captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Kuodis: imigrantai nėra išsigelbėjimas senstančiai Europai

Išsigelbėjimas senstančiai Europai yra pensinio amžiaus didinimas. Taip LRT.lt sako ekonomistas prof. Raimondas Kuodis, nors dalis politikų ir analitikų tikina, kad imigrantai, pabėgėliai gali spręsti darbo jėgos trūkumo bei Europos visuomenių senėjimo problemą. „Imigracijos klausimus galima nagrinėti pasitelkiant kaštų ir naudos analizę. Kai tai nedaroma, atsiranda daug painiavos galvose, mintyse ir veiksmuose. [...] Dar viena problema yra ta, kad šalto proto analizė sunkai įmanoma sąlygomis, kai viena iš politinių srovių, turiu mintyje kairiuosius, a priori nenori skaičiavimais ir logika paremtos diskusijos“, – kalba pašnekovas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Nors daugybė analitikų, Europos politikos lyderių teigia, kad imigrantai, pabėgėliai yra išsigelbėjimas senstančiai ir darbo jėgos stokojančiai Europai, Varšuvos instituto analitikai liepą pasirodžiusiame jų tekste „Klaidingas moralinis imperatyvas“ pastebėjo, kad beveik dviejų trečdalių imigrantų iš Sirijos žinios ir įgūdžiai neatitinka net minimalių Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos reikalavimų. Daugelis jų daugiausiai po šešių mėnesių nustoja lankyti jiems skirtus mokymus ir imasi ieškoti darbo (kad ir menkai apmokamo), kad galėtų grąžinti skolas juos į Europą atgabenusiems nusikaltėliams ir paremtų gimtinėje likusias šeimas. Kiti tiesiog nesupranta, kam apskritai reikalingas išsilavinimas.

Bavarijos ekonomikos ministro teigimu, darbui tinkamas tik vienas iš dešimties pabėgėlių. Skaičiuojama, kad, jei imigrantų nepavyks integruoti į Vokietijos darbo rinką, tai šaliai kainuos net 400 mlrd. eurų per ateinančius 20 metų. O pabėgėlių išlaikymas kainuoja daugiau nei surenkama pinigų į biudžetą iš jų sumokamų mokesčių.

Ekonomistas R. Kuodis sako, kad politikos lyderiai turėtų nuspręsti, ar jie rūpinasi savo šalių gyventojų, ar viso pasaulio gyventojų gerove, kas yra sunkiai suderinama su nacionalinės valstybės egzistavimu. Be to, pasak jo, užsienio politikos, migracijos klausimus privalu spręsti remiantis kaštų ir naudos analize, antraip atsiranda pernelyg daug chaoso.

– Kuri stovykla teisi – ta, kuri sako, kad imigrantai, pabėgėliai yra potenciali darbo jėga ir išsigelbėjimas Europai, ar ta, kuri teigia pastebinti, jog jų išlaikymas kainuoja daugiau nei iš jų sumokamų mokesčių galima sulaukti grąžos ir tai nėra joks išsigelbėjimas Europai?

– Imigracijos klausimus galima nagrinėti pasitelkiant kaštų ir naudos analizę. Kai tai nėra daroma, atsiranda daug painiavos galvose, mintyse ir veiksmuose, ką turbūt Vokietijos pavyzdys ir parodė. Kaštų ir naudos analizė struktūrizuoja mąstymą, liepdama atsakyti į esminius klausimus, susijusius su nagrinėjama tema. Na, pavyzdžiui, ką šalis maksimizuoja, – BVP ar BVP vienam gyventojui. Jei šalis maksimizuoja BVP, tuomet kuo daugiau imigrantų, kuo daugiau darbuotojų, tuo potencialiai didesnis BVP. Tai galėtų būti Vokietijos pramonininkų tikslas – daugiau darbo jėgos, daugiau eksporto, daugiau pelno. Tačiau jei šalis nori maksimizuoti BVP vienam gyventojui, gyventojų skaičiaus augimas šalyje gali sumažinti šį rodiklį.

Antras klausimas kaštų ir naudos analizėje – kieno kaštus ir naudą mes matuojame. Jei maksimizuojame esamų, pavyzdžiui, Vokietijos gyventojų gerovę, turime jų paklausti, ar jie nori didesnės imigracijos, ar ne. Daug vokiečių natūraliai yra nepatenkinti didele imigracija todėl, kad tai sukelia saugumo problemų, vaikus baisu vienus išleisti į mokyklą, reikia juos vežti, o tai jau susiję ir su kaštais.

Jei mes rūpinamės viso pasaulio gyventojais (įsivaizduokite, jūs esate Angela Merkel ir jums tokia dilema iškyla), toks rūpestis viso pasaulio gyventojais implikuoja, kad iš esmės mes turime jiems nevaržomai leisti keliauti iš neturtingų regionų į turtingesnius. Ši kosmopolitiška, humaniška vizija yra įmanoma. Tai yra libertarų mėgstama vizija ir pasiūlymas leisti visiems po pasaulį keliauti laisvai, kaip tai darė žmonės tuomet, kai dar išvis nebuvo valstybių, sienų.

Tačiau tokia kosmopolitiško tikslo funkcija – maksimizuoti viso pasaulio žmonių gerovę – sunkiai suderinama su nacionalinės valstybės egzistavimu.

Man tas eklektiškas Europos požiūris į migraciją rodo, kad politikai netaiko kaštų ir naudos analizės šiam klausimui, neaišku, ką jie maksimizuoja, ar jie nori maksimizuoti Vokietijos pramonininkų, ar esamų Vokietijos gyventojų gerovę. Neaišku, koks jų požiūris į valstybę kaip tokią. Dėl to kyla daug painiavos, nors atsakius į du mano minėtus klausimus, taptų aiškiau, ką politiniai lyderiai atstovauja ir ar tai daro deramai.

BNS nuotr.

– Ką tuomet labiau verta maksimizuoti – BVP ar BVP vienam gyventojui? Pastarojo, beje, turbūt sunkiai galima tikėtis, turint mintyje, kad imigrantai, pabėgėliai labai kvalifikuotų, didelę pridėtinę vertę kuriančių darbų dažniausiai nedirba.

– Apskritai nėra protinga maksimizuoti BVP ar BVP vienam gyventojui: tai yra gana siauras gerovės mastas. Yra dar gausybė kitų klausimų. Jau minėjau, žmonės vertina saugumą, kai kurie vertina santykinį tautos homogeniškumą. Žmonės norėtų, kad greta nebūtų didelių socialinių getų, kurių yra nemažoje dalyje Europos. O tai kelia papildomas problemas – didėja taikaus visuomenės išlaikymo kaštai. Padidėja emociniai kaštai žmonių, kurie jaučiasi nesaugiai, gyvendami šalia kultūriškai, religiškai ar kitais požymiais gerokai besiskiriančios žmonių grupės.

Dar viena problema yra ta, kad šalto proto analizė yra sunkai įmanoma sąlygomis, kai viena iš politinių srovių, turiu mintyje kairiuosius, a priori nenori skaičiavimais ir logika paremtos diskusijos. Žmonėms, kurie bando tai daryti, jie ima lipdyti homofobų, fašistų etiketes, o tai užkerta kelią normaliai diskusijai, jai nespėjus prasidėti.

– Bavarijos ekonomikos ministro teigimu, tik vienas iš 10 pabėgėlių yra tinkamas darbui. Ar tai nemuša pagrindo iš po kojų teiginiams tų, kurie sako, kad imigrantai, pabėgėliai, yra  išsigelbėjimas senstančiai Europai, stingančiai darbo jėgos?

– Tikrasis išsigelbėjimas senstančiai Europai yra pensinio amžiaus didinimas. Jei žmonės gyvena ilgiau, tai reiškia, kad jie ilgiau išlieka sveiki, sveiko proto, gebantys kurti. „The Economist“ neseniai paskelbė straipsnį apie tai, kad reikia sukurti pavadinimą naujai kohortai 65-75 metų amžiaus žmonių, kurie šiais laikais yra pakankamai sveiki, kad dirbtų fizinių jėgų nereikalaujančius darbus. Tokių darbų, tiesa, šiais laikais yra mažai dėl robotizacijos ir paslaugų sektoriaus vyravimo.

Gąsdinti senėjimu, darbo jėgos trūkumu, aišku, yra populiaru tarp pensijų fondų, netoliaregiškų politikierių, kurie pensinį 60-65 metų amžių laiko kažkokia akmenyje iškalta konstanta. Taip neturėtų būti.

Ateitis bus tokia, kad visuomenė bus sena, bet joje 70-mečiai padės slaugyti 90-mečius ar suteiks kažkokias kitas socialines paslaugas, ir tai bus normalu. Išsivysčiusiame pasaulyje bus normalu sveikatos apsaugai skirti 30 proc. BVP. Ir tai įvyks labai greitai, nes dabar gimstantys vaikai turi 50 proc. tikimybę sulaukti 100 metų. Turime mąstyti apie tokią ekonomiką, kur 70-mečiai turės dar dirbti, todėl, kad jie gyvens iki 100. Ir jokie imigrantai neišspręs senėjimo klausimo, jei turėsime žmonių, kurie kone pusę gyvenimo praleis pensijoje.

Reuters/Scanpix nuotr.

– Tuomet galima sakyti, kad tas mitas, jog imigrantai yra išsigelbėjimas, yra labiau palaikomas ne ekonominės o politinės, kairiosios politikos logikos?

– Politikai, apimant ir kairiuosius, ir dešiniuosius, paprastai maksimizuoja savo tikslo funkciją – perrinkimo tikimybę. Jie formuoja savo identitetą pagal tai, ką kiti pagalvos apie juos. Politikai yra komunikacinis žaidimas, iš esmės nebeturintis rimtų idėjų, o šalto proto dalis politikos mažėja katastrofiškai. Vien ką parodo politikų susirašinėjimai „Facebooke“, pavyzdžiui, apie natrio chlorido tirpalą akių lęšiams.

Baimė būti apšauktiems fašistais ar homofobais išsyk verčia elgtis kaip minia arba kaip politikos kairė. Bėda su politikos kaire yra ta, kad ji kažkada atstovavo darbo žmonių interesams kapitalistinėje sistemoje, dabar ji vis daugiau pereina prie identiteto politikos – klausimų, susijusių su imigracija, mažumų teisėmis, genderizmu. Šie klausimai svarbūs, bet ne tiek, kiek didžiosios dalies darbo klasės interesų gynimas. Jis buvo numestas, o tuo metu didžiulė dalis darbo klasės kenčia nuo nedarbo, didėjančio našumo ir stagnuojančių algų, kas verčia lįsti į skolas, idant palaikytų savo gyvenimo lygį.

Tai yra didžioji politinės kairės tragedija – kad ji pametė savo pamatines vertybes dėl identiteto politikos. Tuo metu visi kiti turi prie to prisitaikyti, priešingu atveju rizikuoja būti išmesti iš politinių barščių, prikabinant kažkokias etiketes.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...