captcha

Jūsų klausimas priimtas

Partijų rinkimų pažadai energetikoje: kaip sekėsi juos pildyti?

Prieš kiekvienus Seimo rinkimus partijos dosniai dalija pažadus rinkėjams, ką jos nuveiks, jei tik pateks į valdžią. Tačiau kiek pažadų būna realiai išpildomi? 15min straipsnių cikle aiškinimąsi, kaip dabartinei valdžiai sekėsi įgyvendinti prieš rinkimus duotus pažadus, skelbtus partijų 2012 m. Seimo rinkimų programose ir vyriausybės programoje. Šis straipsnis – apie pažadus energetikos srityje.
BNS/Scanpix nuotr.
BNS/Scanpix nuotr.

Socialdemokratų, Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“ 2012 m. rinkimų pažadus komentuoja energetikos ekonomistas, habilituotas technologijų mokslų daktaras Vidmantas Jankauskas. Pasak eksperto, partijų priešrinkiminiai planai iš esmės buvo logiški ir pamatuoti, bet jų įgyvendinimas dažnai strigo.

„Prezidentės ministerija“

Paradoksas, bet viena svarbiausių laikoma Energetikos ministerija iš pradžių buvo atiduota Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA), kuri į šį postą delegavo diplomatą Jaroslavą Neverovičių. LLRA neturėjo ambicijų energetikos srityje, todėl J. Neverovičius vykdė vyriausybės programą.

Kilus konfliktui dėl energetikos viceministrės Renatos Cytackos atleidimo, premjeras Algirdas Butkevičius atleido J. Neverovičių, nes šis pakluso partijos valiai ir atsisakė atleisti viceministrę. LLRA pasitraukė iš valdančiosios koalicijos.

Tuomet teisė deleguoti energetikos ministrą suteikta Darbo partijai. Ši netikėtai pasirinko nepartinį Roką Masiulį, kuris vadovavo „Klaipėdos naftai“ ir statė suskystintųjų gamtinių dujų terminalą.

Neoficialiai kalbėta, kad R. Masiulis buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės kandidatas. Valstybės vadovė esą siekė, kad būtų toliau vykdomi energetikos srityje numatyti darbai.

Socialdemokratai žadėjo gerus dalykus, bet ne viską įgyvendino

Socialdemokratai 2012 m. žadėjo rengti bendrą Baltijos šalių regiono energetikos strategiją, taip pat prisijungti prie Europos elektros perdavimo koordinavimo sąjungos. Partija teigė, kad plėtos vėjo jėgainių, biokuro, skatins ir rems kogeneracinių jėgainių atsiradimą, mažins Lietuvos priklausomybę nuo iškastinio kuro.

„Siekdami pagerinti būsto kokybę ir atpiginti jo išlaikymą, skatinsime daugiabučių namų renovaciją gyventojams apsimokančiu ir patraukliu būdu bei biokuro panaudojimą jų šildymui. Įdiegsime centralizuotai finansuojamą ir administruojamą pastatų energetinio efektyvumo didinimo modelį“ , – rašoma programoje.

Taip pat socialdemokratai teigė mažinsiantys šilumos sąnaudas ir gyventojų išlaidas už šildymą, raginsiantys savivaldybes susigrąžinti išnuomotus šilumos ūkius. Planavo ši partija ir išlaikyti valstybės nuosavybę strateginiuose energetiniuose objektuose.

„Vykdysime aktyvią politiką dėl dujinio kuro tiekimo diversifikavimo, statysime suskystintų dujų terminalą. Ieškosime ir vertinsime skalūninių dujų išgavimo galimybes. Remsimės specialistų argumentais ir ekonomine logika, priimdami vienokius ar kitokius sprendimus dėl Visagino atominės elektrinės projekto vykdymo“, – rašoma programoje.

Baltijos šalių regiono energetikos strategija parengta per šį laiką nebuvo: 2016 m. birželį tik vyko pirmosios diskusijos apie energetikos strategijų sustygavimą. Prie Europos elektros perdavimo koordinavimo sąjungos prisijungta taip pat nebuvo.

Tiesa, gyventojų išlaidos už šildymą išties sumažėjo – Valstybinės kainų ir elektros reguliavimo komisijos duomenimis, 2016 m. birželį vidutinė centralizuotai tiekiamos šilumos kaina birželio mėn. siekė 5,04 ct/kWh. Prieš ketverius metus – 2012 m. birželį – ši kaina siekė 7,80 ct/kWh.

Suskystintų dujų terminalas buvo pastatytas: jis veikti pradėjo 2014 m., o 2015 m. pradėjo veikti elektros jungtys su Lenkija ir Švedija.

Skalūnų dujų išgavimo galimybės liko neįvertintos: skalūnų dujų paieškos konkursą laimėjusi „Chevron“ vėliau nutarė trauktis, naujas konkursas paskelbtas nebuvo.

„Pažadai iš esmės buvo logiški ir pamatuoti. Deja, ne viskas padaryta“, – socialdemokratų pasiekimus reziumavo V. Jankauskas.

Biokuro plėtra, pasak V. Jankausko, išties vyko, o priklausomybė nuo iškastinio kuro mažėjo, bet tai didele dalimi lėmė „Gazprom“ nustatytos aukštos dujų kainos, o kai kuriais savo veiksmais vyriausybė atsinaujinančios energetikos plėtrą kaip tik stabdė.

 

„Priklausomybė nuo iškastinio kuro labai sumažėjo centralizuotame šildyme, kur biokuras jau sudaro daugiau nei pusę šildymui naudojamo kuro. Čia labiausiai „padėjo“ „Gazprom“, nustatęs tokias aukštas dujų kainas. Elektros energetikoje „žaliosios“ energijos dalis pasiekė Atsinaujinančios energetikos įstatyme nustatytas lubas ir sustojo, o Vyriausybė nesiryžo nustatyti nei naujų lubų, nei naujų principų, nors turėjo tą padaryti pagal tą patį įstatymą. Dar daugiau, siekdama paremti „Lietuvos energijai“ pavestas kogeneracinių elektrinių – atliekų ir biokuro – statybas Kaune ir Vilniuje, drastiškai sumažino biokuro elektrinių plėtros ribas“, – sakė V. Jankauskas.

V. Jankausko teigimu, renovacija niekaip neprasidėjo prie buvusios Vyriausybės, todėl ši galėtų pasigirti, kad bent procesas pajudėjo. Tiesa, pasak jo, dėl to atsirado ir naujų problemų.

Dujų tiekimo diversifikavimo klausimu, sakė V. Jankauskas, socialdemokratai tiesiog tęsė buvusios vyriausybės darbus.

„Dujų tiekimo diversifikavimas buvo labai politizuotas dar valdant buvusiai vyriausybei. Socialdemokratų vadovaujama koalicija tik įgyvendino konservatorių ir liberalų vyriausybės planus ir bandė kovoti su jų sprendimų pasekmėmis – kaip sumažinti didžiulę Klaipėdos terminalo naštą vartotojams, kai dujų vartojimas šalyje ir toliau mažėja“, – teigė V. Jankauskas.

Pasak eksperto, galima sutikti, kad sprendžiant dėl naujo atominės elektrinės statybos buvo remtasi specialistų argumentais ir ekonomine logika.

„Šį kartą vyriausybė gal ir išgirdo specialistų argumentus, kokia nepakeliama našta gultų ant Lietuvos vartotojų, jei būtų statoma atominė elektrinė“, – sakė V. Jankauskas.

Darbo partija siekė reguliuoti kainodarą

Darbo partija žadėjo siekti darnaus energetikos sektoriaus vystymosi. Partija teigė sumažinsianti šilumos kainas, skirdama ES struktūrinių fondų lėšas biokuro katilinių statybai. Taip pat „darbiečiai“ žadėjo užtikrinti, kad Lietuva būtų aktyvi energetikos rinkos dalyvė.

„Darbiečiai“ teigė, kad užtikrins energetikos infrastruktūros vystymo programas, sieks, kad jų vykdymas būtų efektyvus ir nepagrįstai nedidintų energijos kainų. Lietuvos gyventojams ir verslo subjektams partija teigė užtikrinsianti energijos poreikių tenkinimą prieinamomis kainomis.

Taip pat Darbo partija teigė tobulinsianti valstybinį kainų reguliavimą, skatinsianti kogeneracinę šilumos ir elektros gamybą, užtikrinsianti, kad bendra ES energetikos politika atitiktų Lietuvos ūkio interesus.

„Sieksime, kad nauja atominė elektrinė būtų statoma skaidriai, ekonomiškai naudingomis sąlygomis. Informuosime gyventojus apie statybos ir gamybos kaštus, galutinę elektros energijos kainą ir kitas aplinkybes. Plėsime šilumos ir elektros gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių apimtis“, – skelbė partijos programa.

Kai kurie Darbo partijos pažadai sutapo su socialdemokratų pažadais. Kaip jau buvo minėta, šilumos kainos išties sumažėjo, o biokuro katilinių skaičius išaugo.

Pasak V. Jankausko, Darbo partijos pažadai iš esmės buvo logiški ir pamatuoti.

„Išskyrus tai, kad vyriausybė negali ir neturi kištis į kainodarą. Darbo partijos siūlyti „patobulinimai“ tik blogino kainų reguliavimą.

Pvz., jie siūlė įstatymų pataisas, drastiškai ribojančias energetikos įmonių pelną, jas priėmus kiltų pavojus privataus kapitalo investicijoms“, – pažymėjo V. Jankauskas.

Kogeneracinė šilumos ir elektros gamyba, pasak V.Jankausko, taip pat nebuvo efektyviai skatinama.

„Atsirado tik kelios mažos biokuro kogeneracinės jėgainės. Panaikinus subsidijas Vilniaus, Kauno ir Panevėžio termoelektrinės arba užsidarė (Vilniaus), arba dirba nuostolingai (Kauno ir Panevėžio). O pramonės įmonių kogeneracinės elektrinės netgi buvo apkrautos mokesčiais, mokėjo VIAP už sau pasigamintą elektros energiją“, – pažymėjo V. Jankauskas.

Tačiau V. Jankauskas pažymėjo, kad Darbo partija pagrįstai ne kartą kėlė infrastruktūros naštos vartotojams klausimą, nors, pasak jo, ir negalima teigti, kad ši plėtra buvo vykdoma vien vadovaujantis ekonominiais principais.

Tuo tarpu vertinant, ar Darbo partija ką nors nuveikė siekdama, kad bendra ES energetikos politika atitiktų Lietuvos ūkio interesus, pasak V.Jankausko, reikia vertinti ne politikų Lietuvoje, o Darbo partijos atstovo Europos parlamente darbą.

„Tvarka ir teisingumas“ žadėjo depolitizavimą, bet įstatymų nekeitė

„Tvarka ir teisingumas“ kaip didžiausią šalies energetikos problemą savo programoje iškėlė per didelį energetikos problemų politizavimą.

„Energetikos problemos mūsų šalyje buvo ir liko per daug politizuotos. Todėl šalies energetika yra pažeidžiama, o dar blogiau – ji gali būti valdoma iš užsienio. Energetinių projektų depolitizavimas leistų sveikai ir labai ūkiškai įvertinti situaciją bei priimti geriausius mūsų piliečiams sprendimus“, – sakoma programoje.

Energetikos srityje ši partija paskelbė ypač daug pažadų. Tarp jų – tapimas „žaliųjų“ technologijų centru, atsinaujinančios energijos supirkimo kainų sutvarkymas, Visagino AE statyba, elektros perdavimo jungtys su Lenkija ir Švedija, suskystintų dujų terminalas Lietuvoje, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės išplėtimas, ES trečiojo energetikos paketo nuostatų perkėlimas į šilumos sektorių, Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio tinklų sujungimas.

Taip pat partija ketino mažinti nuostolius perdavimo tinkluose, pritaikyti šilumos gamybai skirtas katilines deginti vietinį kurą, sudaryti sąlygas šilumos vartotojams patiems dalyvauti šilumos ūkio valdyme, koreguoti Šilumos ūkio įstatymą, kad šis atitiktų vartotojų interesus, sudaryti sąlygas brangų įvežtinį kurą pakeisti atsinaujinančia energetika.

Kai kurie partijos tikslai buvo įgyvendinti – suskystintųjų dujų terminalas atsirado, Lietuvos energetikos sistemų integracija į europinius tinklus vyksta, elektros perdavimo jungtis su Švedija yra, o su Lenkija – tuoj bus. Antra vertus, Visagino AE taip ir neiškilo, o Šilumos ūkio įstatymas nuo 2012 m. koreguotas iš esmės nebuvo.

„Labai gera buvo mintis pasakyta: depolitizuoti energetikos projektus. Deja...

Reikėtų pasakyti, kad šios partijos programoje buvo daug teisingų planų, tačiau nemažai ir labai abejotinų“, – įvertino programą V. Jankauskas.

Jis pažymėjo, kad atsinaujinanti energetika iš dalies išties pakeitė įvežtinį kurą – centralizuotame šildyme dujos jau sudaro žymiai mažesnę dalį nei biokuras.

Tačiau, pavyzdžiui, trečiojo energetikos paketo nuostatų perkėlimą į šilumos sektorių ekspertas įvertino kaip nelabai sėkmingą. „Vargu, ar galima tokia konkurencija šildyme kaip elektros gamyboje ir prekyboje“, – pažymėjo jis.

Taip pat V. Jankauskas atkreipė dėmesį, kad bendra šilumos ir elektros energijos gamyba nebuvo skatinama – priešingai kasmet buvo mažinama iš termoelektrinių superkamos elektros dalis, kol ją visai liautasi remti.

Apskritai vyriausybė, V. Jankausko teigimu, nuveikė tiek gerų, tiek ne tokių gerų darbų.

„Bendrai imant, galima pasidžiaugti, kad pradėjo veikti elektros linijos į Švediją ir Lenkiją, Lietuva tapo labiausiai visoje ES integruota elektros jungtimis šalis, o juk dar neseniai buvo kalbama, kad mes esame energetinė sala.

Dujų infrastruktūros plėtros negalima taip vienareikšmiškai vertinti. Nors premjero ir energetikos ministro lūpose skamba vien pasigyrimai, kaip SGD terminalas sumažino dujų kainas, tikrovė yra kitokia: dujų kainos visur krito dėl atpigusios naftos, o terminalo išlaikymas yra toks brangus, kad šilumos įmonės dabar už dujas kartu su transportavimu ir terminalo mokesčiu moka kaip ir tais metais, kai dujos buvo brangiausios“, – sakė V. Jankauskas.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close