captcha

Jūsų klausimas priimtas

Europos ekonomiką turėjusios skatinti priemonės nepasiteisino ir gali net pakenkti

Labai mažos arba netgi neigiamos palūkanos yra pernelyg pervertinama priemonė, kuria mėginama skatinti ekonomikos augimą, sako Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis. Bandymas tokiu būdu atgaivinti Europos ekonomiką, pasak jo, buvo greičiau „vilties triumfas prieš protą“. Jo bei DNB banko vyriausiosios ekonomistės Baltijos šalims Jekaterinos Rojakos teigimu, Europa, siekdama tvirčiau atsistoti ant kojų, turėtų imtis fiskalinės politikos priemonių.
BNS foto nuotr.
BNS foto nuotr.

„Pigių pinigų“ politika buvo skirta skatinti ekonomiką, pritraukti daugiau investicijų bei didinti vartojimą. Tačiau vartojimas Europoje, euro zonoje vis dar yra letargo būsenos.

„Investicijos šiek tiek pajudėjo į priekį, tačiau tai toli gražu nėra tas tempas, kurio tikėjosi pinigų politikos formuotojai. Nors turime „pigius pinigus“, bankų apklausos atskleidžia, kad dėl griežto reguliavimo komerciniai bankai baidosi rizikingesnės veiklos, paskolų dalinimo įmonėms ir vartotojams. Tad rezultatas, jei ir nėra lygus nuliui, tikrai ne toks, kokio buvo tikimasi“, – sako J. Rojaka.

Priemonės net ir negalėjo būti veiksmingos?

Pasak R. Kuodžio, didžiausia problema yra ta, kad makroekonominės politikos vykdytojai per daug tiki, jog palūkanos labai smarkiai veikia ekonomiką.

„Realybėje palūkanų pokyčiai menkai veikia tiek vartojimą, tiek investicijas. Investicijas labiausiai veikia kiti rodikliai – pelnas, ekonomikos augimas ir jo perspektyvos, suteikiantys investuotojams pagrindą priimti investicinius sprendimus.

Vartojimas ir investicijos yra du didieji banginiai, darantys įtaką verslo ciklui. Tačiau bandymas palūkanas padaryti kuo mažesnes arba neigiamas yra daugiau vilties triumfas prieš protą. Vis daugiau ekonomistų pastebi, kad tokia taktika iš esmės negalėjo būti labai veiksminga“, – kalba R. Kuodis.

J. Rojaka irgi pažymi, kad vien tik žemos palūkanos negarantuoja didesnių investicijų: „Turi būti įsuktas ir eksporto, ir bendras vartojimo variklis. Tačiau nutiko taip, kad besivystančios šalys pradėjo mažinti augimo tempą, išsivystęs pasaulis apskritai sustojo. Prie to prisidėjo ir teroristiniai išpuoliai, kurie taip pat didina nepasitikėjimą ir stabdo investicijas.“

Neigiamos palūkanos kai kuriems gali pakenkti

Ekonomistas R. Kuodis atkreipia dėmesį į tai, kad neigiamos palūkanos ne tik neišjudino ekonomikos, tačiau turi savų trūkumų.

„Neigiamos palūkanos iš esmės yra mokestis bankų kapitalui. Kadangi bankų atsargoms, laikomoms centriniame banke, yra taikomos neigiamos palūkanos, tai mažina bankų pelnus ir norą skolinti. Bankų nenoras skolinti reiškia, kad netgi ganėtinai perspektyvūs projektai gali negauti finansavimo.

Kita vertus, neigiamos palūkanos reiškia, kad bankų paskolos turi tapti vis pigesnės, bet bankai vengia nustatyti neigiamas palūkanas indėliams, todėl bankų pelnai mažėja, griūva pagrindinis jų verslo modelis“, – neigiamų palūkanų trūkumus vardija pašnekovas.

Ilgainiui, pasak R. Kuodžio, neigiamos palūkanos pradės mažinti pensijų fondų, draudimo kompanijų grąžas. Kadangi šios kompanijos būna pažadėjusios kone fiksuotas išmokas, tai, ekonomisto teigimu, gali lemti tam tikrą finansinį nestabilumą šiame sektoriuje.

„Galiausiai neigiamos palūkanos gali ne tik nepaskatinti vartojimo, tačiau ir jį mažinti. Vokietijoje, pavyzdžiui, buvo įvertinta, kad neigiamos palūkanos už indėlius sumažintų namų ūkių vartojimą. Neigiamos palūkanos lyg ir turėtų skatinti išleisti nuvertėjančius pinigus, bet, antra vertus, jei žmonės turi tikslų susitaupyti senatvei, tai šis motyvas skatintų žmones taupyti dar daugiau. Savo ruožtu taupymas mažina vartojimo išlaidas, skandina ekonomiką“, – pažymi R. Kuodis.

Pinigai iš sraigtasparnio arba bendri fiskaliniai sprendimai

Reikėtų pripažinti, kad pagrindinių centrinių bankų vykdoma politika buvo atsargi, sako J. Rojaka. „Tai nebuvo proveržis, tai buvo maži žingsniukai. Matyt, jie nesudrebino ir nepakeitė krypties.

Dabar daugelis centrinių bankų valdytojų teigia, kad iš esmės reikėtų „pigių pinigų“ programą plėsti, bet jei bus plečiama pamažu, nieko iš to nebus. Reikia laukti arba tam tikro proveržio, arba taikytis prie naujos realybės – žemų arba neigiamų palūkanų normų ir minimalios grąžos. Tikėtis aukštesnio augimo, matyt, nereikėtų“, – svarsto J. Rojaka.

Pasak R. Kuodžio, alternatyva šiuo metu vykdomai palūkanų keitimo politikai yra fiskalinė politika, bet Europoje ji yra dirbtinai suvaržyta.

„Europos kūnui surištos rankos tikrai nepadeda plaukti. Perteklinis dėmesys pinigų politikai, dirbtinai suvaržant fiskalinę politiką, turi neigiamos įtakos Europos ekonomikai – ji atsilieka nuo kitų pasaulio regionų, nors krizės židinio joje nebuvo.

Reikėtų perbalansuoti ekonominės politikos galias nuo pinigų politikos (palūkanų keitimo politikos) link fiskalinės politikos, makroprudencinės ir pajamų politikos“, – kalba ekonomistas.

Kadangi ES šalys nėra laisvos vykdyti savo fiskalinę politiką, neturi didelių galimybių bei noro didinti skolas, sprendimas dėl fiskalinės politikos turėtų būti bendras visai ES, sako J. Rojaka. Pasak ekonomistės, netgi nereikėtų atmesti galimybės, kad dalis valstybių skolų, siekiant ekonomikos skatinimo fiskalinėmis priemonėmis, galėtų būti nurašytos.

„Dar vienas iš proveržių galėtų būti vadinamieji pinigai iš sraigtasparnio, kai, siekiant skatinti įmonių investicijas ir žmonių vartojimą, dalinami pinigai. Tokia praktika pritaikyta Šveicarijoje, tačiau apie tai susimąsto vis daugiau šalių“, – pažymi J. Rojaka.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...