captcha

Jūsų klausimas priimtas

Portugalijos netaupymo pavyzdys Lietuvai gali būti naudingas

Portugalijos ekonominis atsigavimas rodo, kad kartais pernelyg susiveržti diržus valstybėms gali būti net labiau pražūtinga, nei paišlaidauti. Taip LRT.lt sako ekonomistas Žygimantas Mauricas. Pasak jo bei politologo Ramūno Vilpišausko, Portugalijos pavyzdžiu galėtų norėti sekti kitos valstybės, ir kai kurioms jų tai išeitų į naudą. Pasak Ž. Maurico, prie išlaidautojų klubo prisidėjusi Lietuva taip pat galėtų pasiekti šiokių tokių ekonominių pergalių.
BNS foto nuotr.
BNS foto nuotr.

Apžvalgininkų teigimu, Portugalija dėl naujosios vyriausybės „netaupymo politikos“ stojasi ant kojų ir tampa pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms.

Kai socialistų lyderis Antonio Costa tapo Portugalijos premjeru, oponentai jį vadino neapdairiu nuotykių ieškotoju, dėl posto sudariusiu velnišką paktą su komunistais ir radikaliąja kaire. Tačiau, kaip rašo „Financial Times“, rezultatai rodo, kad šios netradicinės vyriausybės vykdoma programa davė rezultatų. Ankstesnioji socialdemokratų vyriausybė laikėsi griežtos taupymo politikos.

„Financial Times“ straipsnyje pastebima, kad Portugalijoje nedarbo lygis krito, ekonomika, nors ir per mažai, bet auga, verslo investicijos yra teigiamos, biudžeto deficitas vėl, nors menkai, bet mažėja. Prieš taupymą nusiteikusios kitų valstybių politinės jėgos, pavyzdžiui, „Podemos“ Ispanijoje, laiko A. Costos vyriausybę pavyzdžiu, o Didžiosios Britanijos Leiboristų partijos lyderis Jeremy Corbynas tai pavadino visos Europos koalicijos prieš taupymą pradžia.

Sėkme vadinti per anksti?

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius politologas R. Vilpišauskas sako, kad kol kas pernelyg ankstyva vadinti Portugalijos vyriausybės politiką sėkminga, nes praėjo pernelyg mažai laiko.

„Pirmiausia reikia pastebėti, kad pirminiai su šia valdančiąja koalicija sieti lūkesčiai apskritai buvo labai žemi, tad nemažai analitikų stebisi vien tuo, kad ji tiek laiko dirba. Kitas svarbus dalykas – šios vyriausybės priemonės gali duoti trumpalaikį stimulą ekonominei paklausai. Tačiau išlieka tikimybė, kad tokia politika nebus tvari –ekonominis augimas kol kas nėra aukštas, o biudžetas tebėra deficitinis, nors ir mažesnis nei 3 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).

Įvykus nenumatytiems įvykiams, galintiems pabranginti Portugalijos skolinimosi kainą, padėtis gali vėl pablogėti. Tad pirmiausia reikia pastebėti, kad dalykine prasme bet kokius apibendrinimus apie politikos sėkmę daryti per anksti“, – kalba jis.

Pernelyg suveržti diržai – nebūtinai geriausia išeitis

Savo ruožtu banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Ž. Mauricas sako, kad tokių šalių, kaip Portugalija, eksportas negali tempti ekonomikos aukštyn, nes jis sudaro mažą dalį, todėl vidaus vartojimo atsigavimas yra labai svarbus akstinas ekonomikos augimui.

„Pastaraisiais metais (tai prasidėjo Ispanijoje) vartojimas pradėjo kilti labai sparčiai, dabar ta tendencija matoma Portugalijoje. Galbūt tai gali būti pamoka, kad pernelyg stiprus diržų veržimasis pjauna šaką, ant kurios sėdi ekonomika: sutaupytas euras yra neišleistas ir kažkieno neuždirbtas euras.

Dažniausiai, ypač kalbant apie tokias valstybes, kaip Portugalija, Ispanija, Italija, Graikija, jos nėra tiek priklausomos nuo eksporto, tad kai pernelyg smarkiai krenta vidaus vartojimas, visa ekonominė situacija tampa prasta. Iš to užburto rato yra ganėtinai sunku išlipti, nes, ekonomikai lėtėjant, atsiranda iniciatyvų kelti mokesčius, mažinti išlaidas, gyventojai dar labiau išsigąsta, dar mažiau vartoja, mažiau surenkama į biudžetą pinigų“, – aiškina Ž. Mauricas.

Portugalijos ekonomikos atsigavimui, pasak ekonomisto, labai daug įtakos turėjo gyventojų lūkesčių pagerėjimas, pojūtis, kad dabar galima kažkiek atveržti tuos diržus, kurie buvo gal kiek nepelnytai užveržti.

„Apskritai, kalbant apie vyriausybių ekonomikos politiką, jos turėtų subalansuoti lūkesčius, kad jie būtų nei perdėm optimistiniai, nei pernelyg pesimistiniai. Pesimistiniai lūkesčiai labiau kenkia ekonomikai ilguoju laikotarpiu. Portugalijoje dėl to prasidėjo ganėtinai smarki emigracija, didelis nedarbas. Kai žmonės praranda darbą, per ilgesnį laiką jie tampa labiau priklausomi nuo pašalpų, prasideda tam tikros psichologinės problemos, ir tuos žmones vėliau labai sunku įtraukti atgal į darbo rinką – formuojasi prarastoji karta.

Taigi, nereikia perlenkti lazdos, tačiau, žinoma, nesakau, kad nereikia susiveržti diržų. Tai daryti reikia, bet tai turi būti daroma greitai, ryžtingai ir su aiškiais tikslais, aiškia pabaiga. Lietuvoje, pavyzdžiui, mes „laikinai“ padidinome pridėtinės vertės mokestį (PVM), tačiau tas „laikinai“ tęsiasi iki šiol.

Kiti gali užsimanyti išlaidauti

LRT.lt pašnekovai neabejoja, kad kitų ES šalių kairiosios partijos naudos šį pavyzdį kaip sėkmės istoriją, kuria turėtų sekti kitos šalys.

„Tai visiškai suprantama, nes taip siekiama patraukti prasta ekonomine padėtimi nepatenkintų rinkėjų dėmesį. Tačiau žinome ir kitą pavyzdį – „Syriza“ partiją Graikijoje, kuri ėjo į rinkimus su šūkiu nutraukti taupymo politiką ir mėgino jos laikytis 2015 metais suformavusi vyriausybę. Tačiau, susidūrus su realybe, teko labai smarkai pakoreguoti savo nuostatas, nes alternatyva buvo išstojimas iš euro zonos. Tad galiausiai esminis klausimas yra toks – ar yra ilgalaikė, kitaip sakant, tvari alternatyva poreikiui subalansuoti viešuosius finansus ir mažinti įsiskolinimą“, – kalba R. Vilpišauskas.

Be to, pasak jo, reikia atkreipti dėmesį ir į galiojančias ES bei euro zonos taisykles, reglamentuojančias viešuosius finansus – Stabilumo ir augimo paktą, Fiskalinės drausmės paktą ir kitus. Nors, kaip teigia R. Vilpišauskas, Europos Komisija (EK) pastaraisiais metais parodė ypač didelį lankstumą interpretuodama šias taisykles, taip pat ir Portugalijos atžvilgiu, vis dėlto yra tam tikros lankstumo ribos, kurios negali būti peržengtos, nepakeitus ES teisės.

„Ir yra šalių, tokių, kaip Vokietija ar Olandija, kurių vyriausybės, net ir įskaitant kairiąsias partijas, labai atsargiai žiūri į dar didesnį lankstumą siekiant subalansuoti viešuosius finansus, nes tai laikoma grėsme šių šalių mokesčių mokėtojų interesams. Tad plataus masto politikos pokytis, pagrįstas Portugalijos pavyzdžiu, yra menkai tikėtinas. Realesnis scenarijus yra EK parodyto lankstumo politikos tąsa, papildoma aktyviomis Europos centrinio banko priemonėmis“, – sako politologas.

Vieniems netaupymas pakenktų, kitiems padėtų

Pasak Ž. Maurico, yra šalių, kurioms diržų atleidimas galėtų pagelbėti ir paskatinti ekonomikos augimą, tačiau kai kurioms tai galėtų būti pragaištinga, o kartu grėsminga ir visai euro zonai.

„Graikijai taip galbūt būtų gerai kažkokį impulsą duoti, nes ten nekilnojamojo turto aktyvumas yra pats mažiausias ES ir apskritai mažiausias istoriškai.

Tačiau nereikėtų perlenkti lazdos, ir kai kurios valstybės tikrai neturėtų atleisti tų diržų, netgi atvirkščiai – šiek tiek pasitaupyti. Ypač tos, kurių ekonomikos atrodo tikrai neblogai, neturėtų vėl lipti ant to paties grėblio ir pūsti naujo vartojimo burbulo, rizikuodamos išbalansuoti ekonomiką. Perdėm didelis diržų atlaisvinimas užprogramuoja, kad ateityje juos kažkada vėl reikės veržtis. Idealiu atveju reikėtų išlaikyti tą pusiausvyrą, o kai kurioms valstybėms, kurios atrodo stipresnės, netgi sukaupti fiskalinį rezervą ir krizės metu atlaisvinti tam, kad būtų galiam sušvelninti ekonominiu ciklus“, – aiškina Ž. Mauricas.

Ekonomistas pažymi, kad savo biudžeto niekaip nesugeba subalansuoti antra pagal dydį euro zonos ekonomika Prancūzija, ir daug kas kalba, kad būtent ji gali būti „n-tosios“ krizės euro zonoje sukėlėja.

„Jei antra pagal dydį euro zonos ekonomika sušlubuos, tikrai kils problemų visai euro zonai. Rizikos šaltinis iš dalies yra ir Italija, kurioje – didelis skurdo lygis, sunkiai sekasi integruoti emigrantus. Tačiau šios šalys turi iššūkių, nesusijusių su cikliniu mažu vartojimu. Su juo vis dar kovoja Graikija, Portugalija, Ispanija, iš dalies – Baltijos šalys. Yra tų valstybių, kurioms padėtų mažesnis taupymas, bet nereikia to pritaikyti visoms.

Gali būti, kad išlaidavimas taps mada, ir klausimas, kaip šiame kontekste atrodys Lietuva: mes stengėmės, balansavome biudžetą, veržėme diržus, o didžioji dalis valstybių nesilaiko Mastrichto kriterijų. Tačiau jei skęs visas euro zonos laivas, keliais procentais mažesnis deficitas mūsų neišgelbės. Galbūt mums būtų tikslinga sekti paskui bandą, būti blogiukais, turėti didesnį deficitą, stengtis mažinti emigraciją, didinti atlyginimus, daryti kitas reformas. Netgi iki 3 proc. BVP teoriškai galėtume turėti. Kitu atveju galbūt būsime grožio konkurso nugalėtojai, tačiau konkurse dalyvausime vieni“, – sako Ž. Mauricas. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close