captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar Europa išgelbės eurą?

Laikas, kurį Europa galėtų skirti eurui gelbėti, pamažu senka. Gelbėti eurą reikia ne vien dėl to, kad euro pančiai neleidžia Europos ekonomikai augti ir didina ekonominį atotrūkį tarp euro zonos šiaurės ir pietų, tačiau ir todėl, kad, smukus Europos ekonomikai, ėmė trūkinėti ir jos politinė struktūra bei padidėjo įtampa tarp branduolio ir periferijos šalių. Jei Europos politikai nesiims skubių priemonių, euro zonai gali kilti rimtas pavojus, portale usnews.com rašo ekonomistas Desmondas Lachmanas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Europos politikos formuotojai labai rizikuoja, mėgindami nepastebėti ekonominio ir politinio nuosmukio, kurį šiuo metu išgyvena euro zona. Nesiimant šio klausimo spręsti artimiausiu laiku, nuolat prastėjanti Europos būklė gali sužlugdyti eurą, nes politinis palaikymas šiai euro zonos valiutai tiesiog išseks.

Europoje – niūri ekonominė ir politinė nuotaika

Pasak D. Lachmano, pagrindinė Europos ekonominių ir politinių negalavimų priežastis – smarkiai nuviliantis faktas, kad po 2008–2009 m. visuotinio ekonominio nuosmukio Europa taip ir nesugebėjo deramai atkurti savo ekonomikos. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomika, palyginti su iki krizės buvusia padėtimi, išaugo apie 10 proc., o bendri euro zonos rodikliai šiuo metu vos siekia 2008 m. lygį. Ypač negerai tai, kad tokių svarbių Europos valstybių kaip Italija ir Ispanija ekonomikos lygis iki šiol maždaug 6–7 proc. žemesnis negu buvo prieš krizę, o jaunimo nedarbas viršija 35 proc.

Tokiomis niūriomis ekonominėmis aplinkybėmis visai nėra netikėta, kad euro zonos valstybėse parama elitinėms politinėms partijoms sumenko, o nusivylimas euru sustiprėjo. Pavyzdžiui, Italijoje, artėjant lapkritį planuojamam referendumui dėl konstitucijos pataisų, eurą smerkiančio populistinio „Penkių žvaigždučių“ judėjimo (M5S) reitingai pranoko net valdančiosios Demokratų partijos reitingus, nurodo ekonomistas.

Tuo metu Prancūzijoje prognozuojama, kad kraštutinio dešiniojo sparno partijos „Nacionalinis frontas“, taip pat nusiteikusios prieš eurą, lyderė Marine Le Pen išeis į antrąjį ateinantį pavasarį vyksiančių Prancūzijos prezidento rinkimų turą.

Panašios nuotaikos ir Graikijoje, Portugalijoje bei Ispanijoje – parama tradicinėms centro partijoms sumažėjo, o tai suteikė pagrindo formuotis silpnoms koalicinėms vyriausybėms.

D. Lachmano teigimu, pagrindinis Europos periferinių šalių nusivylimo vykdoma politika veiksnys – Vokietijos sumanytas ir Briuselio nustatytas reikalavimas priimti griežtas ribojamąsias biudžeto politikos priemones. Šios šalys buvo priverstos imtis minėtų priemonių, kad atkurtų tarptautinį konkurencingumą ir geriau apsaugotų savo viešuosius finansus, tačiau jų ekonomikai tai tapo didžiule kliūtimi. Patekusios į euro pančius, šios šalys neteko galimybės vykdyti nepriklausomą pinigų ir valiutos kurso politiką, kuri būtų padėjusi sušvelninti neigiamą biudžeto suvaržymo poveikį ekonomikai.

Italijos problema – visos Europos problema

Didelės ekonominės ir politinės problemos, su kuriomis dabar susiduria trečia pagal dydį Europos ekonomika – Italija, labai gerai atspindi sunkumus, kuriuos Europai reikia įveikti, siekiant išsaugoti eurą. Nuo tada, kai 1999 m. Italija įsivedė eurą, jos ekonomika ūgtelėjo labai nežymiai. Tai lėmė didžiulę įtampą Italijos bankų sistemoje, o valstybės skolos santykis su bendruoju vidaus produktu, nepaisant griežtų biudžeto taupymo priemonių, išaugo daugiau nei 130 proc.

Šių metų lapkričio mėnesį Italijoje planuojama surengti referendumą dėl konstitucijos pataisų, tad netrukus italai turės galimybę šiuos didžiai nuviliančius ekonominius pasiekimus įvertinti savo balsais. Jei referendumo rezultatai bus jam nepalankūs, Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi žada atsistatydinti, o opozicija šį referendumą įvardija kaip balsavimą dėl nepasitikėjimo vyriausybe.

Kaip nurodo D. Lachmanas, jei referendume italai nepritars numatytoms konstitucijos pataisoms, migla Italijos politikoje dar kurį laiką neišsisklaidys. Šiuo metu Italijai to mažiausiai reikia. Europos politikos formuotojai šio pernelyg ilgo Italijos politikos sąstingio turėtų baimintis ne tik dėl to, kad Italijos ekonomika ir taip jau labai silpna, o bankai svirduliuoja ant bedugnės krašto, tačiau taip pat ir dėl to, kad, kitaip negu Graikija, Airija ir Portugalija, Italija yra paprasčiausiai per didelė, kad ją būtų įmanoma išgelbėti Europos pinigų sistemos paskolomis arba Europos centriniam bankui perkant šalies obligacijas.

Europos politikai turi atsimerkti

Europos politikai turi galimybę rinktis. Jie gali siekti įtvirtinti glaudesnę ekonominę ir politinę sąjungą, kartu peržiūrėdami savo vykdomą politiką, kad paskatintų periferinių šalių ekonomikos augimą, arba jie gali rinktis nieko nekeisti ir taip rizikuoti dar labiau padidinti Europos politines ir ekonomines problemas, kurios eurui gali būti pragaištingos.

Pasak ekonomisto, belieka tikėtis, kad „Brexit“ sukeltas šokas padės Europos politikos formuotojams atmerkti akis ir jie pagaliau pamatys, kad Europos projektui gresia pavojus. Galbūt tada jie pasirinks teisingai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...