captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nobelio premijos laureatas M. Spence`as: populistai kalba apie ekonomikos problemas, o kas jas spręs?

Akivaizdu, kad po 2008 m. finansų krizės sukeltos visuotinės recesijos pasaulio ekonomika atsigauna pernelyg lėtai ir anemiškai, portale project-syndicate.org rašo amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Michaelas Spence`as. Pasak jo, vis dar yra tikinčių, kad netrukus ekonomika turėtų šoktelti viršun, tačiau nuo krizės pradžios praėjus aštuoneriems metams aiškėja, kad pasaulio ekonomika ne atsigauna (kad ir lėtai), o pasineria į kitonišką – lėto augimo pusiausvyros – būseną. Ekonomistas kelia klausimus, kodėl susidarė tokia padėtis ir ar galima kaip nors ją pakeisti.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Vienas iš galimų šios „naujos normalios“ ekonominės padėties (angl. new normal) susiklostymo paaiškinimų – lėtėjantis produktyvumo augimas. Vis dėlto, atsižvelgiant į gausybę duomenų ir analizių, produktyvumo rodiklio įtaka dabartinei ekonomikos būklei nėra tokia jau akivaizdi ir lemiama, kaip daugelis mano.

Žinoma, žvelgiant toliau į ateitį, produktyvumo augimo sulėtėjimas gerų ekonominių rezultatų neduos. Šis veiksnys gali būti viena iš priežasčių, kodėl, pavyzdžiui, Jungtinėms Valstijoms sunkiai sekasi bristi iš duobės. Tačiau likusioje pasaulio dalyje svarbesni tokie veiksniai kaip neadekvati visuminė paklausa ir reikšmingas gamybos apimties atotrūkis, nulemtas to, kad nesugebama tinkamai išnaudoti pajėgumų ir turto (įskaitant žmogiškuosius išteklius).

Kaip nurodo M. Spence`as, daugelio euro zonos šalių visuminei paklausai nemažos įtakos turi, be kita ko, didelis Vokietijos einamosios sąskaitos perteklius, kuris 2015 m. sudarė 8,5 proc. BVP. Pasak specialisto, jei šalys sugebėtų užsitikrinti didesnę visuminę paklausą ir veiksmingiau išnaudoti žmogiškąjį kapitalą bei kitus išteklius, jų ekonomika galėtų gerokai išaugti jau vidutinės trukmės laikotarpiu, net ir nedidinant produktyvumo.

Tai nereiškia, kad produktyvumas nesvarbus. Tačiau šiuo metu svarbu suprasti, kad pagrindinė dabartinės ekonomikos problema – kita.

Sprendžiant neatidėliotinas pasaulio ekonomikos problemas prireiks įvairių ekonomikos veikėjų, ne tik centrinių bankų, pastangų. Vis dėlto iki šiol pinigų politiką vykdančios institucijos didžiąją dalį su krizės padarinių įveikimu susijusios naštos yra prisiėmusios sau. Visų pirma, jos įsikišo siekdamos užkirsti kelią finansų sistemos griūčiai, o vėliau – kad sustabdytų Europos valstybių skolų ir bankų krizę. Antra, jos nuosekliai kontroliavo palūkanų normas ir pelningumo kreivę, taip sudarydamos sąlygas augti turto kainoms, o tai savo ruožtu sutvirtino investuotojų pozicijas ir atitinkamai lėmė nemažą paklausos padidėjimą.

Tačiau šios priemonės, nors ir nevalia neigti jas davus naudos, jau atgyveno. Itin žemos, net neigiamos, palūkanų normos nei padėjo atkurti visuminę paklausą, nei paskatino investuoti. Ekonomisto įsitikinimu, valiutos kurso poveikio perdavimo kanalas kaip priemonė taip pat nebus labai veiksminga, nes padidinti visuminės paklausos ji nepadės; ji tik leis paklausai judėti tarp prekybai atvirų šalies sektorių. Infliacija šiuo atveju padėtų, tačiau net ir labiausiai ekonomiką skatinančiomis pinigų politikos priemonėmis infliacijos tikslų siekti labai sunku. Pavyzdys – Japonija. Viena iš priežasčių – neadekvati visuminė paklausa.

Be reikalo buvo tikima, kad pinigų politika automatiškai „įstatys“ šalių ekonomiką į tvaraus augimo vėžias. Kaip aiškina ekonomistas, taip nenutiko, nes taip tiesiog nebūna. Buvo atvirai deklaruojami lūkesčiai, kad namų ūkiams, finansų sektoriui ir pačioms valstybėms pinigų politika padės laimėti laiko susitvarkyti balansus ir įveiklinti ekonomikos augimo skatinimo politikos priemones.

Deja, vyriausybės nepakankamai stengėsi rasti papildomų fiskalinių ir struktūrinių sprendimų. Viena iš priežasčių yra ta, kad daugelio šalių – ypač Japonijos ir kai kurių Europos šalių – mokesčių politikos institucijos yra pernelyg suvaržytos didelės valstybės skolos. Be to, žemų palūkanų normų aplinkoje valstybės gali gyvuoti ir turėdamos milžiniškas skolas.

Kad skolos lygis išliktų pastovus, o spaudimas restruktūrizuoti skolą ir rekapitalizuoti bankus sumažėtų, smarkiai įsiskolinusioms valstybėms gyvybiškai svarbu išlaikyti žemas palūkanų normas. Perėjimas prie didelės valstybės skolos ir pajamingumo pusiausvyros užkirstų šioms valstybėms kelią siekti fiskalinio balanso. Ar Europos Centriniam Bankui pavyks įgyvendinti 2012 m. prisiimtą įsipareigojimą užtikrinti, kad skolos lygis išliktų tvarus, priklauso nuo fiskalinių suvaržymų politiniu lygmeniu.

Šiuo atveju svarbūs ir politiniai motyvai. Politikams yra kur kas paprasčiau visą atsakomybę priskirti pinigų politikai ir taip išsisukti nuo sudėtingų ir nepopuliarių politinių sprendimų dėl struktūrinių reformų, skolos restruktūrizavimo ir bankų rekapitalizavimo, kuriais būtų siekiama padidinti patekimo į rinką galimybes ir padaryti ją lankstesnę, priėmimo.

Kaip nurodo M. Spence`as, visa tai lėmė, kad dabar ekonomikos yra įstrigusios vadinamosios Nešo pusiausvyros padėtyje, kurioje vienos šalies vienpusis sprendimas niekam naudos neatneš. Jei centriniai bankai pamėgins pasitraukti iš savo įgyvendinamos agresyviai prie aplinkybių prisitaikančios politikos kelio, nesiimdami papildomų su skolos restruktūrizavimu arba paklausos, augimo ir investicijų atkūrimu susijusių veiksmų, bus sutrikdytas ne tik ekonomikos augimas, bet ir pasitikėjimas centriniais bankais, gal net iškils jų nepriklausomumo klausimas, svarsto ekonomikos ekspertas.

Tačiau trauktis jie privalo, nes ekonomikai skatinti skirtos pinigų politikos priemonės pasiekė ribą, ties kuria kyla pavojus, kad jos gali būti labiau žalingos nei naudingos. Dėl žemų palūkanų normų sumažėjo indėlininkų ir turto savininkų gaunama grąža, ir tai skatina juos iš paskutiniųjų plėšytis dėl taip norimų pajamų.

M. Spence`o teigimu, politikos lyderiams jau seniai laikas imtis ryžtingo struktūrinių ir socialinės apsaugos reformų įgyvendinimo. Ekonomikos augimas kuriam laikui gal ir sutriktų, tačiau fiskaliniai šalių rodikliai pagaliau stabilizuotųsi. Pinigų politiką vykdančios šalių institucijos turėtų gerokai glaudžiau bendradarbiauti tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Ekonomistas ironizuoja, kad to veikiausiai dar reikės palaukti – kol politiniai lėto augimo, didelės nelygybės, tarptautinės prekybos subjektų bei investuotojų nepasitikėjimo ir centrinių bankų nepriklausomumo praradimo padariniai valstybėms pasidarys nebepakenčiami. Pasak jo, nepakenčiami jie greičiausiai pasidarys ne iškart, tačiau, atsižvelgiant į nuolat didėjantį populistų lyderių, sugebančių sumaniai pritraukti dėmesį ir paramą, kai kalbama šiomis opiomis temomis, populiarumą, labai ilgai laukti neteks.

Šia prasme populistai gal ir naudingi, nes imasi kvestionuoti probleminę status quo. Tačiau pavojus slypi tame, kad, jei populistams lyderiams pavyks įsitvirtinti valdžioje, jie imsis įgyvendinti tokią politiką, kurios padariniai bus dar blogesni.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...