captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaimo aludaris apie dabartinį alų: „birzgalas“

„Birzgalas. Visiškai nesijaučia apynių, skonis – tarsi chemija ir vandenėlis. Todėl niekada neperku“, – prakalbus apie didžiausių Lietuvos daryklų alų, parduodamą parduotuvėse, susiraukia 75 metų aludaris iš Kalveliškių kaimo Julius Simonaitis.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Birzgalas. Visiškai nesijaučia apynių, skonis – tarsi chemija ir vandenėlis. Todėl niekada neperku“, – prakalbus apie didžiausių Lietuvos daryklų alų, parduodamą parduotuvėse, susiraukia 75 metų aludaris iš Kalveliškių kaimo Julius Simonaitis.

Neima nė cento

Seną lietuvių J.Simonaitis daro tik keturis kartus per metus. Nors sulaukia begalės pagyrų, jis dar niekada gyvenime už savo gamybos alų nebuvo paėmęs nė cento.

„Alų darau 75 metus, – nusijuokia senųjų Lietuvos aludarių tradicijų besilaikantis ir iš savo auginamų apynių alų gaminantis J.Simonaitis. – Nuo kokių šešerių nešiojau malkas ir daug metų padėjau alų gaminti tėvui, kuris garsėjo apylinkėse savo miežiniu alumi. Jis šio amato išmokė mane. Tiesa, alaus darymas nėra menas. Kelis kartus pamatai, ir jau moki.“

Iš savo tėvo Julius paveldėjo rakandus alui gaminti, dešimt 50–70 metų senumo ąžuolinių statinių, kurios, anot aludario, talpina po 3–6 kibirus skysčio. Tėvas Juozapas Simonaitis, kuris buvo kalvis, paliko sūnui ir kubilų, pažymėtų raidėmis JS.

Nugirdė daną

Dabar Joniškyje gyvenantis ir 17 km iki gimtųjų Kalveliškių atvažiuojantis daryti alaus Julius buvo aprašytas ir skandinavų žurnalistų, o danas, rašęs apie senąsias Europos šalių aludarių tradicijas, savo knygoje ne tik aprašė lietuvį, bet ir bendra nuotrauka papuošė knygos viršelį.

„Nugirdžiau, – nusijuokia geraširdis senolis, prisiminęs daną. – Jis atvyko iš Vilniaus su vertėja, paskui vaikščiojo, stebėjo visą alaus darymo procesą, fotografavo, filmavo, aprašė.“

Kas ragavo J.Simonaičio gaminamo alaus, iš nuostabos kraipydavo galvą, nuoširdžiai girdavo ir prašydavo dar.

Julius alų gamina tik tris keturis kartus per metus.

Ant stalo nėra degtinės

Pirmas alaus darymas – Velykoms. Po jų alaus lieka ir talkai, kviečiamai subesti apynių kartims.

J.Simonaitis augina per 100 karčių iš tėvo paveldėtą apynyną. Subesti kartis užtrunka, tad reikia kviestis talkininkų, o kokia talka be alaus.

Po to alų jis gamina vasarą vykstančiai šeimos ir giminių šventei, kai susirenka daugiau nei 50 žmonių.

„Kokia šventė be šnekučio, nebus juk bendravimo! Padarau kokius 20 viedrų (kibirų – red. past.) – apie 200 litrų. Tris dienas, suvažiavę iš visų Lietuvos dalių, geriame alų, valgome vėdarus ir bendraujame“, – pasakoja Julius.

„Mūsų krašte niekas ant stalo šnapso nededa“, – pabrėžia aludaris.

Senoje kalvėje–pirtyje

Trečias alaus darymas – apynių raškymo talkai. Kai uždera apyniai, susirenka šešios Juliaus seserys ir brolis su giminaičiais. Talkininkai priraško apie 10 kg apynių, kuriuos J.Simonaitis džiovina pastogėje, o po to presuoja ir laiko kubile.

Ketvirtas darymas – Kalėdoms. Šio alaus užtenka iki pavasario. „Alus laikomas vėsiai, gali stovėti ilgai“, – paaiškina J.Simonaitis.

Alų Julius daro senoje 1925 m. statytoje kalvėje-pirtyje, ant kurios yra užrašas tėvo Juozapo Simonaičio Vanago (1891–1971) garbei.

Mums atvykus į Kalveliškių kaimą, šaltą, vėjuotą dieną J.Simonaitis gamino alų – centnerį sau ir centnerį – kaimynui, jo sūnaus vestuvėms.

Ne aludaris, o meistras

„Dabar alaus reikia padaryti du centnerius – išeis apie 30 viedrų alaus“, – nusijuokia Julius.

Paklausus, ar nederėtų, kalbant apie alaus gamybą, vartoti žodžio „verdamas“, J.Simonaitis griežtai pataiso: alus ne verdamas, o gaminamas. Beje, jis save vadina ne aludariu, o meistru.

Seniau beveik visi alų čia mokėjo daryti, kas neturėjo rakandų – skolindavosi. Žmonės kviesdavosi kaimyną koštuvėms – ragaudavo jauną alų ir spręsdavo, ar jau laikas į statines košti.

„Jeigu alų per anksti sukoši, tai iš bačkos putos eina, o gali ir bačkos dugną išpūsti. Per vėlai – nebus spėkos, alus iš bačkos nebėgs, – kalba dažniausiai po tris rūšis alaus darantis Julius. – Kada košti, nustatydavo pagal putą: jei putą samčiu pajudinus ji nebeužsitraukia – laikas košti.“

Alumi tik vaišina

Pajuokavus, kad jis girdo gimines, draugus, Julius nusijuokia: „Oi, ne. Nesu didelis alaus mėgėjas, man patinka daryti. O ir geriame mes labai saikingai. Seniau žmonės bačką į šulinį nuleisdavo, vėsiai laikydavo, išgerdavo uzbonėlį ir eidavo dirbti. Dabar nori bačką išgerti ir geria tol, kol viską išgeria.“

J.Simonaitis nuoširdžiai laikosi savo principo: jis gyvenime nepardavė nė stiklinės alaus, nors jo alų gyrė visi, kas tik paragavo.

„Savo daromu alumi tik vaišinu! Reikia draugiškai gyventi. Kaimyno vestuvėms padarysiu alaus, o jo paprašiau, kad šis darymui nupirktų salyklo, apynių, šiek tiek malkų“, – J.Simonaitis savo daromam alui nenaudoja jokios chemijos. Pats salyklą daro, augina apynius ir net grūdus.

Labai svarbu vanduo

„Eime į pirkią, ten jau kūrenu, nes šalta. Kai darau alų, tenka čia nakvoti, – į netoliese stovintį namą pakviečia aludaris. – Gaila, kad žmonių nelieka. Aplink beveik niekas jau negyvena. Kaimai tuštėja.“

Sovietiniai laikai, neabejoja J.Simonaitis, labai sugadino kaimiško alaus įvaizdį. Ypač kai alus masiškai pradėtas gaminti parduoti.

„Kalbėta, kad špekuliantai... – taip alaus pardavėjus vadina Julius... – dėl kartumo dėdavo net rupūžę, o dėl stiprumo – šiferio ar net dusto.“

„Bet ir dabartiniai alūs nepatinka, – taria Julius. – Visai nesijaučia kartumo. Kažkoks cheminis vandenėlis. Man patinka tirštesnis alus, turi jaustis apyniai. Biržiečiai dar pagamindavo.“

Aludaris įsitikinęs, kad alaus skoniui daug įtakos turi vanduo: „Kartais padarau alaus pas seserį Joniškėlyje, bet gaunasi skirtingas. Net sūnus pastebi, kai nuvežu lauktuvių, ir kraipydamas galvą sako, kad jau ne mano alus, nes ne tas šulinio vanduo.“

Liūdi, kad žlugs tradicija

J.Simonaičio teigimu, alui reikia ne tik gero vandens, bet ir nepagailėti apynių. Į rauginimo kubilą jis įdeda ir medaus korių (vasarą Julius bitininkauja). Tada gėrimas įgauna dar geresnio skonio.

Ragindamas vaišintis kaimiškais lašiniais J.Simonaitis pasakoja apie nuo 1924 m. dvare Saločiuose kalviu-mašinieriumi dirbusį tėvą, kuris nepriklausomos Lietuvos laikais gavo 4 ha žemės ir pasistatė trobą, vėliau – ir pirtimi virtusią kalvę.

Mums kalbantis linksmas ir energingas senas aludaris nuliūsta tik akimirkai, kai paklausiame, kas perims jo, jo tėvo tradiciją daryti alų.

„Ko gero, ši tradicija mirs, – atsidūsta J.Simonaitis. – Abu mano sūnūs gyvena Vilniuje ir alaus nedaro. O aš mirsiu čia, kur palaidoti tėvai, kur lankosi kapinėse ir mano seserys, kur turiu 30 bičių šeimų. Gaila, kad alaus jau niekas nedarys. O juk tai visai nesunku.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...