captcha

Jūsų klausimas priimtas

Globalizacijai iškilo reali grėsmė?

Jei šalys galėtų veiksmingiau valdyti migraciją, rinkėjai būtų linkę palankiau vertinti globalizaciją apskritai, „The Independent“ interneto svetainėje teigia dienraščio atsakingasis redaktorius Hamishas McRae.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Ar dabar per išsivysčiusį pasaulį besiritanti populizmo banga reiškia, kad globalizacijos procesas gali būti sustabdytas? Donaldo Trumpo sėkmę rinkimuose lėmė nacionalinio populizmo lozungai. Theresa May užsitikrins didelę daugumą iš dalies dėl to, kad ji atmeta globalistinę darbotvarkę, kuria vadovavosi Tony Blairas ir Davidas Cameronas. Kitur pasaulyje prie populizmo stiprėjimo prisideda išrinkti populistai, tokie kaip Vladimiras Putinas ir Recepas Tayyipas Erdoganas.

Th. May pasipriešinimo globalizacijai esmę apibūdino ypač aiškiai ir trumpai: „Jei manote, kad esate pasaulio pilietis, jūs – niekieno žemės pilietis.“

Populizmo iškilimą lėmę veiksniai puikiai išanalizuoti neseniai pasirodžiusioje Davido Goodharto knygoje „The Road to Somewhere“ („Kelias kur nors“). Joje autorius teigia, kad didesnis Vakarų ekonominis atvirumas naudingas toli gražu ne visiems. Dėl to susiformavo nauja atskirtis tarp mobilių žmonių, kurie mano galintys sėkmingai kurti savo tapatybę kaip pasaulio piliečiai, ir tų, kurie jaučiasi marginalizuoti ir yra linkę tapatintis su savo šaknimis.

Šio pasipriešinimo globalizacijai priežastys yra dvejopos. Viena vertus, tai politinis ir socialinis judėjimas, mėginimas įtvirtinti tapatybę, noras „susigrąžinti šalį“. Tačiau tai taip pat ir ekonominis judėjimas, atsisakymas priimti tam tikras globalesnės ekonomikos apraiškas. Žinoma, tai tarpusavyje susiję dalykai. Tačiau, kalbant apie ekonominius aspektus, beveik visi nori globalizacijos vaisių, tokių kaip išmanusis telefonas iš Kinijos, net jei jie patys priešinasi imigracijai iš Meksikos ar žemyninės Europos.

Tai skatina užduoti labai svarbų klausimą: ar galima tolesnė ekonominė globalizacija, nepaisant populistų iššūkio socialinei globalizacijai?

Dar neseniai dauguma vakariečių, kad ir koks buvo jų požiūris į globalizacijos privalumus ir trūkumus, manė, kad globalizacija yra neišvengiama. Buvęs Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius Kofi Annanas tokias nuotaikas suformulavo lakia fraze: „Sakoma, kad priešintis globalizacijai yra tas pats, kas priešintis gravitacijos dėsniams.“

Tačiau dabar globalizacijos procesas įstrigo. Pavyzdžiui, per praėjusius trejus ar ketverius metus tarptautinei prekybai tenkanti pasaulio bendrojo vidaus produkto dalis ne tik nebeauga, bet ir šiek tiek sumažėjo, tvirtina H. McRae.

Reuters/Scanpix nuotr.

Stephenas D. Kingas neseniai išleistoje knygoje „Grave New World – The End of Globalisation, the Return of History“ („Niūrus naujas pasaulis. Globalizacijos pabaiga ir istorijos grįžimas“) teigia, kad, jei JAV atsisakys remti globalizaciją, kils grėsmė pastarųjų penkių dešimtmečių pažangai.

„Sėkminga globalizacija, – rašo jis, – negali būti vien rinkos procesas.“ Autorius teigia, kad žmonės ir organizacijos Vakaruose turi ginti globalizaciją, pabrėždamas jos priešininkų argumentų spragas. Pavyzdžiui, tie, kas priešinasi Pasaulio prekybos organizacijai, turėtų pamėginti paaiškinti, kodėl senasis pasaulis, kuriame mažos šalys negalėjo pasipriešinti didžiųjų šalių įvestiems importo apribojimams, buvo kuo nors geresnis nei dabartinis pasaulis.

Tačiau pabaigoje jis teigia, kad, jei nugalės tie, kas pasisako už izoliaciją ir protekcionizmą, mūsų laukia niūrus naujas pasaulis.

Ar tai nėra per daug pesimistiška? Pagrindiniai kylantys klausimai yra tokie: pirma, ar galima išlaikyti dabartinį globalizacijos lygį, ar vis dėlto mūsų laukia didesni prekybos apribojimai, o galbūt net importo kontrolės priemonių karas; antra, ar pašalinus dabartinę įtampą ir kliūtis globalizacijos procesas gali tęstis toliau.

Reuters/Scanpix nuotr.

Daugumą savo naujųjų laisvių vertiname kaip savaime suprantamas, įskaitant galimybę pirkti užsienietiškas prekes arba pervesti pinigus draugams ar šeimos nariams į užsienį. Nenuostabu, kad labai neigiamai vertinamos įmonės, kurios, pasinaudodamos tokiomis laisvėmis, nemoka mokesčių šalyse, kuriose jos vykdo didžiąją savo veiklos dalį, tačiau iš tiesų tai yra mokesčių teisės, o ne pačios globalizacijos problemos. Žinoma, kyla susirūpinimas, kai įmonės perkelia gamybą ir darbo vietas į šalis, kuriose darbo jėga yra pigesnė, tačiau tam besipriešinantys turėtų atsakyti į vieną klausimą: ar tikrai pigios darbo jėgos ekonomika yra perspektyvi? Kai konkurencija atrodo nesąžininga, pavyzdžiui, kai užsienio įmonė gauna valstybės subsidijų, galima imtis tam tikrų priemonių, siūlo H. McRae.

Tačiau didžiausią įtampą keliantis globalizacijos aspektas yra žmonių judėjimas. Prekių, paslaugų ir pinigų judėjimas daugiau ar mažiau priimamas. O žmonių – ne. Visos šalys vienu ar kitu mastu riboja migraciją, todėl neišvengiamai kyla klausimas, kaip užtikrinti, kad migracija būtų naudinga kuo didesniam žmonių skaičiui. Galbūt tai gali nuskambėti per daug supaprastintai, tačiau, jei šalys galėtų veiksmingiau valdyti migraciją, tai rinkėjai galbūt būtų labiau linkę paremti globalizaciją apskritai, mąsto „The Independent“ redaktorius. Antraip mūsų laukia niūri nauja pasaulio ekonomika.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...