captcha

Jūsų klausimas priimtas

Energetikos ministras: paradoksas, kad okupacija energetikoje dar nėra pasibaigusi

Naujasis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas neatmeta galimybės, kad derybose dėl atsijungimo nuo vadinamojo BRELL žiedo gali kilti įtampų, tačiau teigia, kad Rusija puikiai supranta šį Lietuvos ir kitų Baltijos šalių siekį.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

„Turime stiprią elektros energijos sistemą ir tiesiog yra paradoksas, kad ji valdoma iš Maskvos dispečerinės ir ta okupacija mūsų energetikoje dar nėra pasibaigusi“, – interviu DELFI sakė jis. Prieš tai Lietuvos energetikos ataše Briuselyje dirbęs Ž. Vaičiūnas taip pat žadėjo nenuleisti rankų dėl Astrave statomos atominės elektrinės, o kaip vieną svarbiausių principų savo darbe įvardijo tęstinumą.

Ministras teigė, kad yra nusiteikęs dirbti visą numatytą kadenciją, nepaisant minčių apie Energetikos ministerijos panaikinimą. „Reikia įvertinti tai, kad mūsų darbams reikia ir politinio svorio“, – prieš jos prijungimą prie Ūkio ministerijos argumentavo pašnekovas.

– Rokas Masiulis savo kadencijos pabaigoje pristatė atnaujintą Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją. Ar matote joje kokių nors trūkumų? Galbūt reikėtų ką nors pakeisti?

– Turinio požiūriu, rekomendacijos tikrai yra vertingos. Tai yra geras pagrindas tęsti darbą su strategijos atnaujinimu. Kaip žinia, formos prasme, dokumentas turi būti platesnis ir išsamesnis, bet kažkokių esminių pokyčių neplanuočiau. Žinoma, dar turėčiau detaliau pažiūrėti į kai kuriuos akcentus – galbūt dėl energijos efektyvumo. Tačiau bendra linija, manau, yra teisinga ir energetikoje apskritai per pastaruosius metus esminis mūsų interesas buvo tęstinumas, projektų ir tikslų įgyvendinimas, o šios rekomendacijos kaip tik ir atitinka tą viziją.

– Strategijoje numatyta, kad bus įšaldomas Visagino atominės elektrinės projektas. Jūs buvote vienas iš prie jo įgyvendinimo prisidėjusių pareigūnų. Ar ne gaila įdėtų pastangų?

– Sprendžiame situacija kiekvieną dieną ir vertiname aplinkybes. Šis projektas nuo pat pradžių buvo regioninis ir, kaip dalyvavęs procese, galiu pasakyti, kad jis nebuvo lengvas. Turėjome pakankamai geras startines pozicijas, nes pavyko pritraukti solidų strateginį investuotoją („Hitachi“ – DELFI), kuris netgi dalį savo kapitalo būtų investavęs. Bet šiuo metu rinkos situacija ir galimybės nėra palankios tokiam projektui. Ar gaila? Kiekvienas darbas kažkokią vertę duoda ir tikrai daug nuveikėme su regioniniais partneriais. Esminė problema yra tai, kad kaip Baltijos šalių regionas, turime tuos pačius regioninės rinkos kūrimo tikslus, bet įvertinant energetinio balanso struktūrą, importo santykį su vietine gamyba, trijų Baltijos šalių situacija yra pakankamai skirtinga. Lietuva nuo importo priklausoma labiausiai, Estija elektros energiją eksportuoja, o Latvija turi labai daug atsinaujinančių energijos išteklių.

– Strategijoje be to numatyta išpirkti suskystintųjų dujų terminalą „Independence“. Ar pritariate tokiam žingsniui?

– Terminalas veikia jau dvejus metus. Šie metai bus istoriniai tuo požiūriu, kad daugiau dujų importuosime per terminalą, nei per vamzdžius iš „Gazprom“. Tiek Lietuvoje, tiek visame regione tai pripažįstama kaip sėkmės istorija. Terminalas tikrai padėjo užtikrinti konkurencingą kainą vartotojams. Žiūrint į perspektyvą: turime laivo nuomą iki 2024 metų, o strateginis Europos Sąjungos šalių interesas yra turėti tiekimą bent iš trijų alternatyvių energijos šaltinių. Kalbame apie suskystintas gamtines dujas (SGD), 2021 metų pabaigoje turėsime dujų jungtį su Lenkija ir dar yra tradicinis tiekimas iš „Gazprom“.

Žiūrint strategiškai ir įvertinant SGD rinkos perspektyvas, kuomet kainos turėtų mažėti, šis tiekimo šaltinis turėtų būti konkurencingas. Ilgalaikio sprendimo paieškos tikrai duotų naudą: ar tai bus išpirkimas, ar su regiono partneriais bendros įmonės kūrimas yra atviri klausimai. Bet kad terminalas ir po 2024 metų turėtų būti, manau, yra pakankamai racionalu, vertinant iš šios dienos perspektyvų.

– Kodėl „Independence“ vadinate sėkmės istorija?

– Todėl, kad jis monopolinėje dujų rinkoje užtikrino alternatyvų tiekimą, kuris leido sumažinti dujų kainą tiek pramonės, tiek buitiniams vartotojams.

– Taip jau sutapo, kad kaip tik tuo metu, kai į Klaipėdą atplaukė terminalas, gerokai krito naftos, o po to ir dujų kainos. Šiuo metu analitikai prognozuoja, kad šių žaliavų kainos užprogramuotos kilti. Ar tai gali pakenkti dujų terminalo patrauklumui?

– Kalbu apie ilgalaikę perspektyvą, nes šiuo metu pasaulinėje rinkoje tokia situacija, kad SGD tiekėjų skaičius ir jų pajėgumai didėja. Be to, SGD rinkoje visuomet yra ir papildoma dedamoji (technologiškai žiūrint), bet ta konkurencija yra vienas iš esminių elementų siekiant mažinti dujų kainą. Kalbant apie santykį su naftos kaina – taip, vidutiniu laikotarpiu galimi šiokie tokie šokinėjimai, bet ilgalaikėje perspektyvoje SGD yra viena iš priemonių, kaip kainą subalansuoti kiek įmanoma palankesnę vartotojams.

– Kai kurie ekspertai sako, kad Lietuva „atsisėdo ant dujų adatos“. Ar tikrai protinga Lietuvos energetika orientuoti į iškastinius, o ne atsinaujinančius išteklius?

– Energetikoje svarbu balansas. Tiek technologiškai vertinant, tiek ekonomine prasme žiūrint. Taip jau istoriškai Lietuvoje išėjo, kad dujos dėl to, jog buvo tiekiamos iš monopolinio tiekėjo, turi neigiamą asociaciją. Turime suprasti, kad visame pasaulyje dujos suprantamos kaip pats švariausias kuras pereinant prie atsinaujinančių energijos išteklių, kurios reikia balansuoti, nes jie vieni negali užtikrinti sistemos. Tam tikra dalis dujų yra neišvengiama ir netgi būtina atsinaujinančių išteklių plėtojimui. Reikėtų ne tiek priešinti, kiek žiūrėti į šių išteklių sinergiją – kaip vienas kuras gali padėti paskatinti kitą. Ilgalaikėje perspektyvoje – taip, atsinaujinantys ištekliai, mažėjant kapitalo investicijoms, operacinėms išlaidoms, tikrai yra perspektyvi sritis.

– Kiek žinau, Lietuvoje infrastruktūra daugiabučiuose, šilumos katilinės yra pritaikyta būtent dujoms.

– Taip, infrastruktūra istoriškai nemaža dalimi yra pritaikyta dujų ištekliams. Vertinant strateginius tikslus, žiūrime, kaip ją kuo labiau pakeisti biomasės ir biokuro naudojimui. Staigių posūkių įgyvendinti negalime. Tai ir kainos, investicijų klausimas, kur turime naudoti ES struktūrinę paramą tam, kad perėjimas būtų kuo draugiškesnis vartotojui.

– Po susitikimo su prezidente sakėte, kad šiuo metu matote du pagrindinius klausimus šalies energetikoje, tai – sinchronizacija su Europos tinklais ir Astravo AE. Pradedant nuo pirmo: kokie darbai numatyti artimiausiame laike?

– Pirmiausi darbai šiuo metu yra politiniame fronte. Reikia nemažai politinių sutarimų, nes projektas turi dvi dedamąsias: politinę ir technologinę. Atsijungimas nuo Maskvoje valdomos Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos (BRELL) sistemos jau yra įvestas į europinę darbotvarkę, tai reiškia, kad tuo rūpinasi ir Europos Komisija (EK). Pirmas darbas yra pasirinkti sinchronizacijos scenarijų, kurių yra trys. Baltijos šalys galėtų veikti vadinamuoju autonominiu režimu ir sukurti savo atskirą sinchroninę zoną.

Antras scenarijus yra sinchronizacija su šiaurės šalimis. Trečias – su kontinentinės Europos tinklais per Lenkiją. Šiuo metu baigiama studija, kuri padės politiškai apsispręsti dėl kaštų ir patikimumo požiūriu racionaliausio scenarijaus. Tai planuojama padaryti 2017 metų pirmojo ketvirčio pabaigoje ar antrojo pradžioje. Jau pasirinkus scenarijų, reikės pradėti derybas dėl atsijungimo nuo BRELL sistemos ir parengti veiksmų planą, kokia eiga įgyvendinsime konkrečius techninius projektus: reikalingas jungtis, konverterius ir t. t. Beje, dėl atsijungimo su Rusija ir Baltarusija derėsimės visos ES vardu.

– Čia gali kilti įtampų?

– Įtampos – natūralu. Klausimas yra ne tik techninis, bet ir saugumo, ir elektros energijos patikimumo. Turime stiprią elektros energijos sistemą ir tiesiog yra paradoksas, kad ji valdoma iš Maskvos dispečerinės ir ta okupacija mūsų energetikoje dar nėra pasibaigusi. Tinklų valdymas dar priklauso Rusijai. Tačiau, manau, kad Rusija puikiai supranta mūsų apsisprendimą atsijungti nuo BRELL sistemos, bet kaip vyks derybos dabar nenorėčiau spekuliuoti.

– O Lietuva išvis gali realiai ką nors padaryti dėl Baltarusijoje statomos atominės elektrinės?

– Astravo klausimu mūsų didžiausias tikslas yra tai, kad jei jau neįmanoma sustabdyti šio projekto, tai reikia užtikrinti aukščiausių branduolinės energetikos ir aplinkosaugos standartų laikymąsi. Kol kas turime pagrįstų abejonių ir siekiame panaudoti visus galimus tarptautinės įtakos instrumentus: tiek Tarptautinę atominės energijos agentūrą, tiek EK.

– Turite paaiškinimą, kodėl baltarusiai nenori, kad juos prižiūrėtų?

– Atsakomybė už tokių objektų saugumą pirmiausia tenka šią sritį reguliuojančioms organizacijoms. Lietuvoje yra Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, baltarusiai turi savo. Vienas didžiausių mūsų nuogąstavimų yra tai, kad jų reguliatorius turėtų būti visiškai nepriklausomas ir turėtų pakankamą kompetenciją saugumui užtikrinti. Yra pakankamai ilga mūsų (ne)bendradarbiavimo su Baltarusija istorija. Visada prašėme skaidrumo, atvirumo, dialogo, deja, tik pastaruoju metu prasidėjo susitikimai. Iki tol iš Baltarusijos negaudavome atsakymų pilna apimtimi, o kaip kaimyninė šalis, suprantame, kad tokie klausimai turi būti derinami, bet priežasčių, kodėl nenorima įsileisti vertintojus, negalėčiau pasakyti.

– Po rinkimų garsiai nuskambėjo mintis panaikinti Energetikos ministeriją. Tačiau turbūt tai nėra tikslas savaime. Ko išties norima tuo pasiekti?

– Kalbame apie bendrą viešojo sektoriaus reformą, veiklos efektyvumą – kad visos funkcijos būtų pagrįstos kaip įmanoma mažesniais kaštais. Kalbant apie ministeriją, svarbiausia vertinti jos poreikį pagal esamus tikslus. Jų šiuo metu turime pakankamai daug, todėl manau, kad ministerija yra reikalinga. Anksčiau buvo pasvarstymų Energetikos ministeriją prijungti prie Ūkio, tačiau reikia įvertinti tai, kad mūsų darbams reikia ir politinio svorio. Ministerija pirmiausiai buvo kurta dėl strateginių tikslų įgyvendinimo, nes su politiniu svoriu juos pasiekti yra žymiai lengviau.

Turiu omenyje ne tik dalyvavimą vyriausybės posėdžiuose atskiroje kėdėje, bet ir tarptautinį lygmenį – susitikimus regiono partneriais, dalyvavimą ES formatuose, derybos su EK. Be to, vyriausybes programa ambicinga – mažosios energetikos plėtra, energijos vartotojų galimybių išplėtimas tapti gamintojais, energetinio efektyvumo stiprinimas, todėl energetikoje turime ne tik tęstinius tikslus, bet ir naujus uždavinius. Būtent pagal juos ir turime vertinti ministerijos perspektyvas.

– Kaip suprantu, esate nusiteikęs visą kadenciją būti ministru, bet gal turite kokį nors atsarginį planą, jei ūkio ministras perimtų visas funkcijas?

– Dirbsiu tiek, kiek bus pavesta. Turiu tikslus ir juos stengsiuosi įgyvendinti. Apie atsarginius planus tikrai negalvoju ir nekalbu.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...