captcha

Jūsų klausimas priimtas

Juntamai sumažinti šilumos kainas – tik vienas būdas, o Vilnius dar lauks porą metų

Šilumos tiekėjų konkurencija, turėjusi lemti ryškiai mažesnes kainas vartotojams, nepasiteisino, o mažiausias kainas vartotojams galėtų užtikrinti šilumos ūkio perėmimas į savivaldybių rankas. Taip LRT.lt  sako energetikos ekspertai Valdas Lukoševičius ir Rimantas Zabarauskas. Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas V. Lukoševičius pažymi, kad tarp didžiųjų miestų daugiausia mokantys sostinės gyventojai pastebimai mažesnių kainų galėtų sulaukti 2018-aisiais.
BNS foto nuotr.
BNS foto nuotr.

Lietuvos šilumos ūkio situaciją V. Lukoševičius vadina unikalia: ji, nepaisant kone priešingos europinės praktikos, pamėgino šilumos ūkyje diegti konkurenciją šilumos gavybos srityje.

„2010-aisiais buvo sudarytos palankesnės sąlygos privatiems investuotojams statyti biokuro katilines ir iš pradžių tai buvo labai pelningas verslas. Tačiau ta konkurencija, kuri turėjo lemti labai ryškų šilumos kainų mažinimą, davė tik dalinį poveikį.

Iš esmės vartotojai tai pajunta tik vasarą, pavasarį, rudenį, kai dalyje miestų susidaro nepriklausomų gamintojų perteklius, o šalčiausiu metu, kai jie šilumą gali parduoti už dujų kainą, kainų lygį lemia tik pats šilumos tiekėjas“, – kalba V. Lukoševičius.

Pašnekovas įsitikinęs, kad konkurencijos mechanizmas jau išsėmė savo galimybes: „Liko tik viltis, kad trūkstami galingumai [šilumos tiekimo – LRT.lt] susidarys padedant valstybei ar iš pačių savivaldybės valdomų šilumos tiekėjų, kurie užtikrintų mažiausias šilumos kainas. Tada bus galima sakyti, kad beveik viskas, kas gali mažinti šilumos gamybos kainas, išbandyta.

Vyriausybė ir savivaldybių politikai pamatė, kad jei pats neturi biokuro katilinių, žiemą niekas pigiai šilumos nepasiūlys ir pradėjo statyti savo katilines. Tokie miestai, kurie įrengė nuosavus biokuro įrenginius (kaip Šiauliai, Utena, Mažeikiai), turi stabiliai mažiausias šilumos kainas visus metus“, – teigia pašnekovas.

Ne verslas, o valstybė gali užtikrinti mažas kainas

Visas energijos perdavimas yra natūrali monopolija, sako Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos energetikos ekspertas R. Zabarauskas: „Lietuvoje bandoma žaisti konkurenciją (turiu mintyje nepriklausomus energijos gamintojus), tačiau mūsų sistemos yra pernelyg mažos, kad tai būtų veiksminga. Konkurencija nėra pakankamai veiksminga visoje milžiniškoje ES energetikos sistemoje, tai ką jau kalbėti apie vieną šalį.

Manau, kad energetikos sektoriuje turi būti stiprus valstybės vaidmuo, taip pat valstybė turi protingai paremti atsinaujinančią energetiką.“

Savo ruožtu V. Lukoševičius teigia, kad perėjimas prie valstybės monopolijos Lietuvos šilumos ūkyje vyksta natūraliai, nes dauguma sutarčių, kuriomis buvo išnuomoti šilumos ūkiai, eina į pabaigą, stebimi skausmingi ir sudėtingi atsiėmimo procesai.

„Šilumos ūkis natūraliai grįžta į savivaldybių rankas ir turėtų jose būti: tai natūrali pasaulinė praktika. Ar tai turėtų būti tik viešoji paslauga, ar pelno siekianti veikla? Pasaulinėje praktikoje tai – natūrali, tačiau reguliuojama monopolija, bet pavyzdžių, kad tai būtų tarsi socialinė paslauga, beveik nėra. Daugeliu atvejų tai yra savivaldybės ar mišraus kapitalo pelno siekianti veikla“, – pastebi V. Lukoševičius.

Iliuzijos dėl konkurencijos privalumų valstybėje išsisklaidė?

V. Lukoševičiaus teigimu, vyriausybės veiksmai rodo, kad, kaip prieš keletą metų buvo kalbama, bandoma pereiti prie didesnio valstybės vaidmens šilumos ūkyje.

„Kai buvo suformuotos specialios ES lėšų panaudojimo priemonės biokuro katilinėms statyti, lėšos buvo skiriamos tiems miestams, kuriuose aukštos šilumos kainos. Kai kurie miestai, kaip, pavyzdžiui, Kaunas, Jonava, kur yra savivaldybių valdomos įmonės, pasinaudojo tais pinigais ir šilumos kainas sumažino reikšmingai – grubiai tariant, maždaug trečdaliu.

Tokia valstybės parama, skatinimas statyti šiuos įrenginius yra naudinga ne tik vartotojams, tačiau ir pačiai valstybės ekonomikai, nes biokuras – vietiniai ištekliai ir pinigai už jį neiškeliauja, lieka Lietuvoje“, – aiškina V. Lukoševičius.

Seni vamzdynai taip pat keičiami naudojant ES lėšas, pažymi pašnekovas. Dėl šios priežasties į šilumos kainą įtraukiamos mažesnės sąnaudos, todėl kaina galutiniam šilumos vartotojui, jei ir nemažėja, tai bent nedidėja.

„Trečias sprendimas, kurį galima laikyti valstybės mėginimu vaidinti didesnį vaidmenį šilumos ūkyje, – planuojamos statyti kogeneracinės jėgainės yra pripažintos valstybinės svarbos objektais ir dėl to gauta reikšminga ES parama joms statyti. Tos jėgainės gamins ne tik elektrą, bet kartu pateiks ir daug pigios šilumos, nes bus naudojamas biokuras ir atliekos“, – kalba V. Lukoševičius.

Savo ruožtu R. Zabarauskas teigia, kad šilumos ūkiui valstybė skiria per mažai dėmesio, nors turėtų vaidinti didesnį vaidmenį: „Šilumos ūkyje verslo galimybės yra gana ribotos ir valstybė turėtų daugiau reguliuoti ir kištis į šią veiklą. Daugiausia į šią veiklą, kartais sėkmingai, o kartais ne, kišasi Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK), iš Energetikos ministerijos aš pasigendu strateginio požiūrio į tai, o Aplinkos ministerija veikia siauroje srityje.

Valstybės vaidmuo šioje srityje turėtų būti kur kas didesnis, tačiau valstybė yra išsiskaidžiusi į institucijas ir, kai kyla problemų, jos dažniausiai rodo viena į kitą.“

Vilniečiai iš tiesų pajus mažėjančias kainas po poros metų

VKEKK rugpjūčio mėnesio duomenimis, pigiausiai šildėsi Visaginas (3,85 ct/kWh), brangiausiai už šilumą mokėjo Biržų gyventojai (8,86 ct/kWh). Ne ką pigiau šildosi ir Alytus (7,33 ct/kWh) ar Vilkaviškis (7,09 ct/kWh), kuriuose šilumos ūkio savivaldybė nekontroliuoja.

„Reikėtų sutikti, kad privatus kapitalas siekia tik pelno. Jei jie turi daugiau padorumo, gali dirbti padoriau, bet daugiausia esama tokių privatininkų, kurie tą padorumą yra palikę už durų.

Be to, reikėtų pažymėti, kad daugelis savivaldybių, kurioms priklauso šilumos ūkiai, tvarkosi geriau nei Vilniaus“, – sako R. Zabarauskas.

Pasak V. Lukoševičiaus, situacija Vilniaus mieste galėtų pagerėti po poros metų, kai bus pastatyta ir pradės veikti kogeneracinė elektrinė.

„Netrukus bus pradėta statyti kogeneracinė ir atliekų deginimo jėgainė, kuri Vilniaus miestui suteiks trūkstamą biokuro dalį, o kai objektas ims veikti, vilniečiai pajus jo naudą. Tačiau tai bus tik kokiais 2018 metais“, – komentuoja V. Lukoševičius.

Vilniaus šilumos ūkis sudaro apie trečdalį Lietuvos šilumos rinkos, tad bendrai skaičiuojat atrodys, kad Lietuvoje gerokai sumažėjo šilumos kainos. Tačiau didelių kainų įkaitais liks mažesni miestai, kuriuose arba šeimininkauja privatūs šilumos tiekėjai, arba biokuras sudaro itin mažą viso naudojamo kuro dalį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close