captcha

Jūsų klausimas priimtas

Euro zonai – grėsmė iš Pietų

Dėl šią vasarą Europoje susidariusios padėties gali kilti didžiulių perversmų pasaulinėse finansų rinkose. Grėsmę šiais metais kelia niekaip neišsprendžiamos Italijos bankų sektoriaus problemos, skelbiama svetainėje „MarketWatch“.
Europos centrinio banko prezidentas, Reuters/Scanpix nuotr.
Europos centrinio banko prezidentas, Reuters/Scanpix nuotr.

„Per antrąjį šių metų pusmetį Italijoje susiklosčiusi probleminė situacija ir jos poveikis visai Europai išliks nerimą keliančiu su didelio masto politine rizika susijusiu klausimu“, – sako Londone dirbantis rizikos vertinimo ir konsultacijų grupės „Eurasia Group“ analitikas Federico Santi.

Dėmesys į Italiją nukrypo po birželio pabaigoje Jungtinėje Karalystėje įvykusio balsavimo, nulėmusio šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Analitikai perspėja, kad susiklosčius blogiausiam scenarijui ir nepagerinus situacijos Italijos bankuose gali būti iškeltas klausimas dėl tolesnės šalies narystės euro zonoje.

Per artimiausias savaites, susidūrus finansinę ir politinę riziką keliantiems veiksniams, gali būti bent trumpam supurtyta pasaulinė finansų rinka. Baiminamasi, kad tai turės įtakos ir investuotojams, kurie, kad ir keista, tikėjo, jog su pasaulio bankais susijusios grėsmės po finansinės krizės yra pakankamai kontroliuojamos.

Kad būtų lengviau prieiti prie teisingų išvadų, siūlome keletą su Italijos bankais susijusių įžvalgų.

Kur slypi problema?

Italijos bankai yra įklimpę į neveiksnių paskolų liūną. Oficialiais duomenimis, bendroji neveiksnių paskolų (NPL) suma siekia maždaug 200 mlrd. eurų, o tai sudaro 8 proc. visų turimų paskolų. Tačiau finansinių paslaugų bendrovės „Wells Fargo“ analitikai laikosi nuomonės, kad neveiksniomis netrukus gali tapti ir daugiau paskolų, kurių vertė – 160 mlrd. eurų. Jei taip nutiks, NPL dalis sudarys net 15 proc. viso paskolų portfelio.

Italijos bankų akcijoms buvo suduotas ne vienas smūgis. Ypatingas dėmesys buvo atkreiptas į Sienoje veikiantį banką „Banca Monte dei Paschi“ (BMPS), kurio nuostoliai sudarė –3,29 proc. 1472 m. įsteigtas bankas yra trečią vietą pagal disponuojamą turtą užimantis Italijos bankas.

Kiek anksčiau šį mėnesį Europos centrinis bankas (ECB) pateikė BMPS reikalavimą iki 2018-ųjų metų sumažinti bendrąją neveiksnių paskolų poziciją iki 14,6 mlrd. eurų. 2015-aisiais ji buvo 46,9 mlrd. eurų.

Toks reikalavimas privertė dar labiau suabejoti BMPS ir visos Italijos bankų sistemos mokumu bei sustiprino nerimą dėl galimos konfrontacijos tarp ministro pirmininko Matteo Renzi vadovaujamos Italijos vyriausybės ir Europos Komisijos svarstant klausimą dėl finansinio sektoriaus gelbėjimo valstybės lėšomis apribojimų.

Liepos 29 d. Europos bankininkystės institucija (EBI) pateiks testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatus, iš kurių, kaip tikimasi, paaiškės Italijos bankininkystės sektoriaus, galinčio sukelti pakartotinį finansinį nestabilumą, poreikiai.

Seniausio pasaulyje kreditoriaus akcijos nuo birželio pabaigos nukrito net 16 proc., taigi, dabartiniais duomenimis, konstatuojamas 75 proc. kritimas per metus. Nuostolių patyrė ir kiti Italijos bankai, todėl Milano FTSE MIB indeksas yra –0,16 proc. (per šiuos metus nukrito maždaug 22 proc.) ir jis daug žemesnis nei Europos Stoxx 600 SXXP indeksas –0,07 proc. (per 2016 m. kol kas nukrito 6,8 proc.).

Ar po finansinės krizės bankų sektorius nebuvo stabilizuotas?

Trumpai sakant, ne. Nors Italijos politikai sulaukė visuotinių pagyrų dėl pasibaigus krizei vykdomų reformų, daugelis priemonių pasirodė mažai veiksmingos, savo pranešime rašo vyriausiasis ekonomistas ir euro zonos klausimų specialistas iš „Oxford Economics“ Benas May.

Anot B. May, Italijoje nebuvo įvykdytas racionalus bankų restruktūrizavimas. Finansinio sektoriaus problemų tik padaugėjo dėl ypač lėto ekonominio augimo. Nereikia stebėtis, kad mažas Italijos vyriausybės obligacijų pajamingumas ir krentanti palūkanų norma, dėl kurios mažėja pajamos iš palūkanų, labai susilpnino Italijos bankus.

Ar Italijos bankams negali būti suteiktas finansavimas iš valstybės lėšų?

Yra nemažai kliūčių. Pagal naujas Europos Sąjungos taisykles, jei būtų vykdomas bankų finansavimas valstybės lėšomis, daugiausia nuostolių patirtų skolos vertybinių popierių turėtojai. Taisyklės suformuluotos taip, kad mokesčių mokėtojams netektų apmokėti bankų gelbėtojų sąskaitų.

Problema ta, kad maždaug trečdalis Italijos bankų obligacijų priklauso mažmeniniams investuotojams, pastebi Briuselyje dirbančios ekspertų grupės „Bruegel“ bendradarbė Silvia Merler tinklaraštyje skelbiamoje ataskaitoje.

S. Merler taip pat aiškina, kaip būtų galima lanksčiai apeiti sudėtingas ES taisykles. Ji ir kiti apžvalgininkai mano, kad skolos vertybinių popierių turėtojams būtų galima išmokėti kompensaciją kaip nukentėjusiems dėl netinkamo obligacijų pardavimo. Tokiu atveju jų patirtas smūgis nebūtų toks stiprus.

Deja, pasak F. Santi, norint išmokėti kompensaciją, kaip tai buvo padaryta po keturių mažesnių bankų gelbėjimo pernai gruodį, būtų vykdomas gana ilgas arbitražo procesas, be to, skolos vertybinių popierių turėtojų nuostoliai būtų kompensuoti tik iš dalies.

M. Renzi tenka spręsti nemažą dilemą. Finansavimas iš mokesčių mokėtojų kišenės sukeltų rinkėjų pasipiktinimą, bet neatsižvelgus į skolos vertybinių popierių turėtojų interesus taip pat galima sulaukti priešiškos reakcijos.

Tikėtina, kad tokiu atveju sutvirtėtų komiko Beppe Grillo įkurtos euroskeptiškai nusiteikusios partijos „5 Star Movement“ pozicijos ir tai įvyktų prieš spalį rengiamą konstitucinį referendumą. Jei per referendumą dėl reformų darbotvarkės M. Renzi patirtų nesėkmę, jis, kaip pats tikina, atsistatydintų.

Kas gi iš tiesų vyksta?

Trečiadienį (liepos 20 d.) dienraštis „Financial Times“ pranešė, kad, bandydama apeiti ES finansinės paramos apribojimus, BMPS iš ištikusio nuosmukio Italijos vadovybė linkusi gelbėti pasinaudodama privačiojo sektoriaus finansavimu. Kaip skelbiama pranešime, Italija imasi priemonių, paskatinsiančių blogų paskolų supirkimą palankiomis sąlygomis, panaudojant pinigus, gautus iš privačių ir valstybės kontroliuojamų institucijų, įskaitant ir privatų finansinės paramos fondą „Atlante“.

Neaišku, kaip į tokį planą sureaguos Briuselis. Nepanašu, kad Europos pareigūnai sutiktų netaikyti naujųjų taisyklių. Tačiau jie taip pat baiminasi politinės krizės, dėl kurios M. Renzi tektų pasitraukti iš pareigų ir kuri pakurstytų euroskeptiškas nuotaikas trečiojoje pagal dydį euro zonos ekonomikoje.

„Italijoje esama labai daug ir politinę, ir finansinę riziką keliančių veiksnių, todėl politikai turi vieningai laikytis racionalaus plano, kaip atkurti Italijos bankų kapitalą ir apsaugoti mažmeninius investuotojus, kuriems priklauso didelė dalis šalies bankų obligacijų“, – teigia nekilnojamojo turto konsultacijų įmonės „Lauressa Advisory“ partneris Nicholas Spiro pirmadienį išplatintame pranešime.

Ar padėtis Italijos bankuose kelia grėsmę visai sistemai?

Pasak „Wells Fargo Securities“ vyriausiojo ekonomisto Jay Brysono, užsienio valiutos rizika, galima sakyti, yra valdoma.

Daugiau nerimo, pasak analitiko, kelia tai, kad rinkėjų reakcija į sprendimą dėl finansinės paramos gali virsti priešiškumu, o tada sustiprėtų referendumą dėl narystės euro zonoje norinčios inicijuoti partijos „5 Star Movement“ pozicijos.

Jei šaliai imtų vadovauti „5 Star Movement“ narių vyriausybė, būtų laikomasi strategijos, padidinsiančios obligacijų pajamingumą, paskatinsiančios skolinimo reitingų kritimą, taip pat tolesnį ekonominės plėtros lėtėjimą ir bankams kylančių sunkumų daugėjimą. Tokiu atveju, pasak B. May iš „Oxford Economics“, Italija būtų priversta prašyti euro zonos šalių paramos.

Tokie įvykiai gali sukelti grandininę reakciją. Toliau patektas vienas iš galimų scenarijų.

Partijos „5 Star Movement“ vadovaujama Italijos vyriausybė pradėtų derybas su euro zonos partneriais. Tikimybė, kad Italijos vyriausybė gali surengti referendumą dėl narystės euro zonoje, būtų tarsi koziris, kurį turėdama Italija jaustųsi turinti pranašumą.

Todėl euro zonos šalims būtų sunku imtis griežtų priemonių Italijos atžvilgiu arba priimti laikiną sprendimą ir taip numalšinti problemos aktualumą. Politikai atsidurtų nepavydėtinoje situacijoje. Jie turėtų arba nuduoti netikį, kad Italija imsis sankcijų, ir taip rizikuoti sukelti regioninę ar net pasaulinę finansų krizę, arba operatyviai vykdyti integracijos planus ir įteisinti efektyvesnį naštos pasidalijimą.

Regiono rinkimų ciklas ir toliau didins pavojų. Beje, Prancūzijos vyriausybei žinia apie efektyvesnį naštos pasidalijimą gali pasirodyti priimtina, o štai Vokietijos kanclerei Angelai Merkel toks susitarimas reikštų jos politinės karjero pabaigą artėjant federaliniams rinkimams 2017-aisiais. Kaip sako B. May, šiuo metu „Italiją galima pavadinti tiksinčia bomba“.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...