captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar ne laikas Europai atsisakyti griežtų biudžeto taupymo priemonių?

Europai iš paskutiniųjų bandant susidoroti su finansų ir ekonomikos krizės padariniais, politikai nuosekliai kliaunasi vienintele, jų įsitikinimu, priemone susidariusiai padėčiai ištaisyti – taupo biudžetą, portale nytimes.com rašo amerikiečių ekonomikos žurnalistas ir knygų autorius Peteris S. Goodmanas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Vadovaujantis tokia logika, apkarpius pensijas ir socialines programas ir taip sumažinus valstybės išlaidas, rinkos ims labiau pasitikėti valdžia, o kuo labiau rinkos pasitikės valdžia, tuo jos bus laimingesnės. Beliks laukti pinigų antplūdžio.

Nors ilgai laukta gerovė pernelyg neskuba grįžti į daugelį Europos kraštų, jos lyderiai ir vėl dievagojasi, kad šios skausmingos priemonės – vienintelis vaistas, padėsiantis išgydyti įsisenėjusią ligą.

Europa vėl bando taupymo priemonių veiksmingumą. Kai kurie politikai nedrąsiai užsimena, kad galbūt jau laikas pradėti mažiau kištis į valstybės iždo reikalus ir taip sudaryti bent šiokias tokias sąlygas augti ekonomikai – tai savo ruožtu pagerintų nedarbo ir nepritekliaus išvargintų eilinių piliečių dalią. Apie tai vis dažniau kalbama skolose skęstančioje Italijoje, kuri jau senokai spaudžia Vokietiją – taupymo priemonių sergėtoją – atlaisvinti Europos kapšo raištelį.

„Reikia pagaliau nustoti kalbėti apie taupymo priemones, – neseniai Romoje duodamas interviu sakė Italijos finansų ministras Pieras Carlo Padoanas. – Europoje būtina skatinti augimą ir kurti darbo vietas.“

Nauji vėjai stipriausi Didžiojoje Britanijoje

Kaip nurodo P. S. Goodmanas, prieš birželio 23-iosios referendumą Jungtinės Karalystės iždo kancleris George`as Osbourne`as tikino sieksiąs iki 2020 m. užtikrinti biudžeto perteklių. Siekiant šio tikslo, taupymo priemonės buvo neišvengiamos.

Tačiau, kai politikai absorbavo balsavimo rezultatus, interpretuodami juos kaip pernelyg dideliu nedarbu ir per mažu darbo užmokesčiu nepatenkintų bendruomenių reikalavimą iš esmės keisti padėtį, G. Osbourne`ui teko pripažinti, kad pasiekti užsibrėžtojo tikslo vis dėlto nepavyks.

Taigi dabar britai pinigus leidžia. Tai iš dalies lėmė ir baimė sulaukti ekonominių padarinių, susijusių su galimai ne pačiu sklandžiausiu Britanijos ir Europos Sąjungos skyrybų procesu. Prognozuojama, kad investicijų mažės, o tai liudija tam tikrą netikrumą. Be to, gali kilti kliūčių britų eksportui. Gerai apmokamos darbo vietos iš Britanijos gali persikelti į kitas Europos šalis.

Vis dėlto, kalbant apie biudžeto taupymą, derėtų suprasti, kad politinė retorika ir faktinis pinigų leidimas yra du netapatintini dalykai, tvirtina P. S. Goodmanas.

Štai prezidento B. Obamos administracija, reaguodama į Didžiąją recesiją, priėmė 787 mlrd. JAV dolerių vertės ekonomikos skatinimo planą, kurio esmė – mažinami mokesčiai ir didinamos valstybės išlaidos. Amerikos ekonomika po šių priemonių priėmimo tapo kur kas gyvybingesnė negu Europos, ir tai, kalbant apie priemonių veiksmingumą, verčia kreipti žvilgsnį į amerikietiškąją Atlanto vandenyno pusę, o kalbant apie biudžeto taupymą – į europietiškąją.

Bet kokių mėginimų pakeisti Europos ekonomikos politiką sėkmė priklauso nuo Vokietijos valios. Būdama didžiausia ekonomika regione, ji daro neproporcingą poveikį Europos ekonomikos politikos svertams.

Europos Sąjungoje taikomos biudžeto deficito ir valstybės skolos ribos. Šias ribas peržengusios šalys gali būti kviečiamos ant kilimėlio pokalbiui apie tokio elgesio padarinius.

Vokietijos vertinimu, šių taisyklių taikymas yra nediskutuotinas (nebent Vokietija pati panorėtų permainų). Kaip pastebi analitikai, Vokietijos ekonominis požiūris pagrįstas moralistine samprata ir didžiule infliacijos baime. Deficitas biudžete rodo valios silpnumą ir verčia suabejoti pinigų verte. Jei šalis siekia klestėti, ji privalo laikytis drausmės ir aukotis.

Kaip teigia ekonomistai, Vokietija įnirtingai kovoja su vaiduokliais: tikroji grėsmė – ne infliacija, o, priešingai, defliacija arba, kitaip tariant, kainų mažėjimas. Jei kainos mažėja, vadinasi, prekių ir paslaugų paklausa menka, o tai anaiptol neskatina verslo plėstis ir kurti darbo vietų.

Ispanija ir Portugalija per krizę išgyveno išties sunkią depresiją. Jos abi norėtų, kad į jų išlaidų ribas būtų žvelgiama lanksčiau. Jų abiejų biudžeto deficitas gerokai viršija nustatytas ribas – 3 proc. BVP. Šių metų liepą Europos valdžios institucijos nusprendė ne bausti abi šalis, o skirti joms papildomo laiko deficitui sumažinti.

„Ispanija, Italija ir Prancūzija turėtų susivienyti prieš tokią Vokietijos poziciją, – sakė buvęs Jungtinės Karalystės centrinio banko palūkanų normų nustatymo komiteto narys, dabartinis Vašingtone įsikūrusio Petersono tarptautinės ekonomikos instituto prezidentas Adamas S. Posenas. – Kažkodėl jos to dar nepadarė, ir aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl.“

Ginti pozicijų stoja Italija

Praėjusį mėnesį Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzis kaltino Vokietiją, esą ji, drausdama didinti valstybės išlaidas, stato Europos interesus į pavojų.

„Biudžeto taupymo priemonės Europai yra pragaištingos, – sakė M. Renzis, kalbėdamas Užsienio santykių taryboje Niujorke. – Kuriai vienintelei valstybei ši strategija yra naudinga? Tai valstybei, kuri daugiausiai eksportuoja, – Vokietijai.“

Kaip nurodo P. S. Goodmanas, pastaruoju metu kalbinti aukščiausi Italijos pareigūnai tvirtina ketinantys siekti, kad griežtų biudžeto taupymo priemonių būtų atsisakoma.

„Norint sustabdyti Europos skaidymąsi ir įtikinti piliečius, kad ekonomikos tarptautinimas ir inovacijos suteiks naujų galimybių, reikia daug investuoti, – sakė Italijos ekonomikos plėtros ministras Carlo Calenda. – Klausimas, ar tai bus daroma laikantis Europos teisės, ar ją pažeidžiant. Mes stengiamės veikti laikydamiesi Europos teisės.“

C. Calenda pridūrė, kad amžinai tai nesitęs. Graikija garsiai niršo ant Vokietijos, kai jai teko susitaikyti su negailestingais apkarpymais, kurie buvo privaloma sąlyga finansinei paramai gauti. Italija elgiasi nuosaikiau, nepažeisdama Europos taisyklių. Ji geba rasti sau palankių šių taisyklių interpretacijų ir taip užsitikrina galimybę išleisti daugiau.

„Esame tikri, kad, siekiant pakeisti Europos teisę, vis dar galima imtis tam tikrų manevrų, – sakė jis. – Jei atsidursime tokioje padėtyje, kurioje mums atrodys, kad reikia veikti ryžtingiau, ypač fiskalinėje erdvėje, mes į tai atsižvelgsime.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close