliais eurais sumažės, esminių problemų jau neišsprendžia.

– Bet juk eurą Lietuvą įsivedė 2014 m. Atrodytų – pakankamai laiko esminėms reformos pradėti ir susivokti, kaip gyventi toliau?

– Euro įvedimas, žinoma, paspartino kainų augimą. Tačiau šių dienų kainų didėjimo jau nebegalima aiškinti remiantis tik tuo, kad atsirado euras. Kita vertus, jei būtume ir toliau gyvenę su litais, infliacija būtų buvusi tokia pati.

Bet euro įvedimas paskatino sparčiau kelti atlyginimus, nes ekonomika auga, darbo rinkoje – įtampa. Be to, dabar jau akivaizdžiai savo atlyginimus galime lyginti su vakarietiškais ir pamatyti, koks tarp jų atotrūkis. Tai verčia valdžią ir darbdavius atsižvelgti.

BNS nuotr.

– Daugelis iki šiol galvoja, kad kur kas buvo saugiau gyventi, kai turėjome litus.  

– Ar saugiau Lietuva gyveno prieškariu, kai lito sistema, okupavus šalį, buvo sunaikinta per kelias dienas? Euro sistemos nepavyktų taip greitai sunaikinti. Be to, kai šalis priklauso platesnei ekonominei erdvei, ji apsaugota nuo to, kad krizės atveju liks pati su savimi.

– Kodėl vis dar bijoma progresinių mokesčių?

– Matyt, valdžia šių mokesčių vengia, nes juos tektų derinti su kitais mokesčiais. Progresinių mokesčių reformą reikėtų vykdyti taip, kad didesni mokesčių tarifai daugiau uždirbantiems būtų derinami su tarifais mažiau uždirbantiems. Tačiau čia iš karto atsiranda problema – daugiau uždirbančių Lietuvoje yra vos keli procentai žmonių, pasiturinčiai gyvenančių – optimistiškausiais skaičiavimais – gal 10 proc., nepasiturinčiai arba vidutiniškai gyvenančių – apie 90 proc. Vadinasi, tik progresiniai mokesčiai svarstyklių lėkščių nesulygins.

Tada atsiranda fiskalinė skylė, kurią reikėtų kažkuo pridengti. Tam galėtų pasitarnauti automobilių, turto ir nekilnojamojo turto mokesčiai.

– Juk ir nesudėtinga, ir sąžininga šiuos mokesčius būtų įvesti.  

– Taip. Bet finansų ministras Vilius Šapoka yra sakęs, kad šiems mokesčiams – dar ne laikas. Vadinasi, politinės valios dar stinga. Reiškia, ir progresinių mokesčių įvedimas nepajudės iš vietos. O mes apie tai tik kalbėsime ir kalbėsime.

– Arba vieni kitiems, kaip jūsų minėtoje komedijoje, mėtysime vyno butelius.

– Panašiai. Kalbėjimasis tinka psichologijai arba psichoterapijai, o ekonomikoje kalbų nepakanka – reikia veiksmų.

– Kaip jums atrodo, kiek Lietuvoje vis dar „plaukioja“ juodųjų pinigų?  

– Sprendžiant pagal tai, kad Lietuva pagal vartojimo lygį niekuo nenusileidžia Estijai, o pagal atlyginimų dydį nusileidžia 40–45 proc., čia ir yra atsakymas, kiek pagal šešėlinės ekonomikos lygį lenkiame estus.

Įvertinus dar kontrabandos mastus ir atlyginimus „į kišenę“, galėtume drąsiai kalbėti apie 30–40 proc. šešėlinės ekonomikos dydį.

– Žiauru.

– Kaip Europos Sąjungos, o ne Afrikos šaliai, tai – daug.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...