captcha

Jūsų klausimas priimtas

Užsienio kalbų įgūdžiai: skaičiai gražūs, o rezultatai piktina verslininkus

Atsižvelgiant tik į statistiką būtų galima teigti, kad lietuviai yra labai pažangūs užsienio kalbų mokėjimo srityje. Išsamaus dar 2012 m. Eurobarometro paskelbto tyrimo „Europiečiai ir jų kalbos“ rezultatai atskleidė, kad, pagal įvaldytų įvairių užsienio kalbų kiekį, mūsų šalies gyventojai yra vieni iš Europos Sąjungos lyderių. Buvo nustatyta, kad vidutiniškai lietuvis moka 2,7 užsienio kalbos. Tąkart atsilikome tik nuo danų, olandų ir slovėnų.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Tiesa, tame pačiame tyrime nurodoma, kad vos 38 proc. lietuvių geba palaikyti dialogą anglų kalba ir net 80 proc. respondentų teigė galį susikalbėti rusiškai. Aišku, kiekviena užsienio kalba yra svarbi. Nei blogesnė, nei geresnė už kitas. Tačiau jų atveriamos galimybės pastaruoju metu gerokai skiriasi. Ypač turint omenyje tai, kad vyksta masinis Lietuvos verslo persiorientavimas į Vakarų rinkas, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Praėjus penkmečiui nuo minėto tyrimo rezultatų paskelbimo, kai kurie skaičiai, matyt, būtų kitokie. Mokančiųjų anglų kalbą procentas greičiausiai išaugo. Labiausiai tarp jaunimo, kuris neretai viešojoje erdvėje liaupsinamas dėl puikių anglų kalbos žinių. Tačiau, pasirodo, ne viskas taip gražu, kaip atrodo iš šalies. Bendrovių, kurių neatsiejama veiklos dalis yra bendradarbiavimas su partneriais užsienyje, vadovai vis garsiau kalba apie tai, kad net universitetą baigusio jaunimo užsienio kalbų įgūdžiai išties tėra butaforiniai.

Bijo pakelti telefono ragelį

Pasak Emilijaus Vinčos, tarptautinės įmonių skelbiamų pirkimų interneto sistemos „DealLink“ vadovo, jam gana dažnai tenka susidurti su verslininkais iš Lietuvos, kurie ieško eksporto galimybių Vakaruose ar Skandinavijoje. Taip pat ir su tais, kurie ieško tiekėjų. Tiek tarp vienų, tiek tarp kitų pasitaikė nemažai reiškiančių nepasitenkinimą dėl Lietuvos rinkoje esančių darbuotojų turimų anglų kalbos žinių.

„Iš įvairių bendrovių vadovų girdėjau tą pačią istoriją – gyvenimo aprašyme žmogus nurodo, kad jo anglų kalbos ar kitos užsienio kalbos įgūdžiai yra geri ar net puikūs, tačiau realybėje jie būna visai ne tokie. Jei bendravimas su partneriais užsienyje vyksta raštu, dar padėtis būna pakenčiama, bet jei prireikia kalbėti telefonu ar susitikti akis į akį, prasideda didžiulės problemos. Žmonės nesugeba suregzti net kelių rišlių sakinių angliškai, todėl bijo pakelti telefono ragelį“, – sakė pašnekovas.

BNS nuotr.

Jo teigimu, anglų kalbos žinių spragos būna akivaizdžiai matomos ir žvelgiant į lietuvių įmonių įkeliamus skelbimus ar pasiūlymus „DealLink“ sistemoje.

„Dalis jų būna tokie, kad nors bėk ir rėk iš nevilties. Esame priversti investuoti savo laiką ir pastangas – kartu su tų įmonių darbuotojais redaguojame jų skelbimus, kad jie užsieniečiams būtų bent suprantami ir nekeltų juoko“, – pasakojo E. Vinča.

Anot jo, Lietuvoje vis dar dažnas atvejis, kai įmonė užsakymą iš bendrovės užsienyje gauna ne todėl, kad gamina geresnį produktą ar teikia kokybiškesnę paslaugą, bet todėl, kad tiesiog turi geriau užsienio kalbą įvaldžiusių darbuotojų, kurie sugeba aiškiai ir rišliai bendrauti su užsieniečiais.

Problemą sprendžia mokėdami daugiau

Darbo ieškančių lietuvių užsienio kalbų įgūdžių stoką įžvelgia ir Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos direktorius Artūras Bareikis. Jį labiausiai stebina du dalykai – tai, kad yra nemažai jaunų žmonių, kurie apskritai nemoka jokios užsienio kalbos, ir tai, jog yra aiškiai pastebimas atotrūkis tarp miestuose ir provincijoje mokyklas baigusių jaunuolių.

„Aišku, gabių ir daug ką mokančių jaunuolių yra ir vienur, ir kitur, tačiau, žiūrint bendrai, susidaro įspūdis, kad didmiesčiuose mokyklas baigęs jaunimas užsienio kalbas būna įvaldęs geriau. Gal dėl to, kad čia yra daugiau natūralių progų bendrauti su užsieniečiais“, – svarstė pašnekovas.

BNS nuotr.

Pasiteiravus, ar „Sugihara“, kurios apie 20 proc. klientų yra užsieniečiai, susiduria su problema, kai darbuotojai nepakankamai gerai moka užsienio kalbas, A. Bareikis tikino, kad toks iššūkis iškyla, tačiau jis yra gana nesudėtingai išsprendžiamas.

„Visų pirma mes, rinkdamiesi būsimus kolegas, prašome kandidatų pabendrauti su mumis jų mokama užsienio kalba. Antra – mes mokame didesnius atlyginimus, todėl pritraukiame daugiau žinių bei gebėjimų turinčius žmones. Juk stebuklų nebūna, nereikia norėti už minimalų atlyginimą gauti aukščiausios klasės specialistą“, – tikino A. Bareikis.

Jis taip pat pripažino, kad anksčiau buvo tikrinamas darbuotojų pasirengimas aptarnauti klientus siunčiant ir slaptus pirkėjus, kurie padėdavo išsiaiškinti silpnąsias darbuotojų vietas ir jas išspręsti.

Anot A. Bareikio, jų įmonė vengia praktikos, kai būsimam darbuotojui pažadamas atlyginimo pakėlimas už tai, kad šis išmoks kalbą.

„Priimdamas darbuotoją tikiesi, kad jis moka konkrečią kalbą ir iškart galės imtis darbų. Tiesa, kartais padarome išimčių, kai matome, kad žmogus yra perspektyvus, bet jam dar šiek tiek reikia patobulinti užsienio kalbos įgūdžius. Tokiais atvejais sutariama dėl tam tikro laikotarpio, per kurį darbuotojas pažada praplėsti savo užsienio kalbos žinias, o tada pakeliamas atlyginimas“, – taikoma praktika dalijosi A. Bareikis.

Išmoksta ne kalbą, o kaip išlaikyti testą

Įvairių sričių verslininkams teigiant, kad net ir jauni žmonės neretai negali pasigirti darbui būtinu užsienio kalbos mokėjimo lygiu, nenoromis iš nuostabos kyla antakiai. Juk atsivertus Nacionalinio egzaminų centro pateikiamus duomenis apie 2016 m. valstybinį anglų kalbos egzaminą galima pamatyti, kad jo neišlaikė vos 2,1 proc. abiturientų.

Tiesa, daugiau nei pusė laikiusiųjų yra priskiriami pagrindiniam lygiui (36–85 taškai). Aukštą įvertinimą (surinkus nuo 86 iki 100 taškų) gavo tik kiek daugiau nei 20 proc. laikiusiųjų valstybinį anglų kalbos egzaminą.

BNS nuotr.

Pasak Nacionalinio egzaminų centro direktorės Saulės Vingelienės, anglų kalbos egzamino sudėtingumas metai iš metų lieka panašus, tik keičiasi balų skaičiavimo metodika. Tačiau išlaikiusiųjų skaičius ir pažangumas, anot S. Vingelienės, iš esmės lieka nepakitę.

Žinant tokius faktus, peršasi klausimas – negi dauguma jaunų lietuvaičių nepajėgūs išmokti užsienio kalbos, kuri jiems taptų vienu iš raktų nuo durų, už kurių yra tiesesnis kelias į sėkmę?

Personalizuoto anglų kalbos mokymo praktikė ir viena iš anglų kalbos mokyklos „Language coaching“ įkūrėjų Indrė Malinovskaja teigia, kad didžiausia problema, trukdanti mokiniams demonstruoti geresnius užsienio kalbų rezultatus, – kompetentingų mokytojų stoka.

„Geriausi specialistai, baigę užsienio kalbų studijas, dažniau renkasi ne pedagoginį kelią, o labiau finansiškai patrauklias sritis, tokias kaip verslas, vertimas arba apskritai išvyksta užsienį“, – sakė I. Malinovskaja.

Jos teigimu, būtina prisiminti, kad mokytojo vaidmuo po truputį turi keistis. Anglų kalbos mokymo specialistė teigia, kad mokytojas nebėra vien tik žinių perteikėjas. Juk daug reikalingos informacijos šiais laikais galima susirasti internete savarankiškai.

„Mokytojas turi eiti šalia, motyvuoti, skatinti ne tik formalų ir akademinį tobulėjimą. Pamoka neturėtų pasibaigti uždarius klasės duris. Svarbu sukurti tęstinumą, surasti naujų, įdomių metodų bei priemonių, kurie domintų ir labiau įtrauktų besimokančius į mokymosi procesą. Dabar mokyklose ir universitetuose daug (ar net per daug) dėmesio yra skiriama egzaminavimui. Panašu, kad tiek abiturientai, tiek aukštųjų mokyklų studentai susikoncentruoja į gerą pažymį, o ne į žinias, kurių prireiks gyvenime ir profesinėje veikloje.

Jeigu mokymo įstaigose daugiau dėmesio būtų skiriama ne egzaminavimui, o labiau apčiuopiamų įgūdžių lavinimui, tikiu, jog ir formalaus įvertinimo rezultatai pagerėtų. Kai besimokantieji nuolat girdi, kad jų ateitis priklauso nuo egzamino išlaikymo, įskiepyta baimė ir užsiciklinusios smegenys niekada neleis įsisavinti tiek informacijos, kiek galėtų, jei kalbos mokymasis taptų maloniu, streso nekeliančiu, procesu“, – tikino I. Malinovskaja.

Jos kolegė, „Language coaching“ bendraįkūrėja Indrė Tirevičienė pabrėžė kitą aspektą. Jos teigimu, didele problema išlieka tai, kad baigusieji mokyklą, o vėliau gal ir studijas, stokoja galimybių (neretai ir motyvacijos) bendrauti anglų kalba, todėl įgytos žinios greitai tampa pasyviomis ir galiausiai nugrimzta į užmarštį arba apskritai išblėsta. Į darbo rinką patekę tokie žmonės neretai ieško alternatyvių būdų darbdavius įtikinti, kad jų užsienio kalbos žinios yra pakankamos.

„Žmogus, kuris ruošiasi laikyti formalų testą, iš principo išsiaiškina, ko tame teste galima tikėtis, padaro keletą bandomųjų testų, o vėliau išsilaiko testą (jei nepavyksta, kartoja) ir gauna sertifikatą, liudijantį, jog jis yra pasiekęs tam tikrą užsienio kalbos žinių lygį. Dokumentą prideda prie savo CV ir keliauja pas darbdavį. Tačiau išėjus už egzamino ribų paaiškėja, kad žinios buvo tik minimaliai patobulintos. Tokia praktika Lietuvoje, deja, daugelį lydi nuo pat mokyklos suolo“, – sakė I. Tirevičienė.

Bendrauti užsienio kalba neleidžia baimė

Be to, kad tam tikros Lietuvos švietimo sistemos ypatybės tapo kliuviniu užsienio kalbų mokymosi procese, pasak I. Malinovskajos, galutiniam rezultatui didelę įtaką daro ir asmeninės žmonių baimės.

„Baimė suklysti – tai daugelio problema. Savo žinių ir mokėjimo lyginimas su kolegų, draugų ar vyrų / žmonų žiniomis. Kiekvienas esame, matyt, patekęs į situaciją, kai sutikome profesinėmis ir užsienio kalbos žiniomis išsiskiriantį žmogų. Būdami šalia jo daugelis yra linkę patylėti, nes juk tas kitas geriau moka pakalbėti. Ir tai yra didelė klaida, nes didžiausią progresą žmogus padaro kaip tik tada, kai nustoja lygintis su kitais, nustoja bijoti susimauti, išeina iš savo komforto zonos ir pradeda daryti tai, kas nesiseka“, – aiškino personalizuoto anglų kalbos mokymo praktikė.

Jos teigimu, norintieji įvaldyti užsienio kalbą privalo keisti nuostatą iš „aš nieko nemoku, man nesiseka“ į „aš mokausi, o klaidos yra neišvengiama mokymosi proceso dalis“.

Specialistė akcentavo, kad pirmiausia svetimos kalbos žinių pažanga pasireiškia per rašymą ir skaitymą, o kalbėjimo įgūdžiai ateina tik vėliau.

„Tai reikėtų priimti kaip normą ir nustoti ant savęs pykti. Tiesiog reikia sau pažadėti – „kai kitą kartą suskambės telefonas, aš mandagiai paprašysiu, kad pašnekovas kalbėtų lėčiau, jei ko nors nesuprasiu – pakartotų, bet vis dėlto kalbėtų su manimi, nes tik taip aš tobulėsiu“, – pabrėžė I. Malinovskaja.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...